Ryte viešbučio bosas išbandė mūsų budrumą staigiai pareiškęs, kad dar viena nakvynė jo viešbutyje kainuos daugiau. Neįdomu. Tiesa pasakius - net nuvylė. Toks jausmas, lyg amerikiečių pensininku ką tik iš lėktuvo išlipusius sutiktų. Su kantu papuoštom trumpom kelnėm iki kelių, į jas iki pažastų sugrūstais marškiniais, papuoštais užrašu „hawai“ ir juodomis kojinėmis sandaluose.
Jau per keletą minučių teisybė triumfavo. Patraukėm į miestą.
Varanasyje - penki milijonai gyventojų. Ypač jų padaugėjo per pastaruosius keletą metų. Ir ne dėl to, kad čia būtų tokia „airija lietuviams“. Šventas Dievo Šivos miestas. Ir to užtenka. Gali misti trupiniais, bet šalia tekantis šventasis Gangas religingam žmogui kompensuoja visus nepatogumus.
Bet turi tuo tikėti labai. Kitaip klius viskas - ir karvės siaurose gatvelėse, ir skurdas, ir kvapas. O ypač - Gango upės vanduo. Žmonės čia maudosi. Iš upės vandens verda arbatą. Bet tuo pat metu joje skalbia drabužius, girdo gyvulius, pila buitines atliekas ir šiukšles. Ir dar chemijos pilna iš pakrantėse pastatytų fabrikų.
Žodžiu - ne gydomasis šaltinis Druskininkuose. Bet jei esi religingas žmogus - tokie dalykai nerūpi. Lendi į šventą upę ir prausi nuodėmes.
Ypač daug aplink vyresnių. Sako, jie čia atvažiuoja numirti. Jei „pasiseks“ - tai būtų tiesioginis sielos kelias į dangų. Kaip patvirtinimas - pakrantėje visu pajėgumu veikiantis krematoriumas. Kūnai deginami malkomis, o pelenai iš karto paskleidžiami Gango srovėje.
Ne taip senai laidodavo tiesiog akmeniu panardinę kur giliau. Dabar taip daroma tik keliais atvejais: nedeginami, o skandinami šventikų kūnai, taip pat mirusių nėščiųjų, vaikų (iki 5 metų) ir kobros įkandimo nukirstų Švenčiausia upė.
Tik tas šventumas mums keistas: vakare, kaip ir daugelis prie vandens buvusių, kelias žvakeles pasroviui paleidom. Tokia tamsoje gražų estetinį vaizdą sukurianti apeiga. Masinė.
Bet tuoj visas šventumas baigėsi, kai atėjęs vietinis dėdė metė šiukšlių maišą į vandenį, kažką sumurmėjo, o kad misija būtų prasmingesnė - dar ir nusilengvino šalia. Gerai. Vis ne ant kojų.
Čia daug kareivių. O dar prieš dešimtį metų buvo vos keli ūsuoti policininkai. „Pasaulis tampa pavojingas“ - į klausimą apie tai atsako žilaplaukis mūsų pakeleivis Arūna. Žmogus gyvena Varanasyje visą savo gyvenimą. Dėvi Mahatma Gandžio stiliaus maršką. Dabar džiaugiasi tapęs seneliu. Džiaugiasi kiekvieną rytą važiuodamas į miestą dviračiu 7 kilometrus. Čia jis padeda nevietiniams žiopliams susigaudyti painiuose gatvelių labirintuose, pasakoja įdomias istorijas ir už savo kompaniją mokesčio neprašo.
Kai jau pats paklausiau, kaip čia jam atsidėkot, teatsakė, kad turiu nuspręst, kiek man negaila. Jis bus patenkintas bet kokia pinigų suma. Gudrus žingsnis. Grašių duot nesinori. Ir orumas žmogaus nepažeistas. Dar pasiteirauja mūsų šalies monetų. Esąs senas numizmatas.
Nuo tos akimirkos viena dvidešimties centų moneta krizės ištiktoje Lietuvoje tapo mažiau.
Aš nuoširdžiai gerbiu žmonių pasirinkimą ir jų pasirinktą religiją. Tik iki šiol nesupratau vieno - kaip per trumpą laiką čia pabuvę grįžta kardinaliai pasikeitę, neišlenda iš indiškų drabužių ir dar kitus gyvenimo tiesų moko. Grįšiu į šį klausimą taip ir neatsakęs. Ir atsivežęs klausimų dar daugiau: kodėl per televizorių visi indai ir indės - tobulo grožio, o gatvėse tokių iki šiol nesutikau? Kodėl visuose indų filmuose pagrindiniams aktoriams būtinai reikia dainuoti? Net besimušant. Kodėl jie visi bendraudami į šonus linguoją galvas? Daug „kodėl“. Ir jų bus dar daugiau. Matyt - tai gerai. Bent jau tuo guodžiuosi.
