Atminties diena Amerikoje švenčiama paskutinį gegužės pirmadienį, nors iš darbų prieš išeigines jau bėgama kelios dienos prieš išeigines. Tokios mažos atostogos, kurių metu prekybininkai nesnaudžia: akcijos išmone nestebina, tik kainų mažėjimu.
Ar Kalėdos, ar Atminties diena - žmonės čia net per krizę perka daug.
Prie paminklo Elviui atėjęs vienas afroamerikietis pareiškė, kad „juodi žmonės irgi myli Elvį. Tas vaikinas net už mane moterų yra turėjęs daugiau“, įvertino legendos nuopelnus stambokas, hiphopo atlikėju Beefe‘u save vadinantis vaikinukas ir su visom penkiom garsiai kudakuojančiom savo palydovėm nukeliavo toliau..
Čia yra daug muzikos. Kažkada prieš daugiau nei šimtą metų geltonasis drugys iš miesto išvarė visus baltuosius. Sako, kad tai buvo viena iš priežasčių, padėjusių lengviau suvešėti bliuzui.
O senamiestis kvepia ... kiaulienos kepsniais.
Kiekvienas save gerbiantis restoranas, siūlantis jų paragauti, vitrinas puošia Čempionų lygos trofejui prilygstančiomis taurėmis ir nuotraukomis tokių į Žydrūną Savicką (tik su ūsais) panašių dėdžių.
Tai- šlovingi barbekiu kepimo čempionai. Jais kiaulės mamos gąsdina neklusnius paršelius. Ir nieko negirdėti apie naująją gripo formą.
Iki Naujojo Orleano nuo čia - kiek daugiau nei 630 kilometrų. Bet važiuoti juos teko gerokai ilgiau, nei planavom. Pakeliui vis patekdavom į stiprų lietų. Vietomis atrodydavo, kad į tavo langą nukreipę priešgaisrinę žanrą treniruojasi gaisrininkai.
Sužinojome, kad Naujajame Orleane laukiama didelės audros, tad tai gali būti tik jos preliudija. Gamta čia išties šėlsta. Neįmanoma pamiršti prieš keletą metų čia praūžusios „Katrinos“, kuomet uraganas pražudė pusantro tūkstančio žmonių... Tikėkimės, kad šiuo metu čia tik lietus. Kad ir stiprus.
Įvažiavimas į miestą prasideda keliu virš pelkių. Esam Misisipės deltoj. 55-ąjį kelią dabar laiko poliai ir tai tęsiasi apie penkias dešimtis kilometrų. Pravažiuojam ne vienų tik aligatorių gyvenamą teritoriją: čia nemažai žvejybinių mažų namelių, lūšnos, vienas kitas praplaukiantis laivelis.
Daug įdomių detalių apie šią vietą galima rasti Sandros Brown knygoje „Užgavenės“.
Lietus nesiliauja. Įvažiuojant į didžiausią Luizianos valstijos miestą gausėja automobilių, kurie lekia dideliu greičiu net dešimčia juostų į abi puses.
„Unikaliausias miestas Amerikoje“ - taip gan dažnai vadinamas Naujasis Orleanas, kuriame atsiduriame prieš vidurnaktį. Miesto centre triukšmingai besilinksminantys žmonės, užeiti šaukiantys striptizo barai ir daug alkoholio, cigarečių, bliuzo, džiazo ir rokenrolo muzikos.
Dabar supratau, ką norėjo pasakyti mus čia pasitikęs Hokšila : „Šiame mieste lengva sielą parduoti velniui“.
