— Ar tas didžiulis būrys vaikų, pasklidusių iš „Ąžuoliuko“ muzikos mokyklos klasės, kai laukiau jūsų, yra garsusis berniukų ir jaunuolių choras?

Čia tik dalis, vadinamasis koncertinis choras, apie pusantro šimto dainininkų, vyrų po mutacijos ir vaikų. Mes turime 450 berniukų ir jaunuolių nuo penkerių iki Kristaus amžiaus ir vyresnių. Tai didžiausias tokio tipo kolektyvas ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje.

— Ar dažnai koncertuoja visas choras?

Šiemet per Lietuvos tūkstantmečio dainų šventę pasirodys visi dainininkai nuo antros klasės, iš viso 350. Nebus tik pačių mažiausių.

- Šį rudenį jau bus trisdešimt, kai vadovaujate „Ąžuoliukui“. Ar per tą laiką choras labai pasikeitė?

Taip. Kai maestro Hermanas Perelšteinas jį įkūrė, „Ąžuoliukas“ gyvavo kaip klubinė įstaiga. Vaikai tik mokėsi dainuoti. Kai buvo gauti leidimai steigti muzikos mokyklą, maestro išvažiavo iš Lietuvos. Dar prieš išvykdamas, jis man pavedė mokyklos organizavimo reikalus. Šiandien „Ąžuoliukas“ yra ir choras, ir mokykla. Vaikai išmoksta ne tik dainuoti, bet ir muzikinio raštingumo. Anais laikais stambų kūrinį rengdavome pusmetį, o dabar pakanka mėnesio ar dviejų. Anksčiau choras buvo savotiškas ideologinio darbo baras. Šiandien šia prasme jaučiamės laisvi.

— Ar vaikų noras dainuoti nesumažėjo?

Čia niekas nepasikeitė. Kuo vaikas anksčiau įsitraukia, tuo greičiau jam dainavimas tampa poreikiu. Tai priklauso nuo tėvų požiūrio. Mums nereikia ieškoti moksleivių — jie patys mus susiranda. Kalbant apie gabumus, anksčiau vaikai būdavo ryškesni, nes buvo daugiau mišrių šeimų. Tokių šeimų vaikai visuomet gabesni, tvirtesni. Dabar vaikai labiau nuvargę, jų judrumą nuslopinę kompiuteriai.

— Ar dažnai vaikai pasako: „Ačiū, bet daugiau dainuoti nenoriu“?

Pasitaiko, ypač vyresniame amžiuje, kai vaikas pradeda labiau mąstyti, atitrūksta nuo tėvų globos. Pirmasis psichologinis lūžis pasireiškia apie vienuoliktus metus. Vaikai kartais „atšąla“, kai vyksta balso mutacija. Nors pasitaiko, kad kiti, anksčiau turėję problemų, per mutaciją pasitaiso, padidėja jų noras realizuoti save per muziką. Tokiu periodu mokyklose dažniausiai ir atsiranda gitaristų ansambliai. Muzika tampa viena iš sričių, kur galima pasigauti šansą tapti lyderiu, pasipuikuoti prieš kitus.

— Kaip „Ąžuoliukas“ ketina minėti savo 50-ąjį jubiliejų?

Rugsėjo 12-ąją, choro įkūrimo dieną, šv. Kotrynos bažnyčioje ketiname surengti akciją, o kito sezono pradžioje, balandžio pabaigoje, planuojame jubiliejinę „Ąžuoliuko“ savaitę.

— Su kokiomis viltimis žvelgiate į naująjį choro gyvavimo etapą?

Jaučiu didelę psichologinę naštą svarstydamas, kas mane pakeis, kai nebegalėsiu atlikti savo darbo. Kol kas tokio žmogaus neturiu, tad dėl to jaučiuosi sutrikęs. Norėtųsi, kad tai būtų žmogus, kuris gerai žinotų „Ąžuoliuko“ specifiką, būtų jame užaugęs ir tęstų jo tradicijas. Kita vertus, jei visos Lietuvos muzikos mokyklos būtų uždarytos, „Ąžuoliukas“ vienintelis išliks. Aš tikiu tuo, ką mes darome, tikiu mokytojais, palankiu tėvų nusiteikimu. Mes niekada nieko nenuvylėme, galime didžiuotis savo įvaizdžiu.

— Kas jums sunkiausia šiame darbe?

Dirbti su bukais žmonėmis. Margas genelis ir gegutę išmeta iš savo lizdo. Pas mus dirba apie 60 mokytojų. Yra ir tokių, kurie formaliai žiūri į savo priedermę, nesuka sau galvos dėl „Ąžuoliuko“. Labai džiaugiuosi savo chorvedžiais, kurių turime dešimt. Jiems nereikia pirštu baksnoti ir aiškinti, ką turi padaryti.

— Kaip tapote „Ąžuoliuko“ vadovu?

Neturėjau jokių ambicijų juo tapti, manęs niekas nerinko. Ruošiausi simfoninio dirigavimo studijoms Austrijoje ir jau turėjau visus dokumentus. Tačiau maestro H. Perelšteinas man iškėlė ultimatumą — arba vadovausiu „Ąžuoliukui“, arba jis bus išbarstytas. Davė metus apsispręsti ir leido dirbti savarankiškai, o pats sėdėdavo kitame kabinete, kad manęs netrikdytų. Ir sulaukė mano sutikimo.

— Dėl tokių planų pokyčių nepykote?

Aš — fatalistas. Matyt, taip buvo lemta, ir ta lemtimi pasitikėjau. Jaučiau pareigą atlikti man patikėtus darbus ir pamažu įsitraukiau. Tada man buvo 25-eri.

— Kokios profesinio gyvenimo akimirkos jums pačios gražiausios?

Pavykęs koncertas. Tai tarsi katarsis muzikantui, kuris turi muzikinių ambicijų, siekia meninių aukštumų.

-Ko reikia, kad publika atsistojusi plotų chorui?

Sunkus klausimas. Priklauso, kokia publika ir koks choras. Žiūrovai stojasi, garsiai ploja pagauti spontaniškos reakcijos, kurią patiria paveikti įtaigaus atlikėjo pasirodymo. Ne kiekvienas turi tokį talentą. Man toks žmogus vulkanas buvo dirigentas Jonas Aleksa.

Nematydamas jo patirdavai tik pusę viso malonumo. Mūsų profesija tuo ir ypatinga, kad turime atlikėjus paveikti taip, kad jų įtaigus pasirodymas sujaudintų klausytoją. Deja, šiandien daug gerų koncertų, į kuriuos ateina nedaug žiūrovų, bet jie klykia atsistoję. Reikia reklamos, tačiau jai trūksta pinigų. Keista, bet pas mus kuo brangesni bilietai, tuo daugiau intrigos. Į labdaros koncertus žiūrovai neina. O mes dažniausiai koncertuojame už ačiū. Turėjau ne vieną gerą koncertą, bet publikos juose nebuvo.

— Be „Ąžuoliuko“, dar dėstote Muzikos akademijoje ir turite daugybę kitokių pareigų. Kaip visur spėjate?

Iš prigimties esu aktyvistas. Tik žvejodamas galiu nieko neveikti. O šiaip mano gyvenimas kupinas psichinės įtampos. Be koncertų, dar daug dėmesio skiriu kūrybai, gaunu daug užsakymų iš užsienio. Mano pareiga — rūpintis ir chorų vadovų seminarais, konkursais, kitokiais renginiais, nes esu Lietuvos chorų sąjungos prezidentas. Šiais metais esu net dviejų dainų švenčių meno vadovas. Niekur negaliu trauktis. Jeigu mane išrinko, vadinasi, pasitikėjo. Kita vertus, aš linkęs dirbti tose srityse, kuriose jaučiuosi turįs kompetencijos.

— Jums teko LTV chorų konkurso „Lietuvos balsai“ vertinimo komisijos pirmininko pareigos, dalyvavote kituose TV projektuose. Jums tai darbas ar malonus laisvalaikis?

Esu prievartos auka. Mane privertė, nes manyje tiesiog įžvelgė žmogų, galintį atlikti tokį darbą. Sakiau, jūs pagalvokite, ar aš tikrai vertas, tačiau į tokias diskusijas televizija nesileido.

— Ar jums įdomu televizijoje?

Aišku, įdomu, bet be galo atsakinga. Gerai, kad „Lietuvos balsai“ įrašomi iš anksto, tad galima kai ką ištrinti. Tiesioginiame eteryje neturi laiko pasverti kiekvieną žodį, turi šnekėti čia ir dabar, o spontaniškas mintis suvaldyti labai nelengva.

— Ar visuomet sakote tiesą?

Tik tiesą. Kažkodėl manęs prisibijo — gal dėl to, kad visada rėžiu tiesą. Aš niekada nesimaivau, bet tiesą stengiuosi išsakyti taktiškai. Ne kiekvienas su menu susijęs asmuo yra talentingas. Jam atrodo, kad jo rezultatas yra pakankamas, o tau atrodo kitaip. Tad turi rasti diplomatišką kelią, kaip neįžeidžiai pasakyti, kas yra negerai.

— Ar jums neatrodo, kad TV šou kūrimas iš rimtų muzikos žanrų šiek tiek juos nuvertina?

Ne, jiems tai nė kiek nekenkia. Tikiuosi, „Lietuvos balsai“ padės pakelti Lietuvos chorų prestižą. Pažiūrėkite, kokį ažiotažą sukėlė „Triumfo arka“. Daugelis abejingai vertinusiųjų operą staiga pakeitė nuomonę, operos reitingai šoktelėjo į viršų. Šiandien, kai pilna visur popso, rimtų žanrų atsiradimas televizijoje — fenomenalus dalykas. Tiesa, tą popsą dabar ir chorai dainuoja. Bet kaipgi kitaip juos priartinsi prie žiūrovų?

Tokie šou — puikus būdas ne itin reklamuojamą žanrą šiek tiek priartinti prie žiūrovų, o atlikėjui — porcija adrenalino, kai, be tradicinio, dar tenka parengti ir kitokio stiliaus kūrinių.

— Ar TV ekranas suteikė naujų spalvų jūsų kasdienybei?

Dabar mane labiau pastebi žmonės, ypač periferijoje. Tačiau aš nesu to žanro atlikėjas, kuriam reikia daug ažiotažo. Kartą buvau pamalonintas LNK „Dviračio šou“ kūrėjų — buvau parodijuotas kaip „Berželio“ choro vadovas. Keisčiausia, kad pro kūrėjų akis netgi nepraslydo mano įprotis grįžus namo pirmiausia atsidaryti šaldytuvą. Apie tai niekada nesu kalbėjęs, be to, kartu su manimi dirbanti žmona Regina niekam nieko nepasakojo. Kitą kartą „Labo ryto“ laidoje buvo parodytas mano veidas, o TV žiūrovams reikėjo atspėti. Įsivaizduokite, mane atpažino ir pavardę pasakė!

— Ar jums ką nors reiškia pramoginė muzika? Šia prasme man viskas gerai. Mokykloje grojau estradiniame ansamblyje, vedžiau diskotekas, organizavau renginius. Man patinka „Bee Gees“, „The Beatles“... Nemėgstu tik sunkiojo roko, bet mėgstu džiazroką. Mielai klausausi kokybiškos muzikos. Namuose turiu daugybę popso plokštelių, jo klausausi ir automobilyje. Man patinka daugelis Lietuvos lengvosios muzikos atlikėjų. Žaviuosi Rositos Čivilytės, Kastyčio Kerbedžio, Česlovo Gabalio, Violetos Riaubiškytės, daugelio kitų kūrybiniais laimėjimais.

— Ar prisimenate, kada suvokėte, kad ateitį susiesite su choriniu dainavimu?

Atsimenu. Buvau tėvų kolektyviniame sode po ką tik pasibaigusių baigiamųjų vidurinės mokyklos egzaminų. Taksi atvažiavo tėvas ir pasakė, kad manęs ieško H. Perelšteinas. Maestro tarė griežtai: „Tėvas tau vežios sumuštinius, o tu sėdėk ir per dvi savaites pasiruošk stojamiesiems.“ Nesimuistydamas tapau šio įsakymo auka. Matyt, H. Perelšteinas pastebėjo mano gebėjimus.

Dainuodamas „Ąžuoliuke“ praleidau tik vieną repeticiją. Be vargo įstojau į chorinį dirigavimą. Iš vaikystės netgi menu tokį momentą, kai, apžiūrėjęs pionierių stovykloje mano organizuotą meniškų gėrybių parodą, savo sūnaus lankyti atvykęs Vytautas Landsbergis pažadėjo mane „pratempti“ į Dailės institutą, tačiau H. Perelšteinas iškart jam paprotestavo: mane jis darys muzikantu. Stovyklos pabaigoje dovanų gavau plokštelę, ant kurios H. Perelšteinas užrašė, kad tiki, jog mano ateitis bus susieta su muzika. Matyt, tai tapo savotišku gyvenimo kodu, įsirašiusiu mano sąmonėje.

— Iš ko paveldėjote muzikalią sielą?

Greičiausiai iš senelės. Mano tėvo mama Elena Miškinytė gyveno Peterburge ir ten skleidė lietuvybę dainuodama senas dainas. Lietuvoje jos nustebino savo archajiškumu. Pora šimtų jų buvo įrašyta į liaudies muzikos fondą. Mano mama dirbo vaikų namų auklėtoja, o tėvas buvo buhalteris, iki šiol groja akordeonu. Mes gyvenome Pavilnyje.

Mano tėvas pirmasis ten nusipirko televizorių ir radijo tašką. Klausydamas jų išmokau rusiškų dainų. Kad nuo kaimynų neužsikrėsčiau nedorais polinkiais, mama mane išsiuntė į Zervynų kaimą pas seserį. Ten baigiau pirmąją klasę. Per muzikos pamokas dainuodavau rusiškas dainas. Visiems tai atrodė egzotika, nes kaimo vaikai jų nesuprato. Su rusiška daina įstojau ir į „Ąžuoliuką“. — Noriai ėjote į „Ąžuoliuką“?

Nežinojau, kas tai. Įstojau septynioliktu numeriu. Tai mano gyvenimo skaičius. Šiuo numeriu buvau ir klasės žurnale, pas tėvus gyvenau juo pažymėtame name, mano automobilio numeris buvo 17-49. Dabar Muzikos akademijoje savo paltą visada kabinu ant šiuo skaičiumi pažymėto kabliuko, o mano auditorijos numeris 307.

— Ar jūsų atžalos taip pat pasuko jūsų keliu?

Turiu sūnų Lauryną. Kitas vaikas buvo globojamas, jis turi mano pavardę. Laurynas lankė „Ąžuoliuką“, bet didesnį polinkį jautė matematikai ir vadybai. Būdamas šešerių jau sakė, kad taps direktoriumi. 21-erių įkūrė savo įmonę, o 25-erių tapo „Vilniaus degtinės“ komercijos ir rinkodaros direktoriumi. Matyt, jo kraujyje tvirtesni senelio, kuris buvo ekonomistas, genai. Jau turiu ir dvi anūkes.

— Kas jums teikia didžiausios atgaivos?

Širvintų rajone prie ežero turime sodybą. Ten auginame gausybę visokiausių daržovių, ilsimės ir pramogaujame. Gamta — geriausia įkvėpėja, saugotoja nuo streso. Medžiai, žemė išsiurbia blogą energiją. Į miestą sugrįžtu atsikratęs įtampos, pasikrovęs energijos.

— Kam labiausiai stinga laiko?

Viskam, ypač kūrybai. Turiu pradėjęs apie šimtą kūrinių, bet nežinau, ar baigsiu. Iš viso jų sukūriau daugiau kaip šešis šimtus.

— Ką dar turėtumėte nuveikti, kad galėtumėte sakyti, jog gyvenote prasmingai?

Norėčiau, kad žmonės, kurie buvo susiję su manimi, patikėtų, kad mano veikla — prasminga ir kupina geriausių ketinimų. Didžiausia vertybė — žmonių atmintyje išlikti šviesiam.