Moterų nekalbina niekada. Jaunimo - irgi. Dažniausiai lenda prie pagyvenusių džentelmenų. Sustojęs kažką burbuliuoja, klausia, kaip nuvažiuoti ten ir ten. Jam atsako. Kaip taisyklė - staigiai subėga daugybė žinovų ir tampa gan triukšminga. Bet. Net jei atsako taip aiškiai, kad net galvoju jau pats suprantąs hindi, įtarusis mūsų draugas tuo nepasitenkina.
Ieško antro šaltinio. Radęs dar vieną šalia kelio stoviniuojantį tautietį vėl pakartoja visą procedūrą. Ir jei duomenys dviejų šaltinių sutampa, tada jau drąsiai pasinaudoja susirinkta informacija. Metodas gana patikimas.
Žmonių šioje šalyje šalia kelio yra visada. O jeigu nėra, tai tik stabtelk - iš karto atsiranda norinčių paspoksot. Ir ne vienas. Kartais tokie stoviniavimai pasiklausti kelio gerokai išmušdavo iš vėžių ir vietinius.
Štai buvo atvejis, kai Habibas klausė kelio per atvirą šalia sėdėjusio Vytaro langą. Net kokius 5 sakinius surezgė, tačiau jo pašnekovas gi, vairuotojo nematė, mašina maža. Jis išplėstomis iš nuostabos akimis visą laiką spoksojo į rudabarzdį besišypsant jam keistos išvaizdos veikėją, kuris lūpų nekrutino, bet iš „kažkurios vietos“ kalbėjo hindi.
Taip ir palikom šoko būsenoj, ieškojom kito. Beje, po šio atvejo Habibas pasiklausti kelio jau išlipdavo iš mašinos. Po to dar porą minučių trankydavo neužsidarančias „Lachūdros“ dureles. Kažkokia spyruoklė iškrito, tai taip ir važiuojam barškėdami.
Rožinės Džaipūro sienos pasitiko mus jau sutemus. Esame Radžastano valstijoje: didžiausioje Indijoje ir vandens atsargų turinčioje mažiausiai. Didžiąją valstijos dalį užima dykuma, ne taip toli ir Pakistanas.
Keliauti daug įdomiau, nei važiuojant Indijos viduriu. Ir žmonės čia jau skiriasi. Daugiau vyrų nešioja auskarus, kitokie, nei ankščiau matyti turbanai, dažnas ir lenktą peilį prie diržo prisikabinęs.
„Delis toli“, - pasako mums rikšamobilio vairuotojas Salimas, aiškiai užsimindamas, kad vos keli šimtai kilometrų skiriančių abu „auksinio trikampio“ (Agra- Delis- Džiaipuras) miestus yra gana reikšmingi.
Neradę vietų numatytame viešbutyje pasitikim naujuoju pažįstamu, kuris nustebina. Be papildomo mokesčio suranda mums pigų ir labai jaukų, gan naują ir nedidelį laikiną būstą. Išsikalbam.
Dirba jis nauju „Piagio“ tuktuku. Tvirtas aparatas. Pabandau pasivažinėti juo po Džaipūrą. Valdymas paprastas. Tad visai neblogai sekasi. Tiesa, kaip profesionalus vairuotojas vienam stabdyti mane bandžiusiam indui pasitikėjimo nesukeliu ir, pamatęs už vairo barzdotą šviesiaplaukį, iškeltą ranką paslepia už nugaros ir rodo, kad važiuočiau toliau.
Salimas neteko tėvo būdamas 12 metų. Dabar jam 24. Rikšamobilio vairavimas - šeimos tradicija, o jo uždirbamų pinigų jam, motinai, žmonai ir mažai dukrytei visai pakanka. Sutariam rytoj susitikt, fortų ir dramblių paieškot. O kol kas - siurprizas skrandžiui: „Pizza Hut“!
Keistas jausmas valgyti picą Indijoje, bet raciono paįvairinimui - pats tas. Tik pabrėžtinai mandagūs padavėjai verčia jaustis kiek nesmagiai. Atpratom nuo manierų ir visi „prašau-ačiū-malonu“, lyg žodžiai, paskutinį kartą vartoti dar galantiškojo Aramio iš „Trijų muškietininkų“ šlovės laikų.
16 diena. Džaipūras- Udaipūras
Kaip jau rašiau ankščiau - nuo pat ryto teko keisti kai kuriuos planus. Iš TV ekranų vienas po kito prieš akis išlendantys Mumbajaus tragedijos vaizdai po truputį priverčia suvokti, kad šiuo metu šalyje vyksta IŠ TIKRŲJŲ baisūs dalykai. Svarbiausia, įspėjom artimuosius, kad su mumis viskas OK.
Žinia, kad per TV viskas daug baisiau, nei realiai. Labai aiškiai pajutom žiniasklaidos dalyvavimą įvykiuose: teroristai stebi TV ir mato, kuriuose Taj viešbučio languose mojuoja išgelbėjimo laukiantys žmonės. Tada eina ten ir šaudo. Taip pat vienas iš pareigūnų „sugebėjo“ tiesioginiame eteryje prabilti apie išlaisvinimo operacijos detales, dėl ko prie televizorių buvę teroristai tik padėkojo...
Sulaukėm daug skambučių iš Lietuvos.
Vytaras pasakojo apie tai, ką patys matėm, skaitėm, ką girdėjom žmones kalbant. Supratau, kad kolegoms tiesiog norėjosi mūsų situaciją stipriai dramatizuoti. Reikėdavo pabrėžtinai aiškiai sakyti, kad nesame Mumbajuje, o tik artėjam į miestą, kurį pasieksim po 2 dienų.
Vis kartojom, kad tikrai nestovim prie šio viešbučio ir virš galvos nezvimbia kulkos, nors vis buvome prašomi papasakoti, kas vyksta aplinkui. Ogi nieko. Visoje Indijoje kitur buvo ramu.
Gyvenimas tekėjo įprasta vaga. Tačiau tokie pasakojimai - netinkami. Dabartinio „piaro“ ir „tv anonsų“ valdymo laikais reikėjo, kad praneštume apie isterijos apimtą šalį, avarijas, sprogimus pakelėse, masines demonstracijas ir visuotinį apsinuodijimą. Ramybė nekuria reitingų. Nežiūrint į tokias aplinkybes vis viena informacijos čia turėjom daugiau ir įvairios, tad pranešdavom, ką žinojom.
Spaudos ir TV žurnalistų profesionalumo lygis - labai aukštas. Daug skirtingų šaltinių, teorijų, liudininkų, ekspertų... Viskas verda.
Dėl užsitęsusio ryto, interviu ir interneto paieškų teko aukoti fortų apžiūras Džaipūre. Tik dramblys pakeliui suviliojo. Ne tiek norėjosi ant jo užsilipti, kiek reikėjo. Dukrai buvau pažadėjęs. Tad įvyko... nuobodesnės transporto priemonės nėra.
Karuose, žemės ūkyje ir cirke iš dramblių naudos tikrai daugiau, nes čia emocijų daug mažiau, nei jojant ant vaikiškų karuselių elniuko ar arkliuko. O dar ir pats dramblys, 38-ių metų vaikinas, buvo ne geriausios nuotaikos: kažką bambėjo ir su savo vadeliotoju asmeninius santykius aiškinosi.
Tad susimokėjom, nusifotografavom ir dingom. Kartais per tuos vaikus tik gėdos prisidarai...
Ir vėl ilgas važiavimas. Tiesa, kiek geresniais Radžastano keliais. Ir malonesne aplinka.
Udaipūras yra kitas mūsų sustojimas. Pakeliui beveik be perstojo bendraujam su Lietuva. Mums pasiūlo pasinaudoti specialiai prancūzų atskraidintu lėktuvu ir, kartu su kitais ES gyventojais palikti šalį, tačiau mandagiai atsisakom. Čia tikrai dar turim ką veikti.
Pirmą kartą per visą kelionę apsigyvenam būtent tame viešbutyje, kuriame ir planavom. Nes dažniausiai jie arba užimti, arba jau nebeegzistuoja. Jauki vieta centre. Vienintelė problema - nėra tv, tačiau ją greitai išsprendžiam.
Naujienas iš Mumbajaus ir esamą situaciją sužinome mažame kambarėlyje pas personalą. Ten miega jaunas vaikinas ir jo draugas - galingas šuva, kuris mus tik mieguistai apžiūri ir vėl sugrįžta į kaulų ir gražiųjų bolonių karalystę...
