Atvykai į Lietuvą prieš keletą metų, sėkmingai populiarėji, ar to ir tikėjaisi?
Labai keista, kai aš atvažiavau į Lietuvą, nenorėjau čia daryti karjeros. Mano gyvenimas, draugai buvo Londone. Atvažiavau pasimatyti su savo šeima. Įsivaizduok, aštuonis metus nesimatyti... Važiavau galvodamas, kad pamatysiu tėvus, paskui važiuosiu atgal, studijuosiu, dirbsiu, bet kažkaip taip viskas susiklostė, kad sutikau Egidijų Dragūną, kuris pasiūlė įrašyti dainą ir po to viskas „pašlo ir pajiechala“, kaip sakoma (nusijuokia).
Man buvo labai skaudu, kad iškart mano muzikos niekas nepripažino. Galvojau, atvažiavau iš Londono, tai turėtų būti kažkas - o jėė! Su visa mano balso „akrobatika“ (nusijuokia). Niekam nebuvo įdomu ir aš ėmiau „depresuoti“, kad taip stengiuosi, o niekam neįdomu.
Laimėti galimybę Lietuvai atstovauti „Eurovizijoje“ bandei jau du kartus. Kaip manai, ko tau pritrūkdavo?
Gal man pačiam reikėjo suprasti, ko Lietuvai reikia, įrodyti, ką galiu. Iškart puldamas dainuoti džiazą ar soul, pavyzdžiui, Telšiuose, nemanau, kad sudominčiau klausytojus, nors anksčiau aš taip galvojau. Ypač labai daug ko mane išmokė „Muzikos akademija“. Vienas iš dalykų – ne visada gali dainuoti tik tai, ką mėgsti. Kartais reikia dainuoti, kas žmonėms patinka. Tada gali įdėti keletą soul kūrinių ir žmonės po truputį, po truputį pripranta prie tokių dainų kaip „Pasiklydęs žmogus“, nes ji nėra tokia lengva...
Kaip manai, kas lėmė, kad „Pasiklydęs žmogus“ lietuviams patiko labiausiai?
Nežinau, manau, kad pats Dievas. Aš meldžiausi ir meldžiausi, kad tik duotų man stiprybės ir jėgų gerai padainuoti. Ir pavyko... Tai nerealu! Aišku – patirtis, gera vadyba, gera komanda, draugai, palaikymo kompanija.
Ką dabar jauti, laimėjęs konkursą? Kaip pavadintum tą jausmą?
Dabar jaučiu labai didelę atsakomybę. Jeigu aš važiuosiu į Maskvą, turiu pasirodyti tiesiog tobulai! Labai jau seniai norėjau į užsienį, kad mane visi pamatytų ir aš manau, kad „Eurovizija“ - labai gera proga parodyti save, savo balsą. Niekada nepraleisčiau tokios galimybės. Kai kurie sako, oi nedalyvaučiau... Ne! Juokaujat? Jeigu jau man siūlė kontraktą su „Sony BMG“, tai aš kažką galiu! (nusijuokia). Atsiprašau, su jais visokios Whitney Houston ir tas pats George Michael pasirašęs kontraktą bei man siūlė. Buvau durnas, o siaube! Manau, kad jeigu jie buvo suinteresuoti, tai dalyvavimas „Eurovizijoje“ (nusispjauna tris kartus).. Kur medis? (nusijuokia). Aš labai tikiuosi, kad neliksiu nepastebėtas.
Vadinasi, esi prietaringas ir tikintis?
Aš tikrai meldžiausi. Tikiu į Dievą, kad yra kažkas daugiau nei mes. Aišku, aš nevaikštau į bažnyčią, turiu savo asmeninį tikėjimą. Tikiu į kažką iš viršaus. Pirmas kartas, kai tai dariau ir man pavyko. Keista...
Šiais metais „Eurovizija“ vyks Maskvoje. Ar tave džiugina šis faktas labiau nei, pavyzdžiui, šiais metais konkursas vyktų Vakarų Europos šalyje
Aišku, jeigu tai būtų Anglijoje, gal būtų svarbiau... Labai sunku pasakyti. Dabar Rusijos muzikos lygis labai pakilo, labai daug investuojama į atlikėjus. Kadangi tai yra pirmas kartas, aš nežinau nei ko tikėtis, nei ką daryti. Man reikia laiko. Aš negaliu atsakyti, kaip aš pasirodysiu „Eurovizijoje“. Aš nežinau, tik nulipau nuo scenos, dainavau dvi valandas, aš net laiko neturėjau svarstyti. Man reikia laiko pagalvoti, ką aš darysiu. Tai labai sunku, juk „Eurovizija“ Maskvoje! (nusijuokia).
Kai D. Bilanas laimėjo konkursą, dalyvauti „Eurovizijoje“ Maskvoje tapo mano svajone. Ji išsipildė...
Ar dažnai tavo svajonės pildosi?
Tarp kitko, labai retai, bet aš manau, kad geri dalykai atkeliauja pas tuos, kurie laukia. Labai tuo tikiu. Aš laukiau laukiau laukiau ir pagaliau ta sėkmė atėjo (nusišypso). Aišku, norėjau laimėti praeitais ir užpraeitais metais, norėjau laimėti „Muzikos akademiją“, bet man nepavyko. Aš galvojau, kad man dalyvavimas atrankiniuose konkursuose tai taps tradicija, kaip Aistei Pilvelytei, kol nelaimėsiu (nusijuokia). Nereikėjo laukti taip ilgai, bet pakankamai ilgai...
Ar daina „Pasiklydęs žmogus“ buvo kurta su mintimis apie „Euroviziją“?
Aš kažkaip sėdėjau namuose prie klepo ir sukūriau ją, galvojau, kad padėsiu ją toli, sau kartais padainuosiu, bet paklausė keletas žmonių ir pasakė, kad gera melodija, geri žodžiai, pagalvojau, kodėl jos neatlikus. Niekada negalvojau, kad reikia kažkam įtikti, tiesiog kuriu, ką jaučiu ir žmonėms patinka, tikiuosi, kad patiks ir toliau.
O ką tu atsakysi kritiškiems lietuviams, kurie akylai stebi „Euroviziją“, serga už kiekvieną Lietuvos atstovą ir labai greitai nusivilia?
Aš galiu padaryti tik tai, kas mano galiose. Grįšiu tai grįšiu. Labai giliai viduje aš tikėjau savo sėkme ir dalyvaudamas Maskvoje vadovausiuosi vienoje psichologinėje knygoje perskaityta fraze – jeigu tu nori, gali pasiekti. Kartais žmonės kuria, dainuoja, bet ne labai tuo tiki. Šis laimėjimas man davė labai daug pasitikėjimo savimi. Vau! (nusišypso).
Kaip tave pasveikino artimieji?
Net su mama nekalbėjau, ji mane pabučiavo ir viskas. Tik prieš tai buvo toks žvilgsnis – nežinau, kas bus, nes ir Donatas, ir „69 danguje“ parodė šou, o mano pasirodymas buvo subtilus, minimalus. Laimėjau be jokio įspūdingo šou ir tai įrodo, kad šou nėra pats svarbiausias dalykas. Buvo „Eurovizijoje“ labai daug dalyvių, kurie laimėjo be šou, pavyzdžiui, serbai su daina „Molitva“. Ir visi sako, kad reikia šou. Netikiu. Jokių standartų ten nėra. Kiekvienais metais sužinoję laimėtojus, patiriame šoką, aišku, išskyrus praėjusį kartą. Kad laimės Dima Bilanas, buvo ir taip aišku. Jeigu savyje turi kažką, turi gerą dainą, kurią gali gerai atlikti, įdėti jėgos ir ugnies.
Ar tai reiškia, kad savo pasirodymą Maskvoje neketini paversti šou?
Taip. Be abejo, bus kažkokių detalių, bet jos bus pakankamai „stiprios“. Šiandien man ne vienas žmogus sakė, kad vaizdai ekrane jaudina. Gal netgi daugiau nei akrobatai ar dar kažkas. Aš dainavau apie teisybę, apie tai, kaip būna gyvenime. Mes visi galime šypsotis, nors žinome, kad mūsų šeimoje, santykiuose ne viskas gerai. Aš tiesiai šviesiai apie tai dainuoju. „Tu palauk, sustok, mano klaidų nekartok“ arba „aš sutikau su dalykais, kurių aš pakeisti nebegaliu“ - mes visi darome tai, gali būti namų šeimininke, narkomanu ar vaiku, kuris neturi tėvų. Angliška dainos versija labiau tai akcentuoja. Aš galvosiu apie tai, kaip tuos dalykus perteikti Maskvoje. Aišku, nenoriu „grūzinti“ per daug, bet aš gi nerodysiu Afrikos vaikų. Tai nebloga idėja ir, manau, gali pasiteisinti.
Angliška dainos versija vadinasi „Love“ arba lietuviškai - „Meilė“. Kiek tavo gyvenime dabar yra meilės?
Labai daug, ypač dabar (nusijuokia). Aš patyriau tikrąją meilę, kuri truko septynerius metu, tačiau atstumas padarė savo. Kol kas aš noriu būti laisvas ir po septynių metų aš ne labai noriu vėl aiškintis, kodėl grįžai tada, kodėl nepakeli ragelio (nusišypso). Pavargau nuo to, noriu daryti tai, ką myliu ir susikoncentruoti ties karjera. Aišku, man nepatinka kai kurie „žvaigždžių“ gyvenimo aspektai, bet labai gera, kai žmonės dainuoja tavo autorines dainas kartu...
Po finalinės dainos tu nusiėmei skrybėlę, o to scenoje niekuomet nedarai. Kodėl?
Spontaniškai tai padariau. Tai - pagarba, padėka...
Videoreortaže - įspūdžiai, kaip Sasha Son ruošėsi finaliniam vakarui:
