Vyrai su ūsais ir Stalones akiniais iš plakato filmui „Kobra“. Eisena užtikrinta ir tikrai - kieta! Ir daug didelių „Dodge“ automobilių.
Nuo country muzikos pabėgti neįmanoma, nes visas tris radijo stotis gaudantis mūsų „Tetos Betos“ imtuvas tik tai ir tetransliuoja. Dainos apie merginas, automobilius, arklius, kaimo berniokus, rančas ir kaubojų meilę..
Ilgainiui pripranti, pradedi niūniuot... Tik tą specifinį balsą sunku išgaut.
Dalasą paliekam šone ir temstant atvykstam į Fort Worth‘ą. Pakeliui pasitaikiusios kelios liūtys kelionės netrumpina, bet su tokiu automobiliu - tai ne Indijos keliais šaldytuvu vardu „Lachudra“ keliaut. Aišku, naivūs fermeriai, kartais netikėtai atsiduriantys prieš mus, kaskart turi realius šansus siurprizui - susipažinti su vaikinais iš Lietuvos, belaukiant kelių patrulio, nes ant šlapios dangos mūsų stabdymo kelias gerokai pailgėja.
Visa laimė, kad čia staigių judesių kelyje niekas nedaro. Sakyčiau, vairavimo rojus. Jei tik laikaisi taisyklių. O kadangi mes ir norėdami daug neišspaustume, tai greičio ribojimo ženklų paisyti sekasi. Linkolnas nėra labai stabilus spaudžiant daugiau, nei 110 km per valandą, ši mašina nebuvo sukurta lenktynėm.
Užtat plaukia keliu oriai, lyg ką tik planktono prisirijęs banginis. Aišku, apetitas atitinkamas, tik čia benzinas nėra brangus, jei vertintum žiūrėdamas į Lietuvos degalinės skaitliukus. Litras ne paties brangiausio srėbalo „T.B.“ kainuoja apie 1.70 Lt. Tad 100 km. sunaudojam apie 15 litrų. O tai jau aplinkybė, kuri leidžia pakeliui esančią vieną kitą degalinę ir praleisti.
Teksas.. Naktį salūnai uždaryti, tik viename, užėjus paragauti po dienos kelionės užtarnauto vietinio garsaus jautienos kepsnio, buvom patikinti, kad maisto jau nėra, užtat gėrimų - pakankamai. Kelios apspangusios brandaus amžiaus vylioklės jau bandė merkti akį, kol mindžiukavom bespręsdami, kur eiti.
Galų gale priėjęs metro (su kepure) labiausiai surūdijusio balso pasaulyje savininkas paklausė, ar tik nesame country grupė, ieškanti vietos, kur čia pagrojus? Teko informuoti, kad koncertuoti pas juos mums būtų vienas malonumas. Tik instrumentų nepasiėmėm.
Nežinia, patikėjo ar ne, bet siuvinėtais pečiais gūžtelėjo ir pranešė, kad būsime čia laukiami bet kada. Ledės prie baro tąsyk jau snaudė...
Savaitės vidurys, tad žmonių čia nedaug. Nei šokių, nei rodeo. Kažko ir Vytaras kandus: vos pradėjau pasakot žiūrovams apie keistą ir nematytą arkliams skirtą stovėjimo aikštelę, priėjęs kolega krenkštelėjo ir atsainiu balsu išreiškė abejonę mano atradimu, nes jo giliu įsitikinimu užrašas HR reiškia ne „Stovėjomo vieta žirgams“, o angliško žodžio „valandos“ sutrumpinimą, t.y. ten elementariausia stovėjimo aikštelė automobiliams.
Draugai kartais būna žiaurūs...
Po tokio smūgio, kiek paspoksoję į jodinėjančius kaubojus ir raguočius, paspaudėm toliau nuo miestų. Į Palo Duro - didijį Teksaso kanjoną, kurio ilgis yra beveik 100 km.
Kadangi ruošiamės nakvoti kažkur po atviru dangumi, turėjome įsigyti bent kažkokį daiktą, panašų į palapinę. O tai nebuvo paprasta padaryti pakeliui. Tai viename, tai kitame paeiliui pasitaikiusiame prekybos centre tokio daikto niekas nerado. Čia daug meksikiečių. Jie paslaugūs, bet bendrauti tenka daugiausiai gestų kalba. Tiesa, Amerikoje tokio dalyko, kaip šalies oficiali kalba net nėra. Per didelis tautų katilas.
Palapinę radom. Nieko tokio, jei ir nepasisekę būtų, bet kažkaip ramiau. Vienoje krautuvėje, sandėlyje, ištraukė iš po skalbimo miltelių dėžių. Dvivietė. Trauksim burtus, kas jauniausias miegos automobilyje.
Prie įvažiavimo į parką davė numeriuką, kur turim apsistot. Tvarka. Vienas dėdė, su savo teta keliaujantis po šalį, užkalbino ir nudžiugo pranešęs, kad žino vieną žmogų iš mūsų kraštų. Jo vardas- Janis. Latvis, matyt, tas jo draugelis, bet to užteko kalbai užmegzt. Čia tai įvyksta greitai. „Kaip jūs? Ką jūs? Iš kur jūs?“ ir, žiūrėk, jau šneka liejasi. Tik spėk sustot.
Gamta nereali. Tyla. Jokio kondicionieriaus, telefono ryšio, interneto. Tik degalinė artimiausia toli, o bake ne kaži kas. Bet juk niekada dar taip nebuvo, kad nepavyktų išsisukt.
Gegužės 28 diena.
Naktis palapinėje buvo įdomi ir gana nenuobodi. Visų pirma, buvo džiugu, kad matytos nemenkos mūsų kaimynės, rudosios skruzdėlės, mumis visiškai nesusidomėjo. Tačiau buvo priežasčių pabust. Visų pirma, pakilo gana didelis vėjas, tad menkutė palapinė laikėsi ant žemės tik mūsų kūnų dėka. Tai net buvo panašu į mažus vėjo sūkurius, kurie arba praūždavo pro šalį, arba užkabindavo ir mus.
Tačiau viskas baigėsi tik miegamojo sienų tvirtumo patikrinimu ir tiek žinių. Bandyčiau atsargiai užsimint, kad kiek arčiau saulėtekio girdėjau ir gyvų organizmų judėjimą šalia ir ne žmogaus kūno keliamą.
Tačiau ar kas patikės? Tačiau! Faktas, kad išsirangę iš palapinės, visų pirma, pamatėm paukštį. Rieboką paukštį. Vytaras iš karto pasakė, kad paskutinį kartą tokį patį matė ant amerikietiško burbono butelio. Reiškia, tai tikras laukinis Meleagris gallopavo (lot.), kitaip tariant - laukinis kalakutas.
Šalia kažkoks triušis apsvaigęs nuo prarasto savisaugos jausmo įžūliai plavinėjo. O dar įdomiau pasidarė, kai mūsų išvakarėse sutiktas draugas, tas, kur latvį pažįsta, važiuodamas pro šalį pradėjo rėkt, kad brėkštant lokį nufotografavo...
Bet taip ir nepatikrinom, nes pralėkė pranešęs, kad skuba į kažkokią rančą. O kodėl netikėt? Yra čia jų, tik kartais su kokia lape supainiot gali. Bet jis juk vietinis, neapsiriks...
Didmiesčiai toli. Keliaujam keliu, šalia kurio daugybė rančų.
Vienos beveik iš serialo „Dalasas“, kaip atvirukas - su žirgu, gražiu namu ir ne vieną kilometrą besitęsiančiomis ganyklomis ir dirbamais laukais. Kitos, atrodo, priklauso džentelmenams, kurie savo kieme kaupia visokią techniką, pirmąjį egzempliorių kurios pro prosenelis įsigijo vos pasibaigus pilietiniam karui.
Daug surūdijusio metalo. Bet, matyt, tam yra kažkoks paaiškinimas, ko mūsų metalo supirkėjų vajaus nukenksminta karta jau nebesuvokia. Todėl ir ne vienerius metus saugiai sau įkasti į žemę pakeliui stūkso visi dešimt senų kadilakų, kaip simbolinis paminklas „66-ajam keliui“.
Kadilakų ranča niekuo daugiau ir neypatinga. Ir net nejaukiai pasijunti, kai šalia nerandi nei suvenyrų kiosko, nei užkandinės. Tiesiog ateik, fotografuokis ir puršk dažais kokius tik nori užrašus.
Vistiek greit jų neliks - jų sluoksnis jau vos ne per sprindį, vietomis dažai kiek aptrupėję, tačiau fasadai atnaujinami kasdien naujai atvykstančių lankytojų, tempiančių flakonėlius dažų.
Aplinka važiuojant į mūsų dienos tikslą, Great Sand Dunes parką, pasikeičia. Ieškome trumpesnių kelių, todėl jie mažesni, gal lėtesni, tačiau verti jais minti.
Tikri laukiniai Vakarai, arba tai ir dar daugiau, ką mūsų Holivudo suformuotos smegenys išmeta paspaudus mygtuką „amerikos kelias“.
Daugiausiai sutinkame sunkvežimių, lietuvių vadinamų „trakais“. Jų vairuotojai kultūringi ir elgiasi kelyje padoriai, nors policijos mašinų nesutikom nei vienos.
Palikę Teksasą, kertam mažą lopinėlį Naujosios Meksikos ir įvažiuojam į Koloradą. Kelias kyla į kalnus, o galva pradeda svaigti ne tiek nuo įspūdingų vaizdų, kiek nuo aukščio, kvėpuot darosi sudėtingiau.
Staigūs posūkiai ir besikeičiantis aukštis priverčia maksimaliai išbandyti „Tetos Betos“ stabdžius, kurie apie save praneša ne tik puikiai atlikdami jiems skirtą darbą, bet ir leisdami dar nuo „Šilko kelio“ pažįstamą kvapą.
Didžiausios Šiaurės Amerikoje smėlio kopos prieigose įsikūręs kempingas dirba visą parą, tad nelekiam, lyg į geriausio draugo vestuvių pokylį. Planas pasiekti vietą bent iki tamsos pavyksta, tačiau... prie įvažiavimo į mus spokso turbūt specialiai pasišaipyti paryškintom raidėm užrašas „Kempinge vietų nėra!”
Nuotaika kiek sujaukta, tačiau dėl visa ko, prieš sukdamiesi atgal į nežinią, nusprendžiam įsitikinti. Žinot - lietuviški įpročiai.
Bet suveikia.
Kempingo šeimininkai, simpatiška pagyvenusių žmonių porelė, praneša, kad kaip tik yra viena rezervuota vieta ir, jei palauksim keletą minučių, o niekas neatvažiuos - mums pasiseks. Vos pradėjus traukti pirmuosius smalsius čia besitrinančius vaikus išgirstam, kad šiandien - mūsų laiminga diena.
Esame pakviesti prisijungti prie čia besiilsinčių ir laikytis taisyklių: maistą saugoti tik specialiose metalinėse, tam čia ir pastatytose, dėžėse (kad neviliotume lokių), šiukšles mesti už kempingo ribų (kad neviliotume lokių). Ir jokio alkoholio (matyt irgi - dėl to paties).
Nežinau, kiek realios grėsmės yra šiuose gąsdinimuose, bet tai veikia idealiai. Kempingas švarus, tvarkingas ir jaukus. O kuo čia mūsiškiams baimės įvarysi: įžuliom voverėm, alkanais barsukais ir girtais ešeriais, vidurnaktį išlipančiais bausti netvarkingų stovyklautojų?
Teksasas:
Kolorado:
