Susirinkę mantą ir kiek apvalę po audros smėliu apneštą automobilį, traukiam į civilizaciją. Dienos tikslas - Las Vegasas.
Po kelių parų gyvenimo be aplinkinio šurmulio - tiesiai į pasaulio pasilinksminimo sostinę. Sako, ji tapusi kiek ramesnė prasidėjus pasaulinei ekonomikos krizei. Tik ramesnė tiek, kiek ramesniu galima vadinti Marakanos stadioną, kuomet jame yra žiūrovų ne šimtas, o kokie aštuoniasdešimt aštuoni tūkstančiai.
Tai yra - beveik nesiskiria. Užtat viešbučių kainos mažesnės gerokai. Pavyzdžiui, vidury savaitės garsiojoje „Piramidėje“ gali naktį praleisti dviviečiame kambaryje už 40 dolerių.
Bet prieš tai - Didysis kanjonas. Šalia pasitaikantys mažesni kalneliai jau pratina tave prie įspūdžio, lyg užkandžiai prie pagrindinio patiekalo, arba anonsai prie svarbiausios laidos. Tik daug daugiau juose tiesos.
Paprasčiausiai šį gamtos stebuklą apibūdino senas džentelmenas, dirbantis mažoje gėrimų parduotuvėlėje netoliese. Paklaustas, kodėl šis kanjonas taip vadinamas, jis atsakė: „Todėl, kad jis išties - didelis!”
Ir ginčams argumentų nebelieka. Mūsų aplankytoje jo pietinėje pusėje stebi visokius žmones: vieni čia atvažiavo kelioms dienoms ir tiesiog medituoja žiūrėdami, kaip keičiasi vaizdas slenkant valandoms, kiti- greitai nusifotografuoja („Titaniko“ poza su į šalis ištiestomis rankomis - vis dar stovėsena nr. 1 pozuotojų pasaulyje) ir bėga į suvenyrų parduotuvę.
Čia atvyksta ir studentų grupės, kuriems paskaitos apie kanjoną skaitomos tiesiog šalia pagrindinio objekto. Šalies pietvakarių simbolis išties vertas visų iki šiol apie jį ištartų pasigėrėjimo žodžių.
Nevadoje atsiduriame jau kitoje laiko juostoje, tad sutaupome valandą. Artėjant prie Las Vegaso - pastebimai daugiau policijos. Ir pirmą kartą kelionėje, tai, kas buvo įprasta Turkijos rytuose, Irane ar Turkmėnijoje, pasitaiko ir čia.
Sustojimas prie patikrinimo posto. Gal dėl to, kad per daug ryškūs, jog atrodytume turį piktų kėslų ar dėl Amerikos ambasados logotipo ant kapoto, esame vos po kelių sekundžių praleidžiami. O visas šis atsargumas yra dėl to, kad artėjame prie garsiosios Huverio užtvankos.
Tos, kurią filmuose blogi vaikinai vis taikosi susprogdinti, o gerieji juos nubaudžia ir paskutinėmis sekundėmis grėsmę neutralizuoja. Ant Kolorado upės gaminama elektros energija aprūpina Nevados, Arizonos ir Kalifornijos valstijas, tad objektas - rimtas.
Greitai suradę nebrangią vietą nakvynei Las Vegase ir, galų gale, išsitraukę nelygintas, bet švarias ilgas kelnes ir padoresnius marškinius, patraukėme į garsiausią miesto bulvarą, besitęsiantį šešis kilometrus.
Pirma mintis buvo kiek paniška: ei, kur čia pas jus šviesoforai? Aplinkui tiek daug šviesų, neoninių lempų, didelių ekranų, kad net pagrindinės eismo tvarkos priežiūros spalvos dingsta tokiame fone. Važiavom apatinius žandikaulius ant kelių pasidėję. Ir jautėmės, lyg skruzdėlės iš miško, patekusios į Čekų lunaparką.
Lyg „Krokodilas Dandis“, pirmą kartą atvykęs į Niujorką. Las Vegaso bulvaro pašonėje - viešbučių teritorija. Kiekvienas su savo legenda apie čia gyvenusius ir valdžiusius garsius gangsterius ir susituokusias muzikos ir kino legendas. Visuose juose - kazino, koncertų salės, atrakcionų parkai. Vienas už kitą įmantresni.
Kad nejaudintume „Tetos Betos“, palikome ją pailsėti patikimoje naujo Bentlio kompanijoje trumpalaikiams santykiams, o patys įsiliejome į minią žioplių. Girtų, linksmų, pavargusių, laimingų... Leidžiančių laiką muzikos žvaigždžių pasirodymuose, restoranuose, nerealiausiuose magų šou. Ir žinoma - kazino!
Pirmuosius 20 dolerių tiek aš, tiek Vytaras pralošėme per rekordinį (mums patiems) laiką. Tęsėm pažintį su miesto dainuojančiais fontanais jau po trijų minučių. Tačiau parėjus namo dar nenurimom. Kaip taip paprastai pasiduoti? Viešbučio apačioje - kvadratinio kilometro spinduliu vyko tradicinis darbas. Žmonės tikėjosi...
Vieni linksmi ir atsipalaidavę, kiti niūrūs ir papilkėjusiais veidais. Čia daug laimingų istorijų, kurias mėgstama pasakoti, tačiau liūdnų žmogiškų dramų – kiekvieną minutę. Ir ne po vieną.
„Na, dar kartą“ (turbūt dažniausia frazė Las Vegase) ištariam ir atsargiai prisėdam prie ruletės. Lošiam statydami po 5 dolerius, apsimetam ramūs ir nuobodžiaujantys, lyg sotūs ruoniai. Bet viduj neramu. Ne pinigai svarbu, bet esmė - kas ką?
Vienas kitas sėkmingas statymas ir atsilošiame ankščiau prarastą sumą, o dar po kelių sėkmingų skaičių pakylam nuo stalo ir orūs judam link langelio su grynaisiais. Vakaro laimikis - 60 dolerių.
Reiškia, nakvojom Vegase nemokamai. Ta proga galima ir po alų ramesniam miegui. Vyriškis prie baro, pamatęs Vytaro dėvimus lietuviškuosius krepšinio marškinėlius iš karto praneša, kad žino mus esant iš Lietuvos ir parodo ant savo raktų pakabuko išgraviruotą legendinės grupės užrašą.
Šarūno Marčiulionio ir kompanijos idėja iki šiol žiauriai veiksminga ir patraukli.
P.S. Las Vegase per metus susituokia apie 100 tūkstančių porų. Daug kas taip padaryti nusprendžia iš anksto net neplanavę. Dalis to ryte jau neprisimena. Tikiuosi, rytoj keliausim toliau nepakitusia sudėtimi ir statusais...
