Be gausesnių ašarų ir pasižadėjimų rašyti vienas kitam atsisveikinome su „Lachūdra“. Toks kurortinis romanas gavosi su ja. Išvaizda „merginos“ jau nebe tokia, kokia buvo kelionės pradžioje, tad ir kaina gerokai kuklesnė naujam savininkui.
Bet suvenyrams į namus - kaip tik.
Didesnė problema - kur praleisti paskutinę naktį Mumbajuj. Paprašėm pagelbėti mūsų draugo, automobilių prekybos monstro, Karano. Sikhas davė nurodymus savo pagalbininkams, bet po kiek laiko sužinojom, kad ne taip viskas paprasta: po Mumbajaus įvykių viešbučiai nenoriai priima užsieniečius.
Arba prašo didelių pinigų. Todėl Karanas pasisiūlė mus priimti pas save. Gerai. Puiku. Jo namas - Ant Arabijos jūros kranto, prabangiame rajone, su terasa ir tikra žalia žole!!!
Tiesa, sakė, kad bus tik vienas kambarys, bet mums tai kas... Ir tik vėliau supratom, kad žmogus mus priėmė į savo kambarį, nes daugiau vietos nebuvo, butas remontuojamas, tad 5 kvadratinių metrų plote nakvojome penkiese. Ir dar kalnas baldų ir kitų daiktų. Buvo gerai.
Mumbajus kitoks, nei prieš tris savaites. Tylesnis. Kuklesnis. Gal... Nuėjom iki Taj viešbučio. Šalia - minios žmonių, tyliai einančių pro šalį atiduoti pagarbą žuvusiems. Žurnalistai, perduodantys žinias į savo tv kanalus. Prie „Oberoi“ viešbučio, ties krantine, tūkstančiai žmonių su žvakėmis ir plakatais, smerkiančiais terorą, šlovinančiais pasiaukojamai kovojusius kareivius ir policiją, bei keikiančius neveiksnią ir korumpuotą miesto bei valstijos valdižią.
„Nariman house“ prieigose, kur buvo nužudyta žydų šeima, tyrimą atliekantys pareigūnai, „Viktorijos“ stotis ir legendinė „Leopold Cafe“ uždarytos neribotam laikui... Mažas žvejų kaimelis, prisiglaudęs vos už kilometro nuo pagrindinių įvykių, gausus prisiminimų.
Vienas liudininkas mums viską papasakojo apie matytą teroristų išsilaipinimą ir tai, kad žmonių, atvykusių iš jūros buvo daugiau. Vakare, Karano namuose susipažinom su jo tėvo svečiais - daktarais, profesoriais. Jie vienas per kitą pasakoja istorijas, kurias girdėjo iš savo draugų, pažįstamų.
Mini žuvusius kolegas. Mumbajus turi savo sausio 13-ąją. Žmonės pyksta. O pasaulis toliau kraustosi iš proto...
Mums sekasi. Kelyje visuomet sutinkame daug gerų žmonių. Stengiamės visuomet atsidėkoti tuo pačiu. Ir nors Mumbajus, pasak pačių miesto gyventojų, nėra Indija, čia dar norėčiau sugrįžti. Net nežinau kodėl. Užkabino ir nerandu atsakymo- kodėl?
Kaip ir su daugybe klausimų, kurių po tokių kelionių ne mažėja, o atvirkščiai- iškyla vis daugiau.
Ačiū ir šį kartą kartu keliavusiems DELFI ir „BMS Megapolio“ interneto puslapiuose kartu su mumis. Grįžtu prisijungti prie krizės. Kad ne taip pavydu kitiems būtų. O paskui... Bus matyt.
Jau sausio mėnesį „Tuk Tuk Indija“ - per LTV. Nepražiopsokit!
Ir dar- labai svarbu. Daug gerų žodžių:
BMS Megapolis- jau kaip ir amžini draugai. Puikus palaikymas ir technika, kuri tokiose kelionėse mums būtina.
DELFI- jūsų puslapis jau žinomas ir Indijos šeimose. Nes nuotraukas pažiūri ir svečiams parodo.
Sony - filmavimo technika atlaiko visokias negandas. Kai jau kelintą kartą įsitikini pats - bepigu siūlyti kitiems.
Fly LAL - tikslūs ir paslaugūs, su gražiausiomis stiuardesėmis. Jei būtų bent kelias minutes pavėlavę, į Mumbajaus reisą niekaip mūsų nebūtų priėmę. Ir nežinia, kaip viskas būtų susiklostę.
Ergo - kelioninis draudimas ramina. Kas ten žino su tais bepročiais keliuose...
Reklamos klasė - jei jau prilimpa- niekas nenuplėš. „Lachūdros“ rūbai kelionėje buvo idealūs net daug kartų ant jos kūno nuprausti.
West Express - vizas gavom per rekordinį laiką. Gera dirbti su ekspertais.
Baltijos-Amerikos klinika - už toną skiepų ir švelnias rankas.
Taip pat dėkojame Indijos garbės konsului, ponui Rajinder Kumar Chaudhary, laikinajam reikalų patikėtiniui Indijoje Albertui Algirdui Dambrauskui, Kristinai Kederytei ir Mariui, kuris puikiai tvarko „indiškus“ reikalus Lietuvoje...
