Prieš dvejus metus P. Stalionis pradėjo solinę karjerą, o šių metų pavasarį išleido debiutinį albumą „Vakarai ilgi“, kuris jau tapo „auksiniu“ – per pirmus tris mėnesius jo parduota daugiau nei 10 tūkst. kopijų. Dabartiniu metu dainininkas užsiėmęs aktyvia koncertine veikla bei įrašinėja naują albumą.

Kodėl nusprendėte pradėti solinę karjerą?

Šiuo klausimu nieko nesprendžiau. Tai mano gyvenimas. Jeigu Dievas man davė talentą kurti muziką, eiles ir prie viso to pridėjo normalų balsą, manau, būtų labai neprotinga lįsti į kitą sritį, kurioje nieko nesugebu. Žinoma, jeigu mano kūryba būtų niekam neįdomi ir nereikalinga, būčiau priverstas ieškoti kito darbo. Pavyzdžiui, žurnalisto arba renginių organizatoriaus.

Kiek metų jau kuriate dainas?

Dainas kuriu jau du dešimtmečius. Tiksliau – nuo 11 metų.

Kokie atlikėjai jas atlieka?

Nebenorėčiau minėti atlikėjų, kurie atlieka mano dainas, kadangi visai nesenai iš vieno jų sulaukiau didelių priekaištų, kad jo/jos pavardę naudoju savo reklaminiais tikslais. Tai labai juokinga, kadangi tai, ką kuriu sau ir kitiems, skiriasi kaip diena nuo nakties.

Kaip gimsta dainos?

Dainos dažniausiai gimsta iš gyvenimo. Kartais užtenka ištarti arba išgirsti nestandartinę frazę ir iš jos išsirutulioja visas kūrinys. Tačiau visų svarbiausia dainoje – idėja. Be idėjos daina skamba tik kaip muzika be žodžių. Kartais net pagalvoju, kodėl dainuojantys tokias dainas kaip „myliu, bet tyliu“, iš viso suka sau galvą dėl teksto – iš jų pusės sąžiningiau būtų dainuoti tiesiog „na na na na“ arba param pam pam“ – nereikėtų kartoti nuvalkiotų frazių.

Ar galima pragyventi iš dainų kūrimo?

Iš dainų kūrimo pragyventi įmanoma, bet ne tiek gerai, kaip įsivaizduoja daugelis. Reikia nenuleisti rankų ir daug dirbti. Vienas ar du „topai“ – tik laikina sėkmė. Kad ji tęstųsi ilgiau, reikia kurti naujas dainas, rengti, kad ir nepelningus pasirodymus ir įrodyti, jog į šou pasaulį užsukai ne vienai dienai.

Kokie kūriniai Jūsų mylimiausi?

Mylimiausi mano sukurti kūriniai – „Jeigu tavęs nebūtų“, „Nepamiršta“, „Vakarai ilgi“, „Meilės vynas“. Tačiau, kalbant atvirai, nemylimų kūrinių aš niekada neatlieku ir neatliksiu. O juo labiau – pavogtų ir nukopijuotų užsienietiškų šlagerių. Tai žemiau negu žema. Geriau prastas originalas nei geniali kopija. Aš – už kuriančius ir ieškančius savitumo atlikėjus.

Koks Lietuvos atlikėjas yra Jums pavyzdys, įkvepia Jus?

Mane įkvepia ankstyvoji Romo Dambrausko kūryba, žaviuosi Juozu Erlicku, kartais maloniai nustebina Gyčio Paškevičiaus dainų tekstai. Labai gaila, kad nebėra, mano manymu, pačios geriausios visų laikų Lietuvos grupės – „Kardiofonas“. Trūksta ir prasmingų Simo Babravičiaus dainų.

Esate parašęs knygelę vaikams. Kaip ji gimė? Ar planuojate dar ką panašaus parašyti?

2001 metais leidykla „Tyto alba“ išleido mano eiliuotą knygelę vaikams |Gyvoji abėcėlė“. Turbūt tai buvo susiję su tuo, kad kaip tik tuo metu pasaulį turėjo išvysti mano sūnus. Tuo laiku mokiausi Klaipėdos universitete ir per vieną labai nuobodžią paskaitą sukūriau tai, kas vėliau pavirto į knygą. O dėl naujų kūrinių pataikėte tiesiai į dešimtuką. Kaip tik šiuo metu ruošiuosi išleisti savo pasakų knygą. Ji taip pat bus skirta mažiesiems skaitytojams, tačiau savo paprastumu ir netikėtomis įvykių eigomis turėtų sudominti ir suaugusius žmones.

Papasakokite apie savo šeimą.

Mano šeima – tai Dievo dovana, parama, stimulas ir viso gyvenimo ašis. Turiu nuotabius tėvelius, kurie nepraleidžia nei vieno mano kūrybinio žingsnio. Lygiai tą patį galiu pasakyti ir apie savo gyvenimo draugę Liną. Žinoma, šiuo metu ji beveik visą dėmesį skiria mūsų keturių mėnesių dukrelei Paulinai, tačiau randa laiko išklausyti ir mano naujausius kūrinius, patarti ir pakritikuoti. Su Lina mes dar turime du dešimtmečius sūnelius iš pirmųjų santuokų.