– Vardas Žemyna – gražus, išskirtinis ir labai tautiškas. Kas jį parinko, ar jis atspindi jūsų charakterį?
– Mano mama labai puoselėja tautiškas tradicijas, tad ji ir išrinko. Tokį vardą turėdama jaučiuosi vienintelė – iki šiol nesutikau savo kartos Žemynų, o tai iš tiesų malonu. Savęs Egle ar Jūrate net neįsivaizduoju. Kuo atspindi charakterį? Mano vardas – dieviškas...
– Kuo skiriasi teatro scena ir televizija? Kam teiktumėte pirmenybę?
– Dabar tokie laikai, kad griežtos ribos tarp teatro ar televizijos nebeliko. Tad ir pirmenybės nėra kam teikti. Anksčiau teatras aukštesnį statusą turėjo. O dabar man svarbiausia, kad būtų įdomus projektas ir profesionalūs kolegos. O kur – jokio skirtumo.
– Kuris vaidmuo jums buvo panašiausias į save pačią?
– Sakau griežtai: panašu tik tiek, kad aš vaidinu savo kūnu, savo organika, energija. Visa kita yra visiškai toli nuo manęs. Skiriasi viskas, todėl nė su vienu personažu netapatinkite.
– O kuriuo personažu labiausiai galėjote atskleisti savo talentą? Sako, aktorėms Ibseno Nora – garbės, svajonių vaidmuo. Koks jūsų?
– Talentas man – labai skambus žodis, vos ne kažkokia misija žemėj. Aš į viską paprasčiau žvelgiu: darbas lemia, ar personažas pavyksta, galbūt dar – aktoriaus žavesys. O gal talentas yra iš nieko sukurti tokį paveikų reginį. Vaidmenų patiko daug, ypač mėgstu Šekspyro veikėjus. O kuris gali būti mano gulbės giesmė, dar nesvarstau – esu tik ieškojimų ir atradimų kelyje. Po dešimt metų, kai visus vaidmenis sudėsiu, subrandinsiu, įvertinsiu, paklauskit. Juk kažkada man aktorystė atrodė romantiškas, išsvajotas darbas, o dabar žinau, kad jis – sunkus, daug jėgų, atsidavimo reikalaujantis.
– Ar žiūrite serialus, kuriuose vaidinate? Kaip save vertinate?
– Pati ir esu sau didžiausia kritikė, todėl pažiūriu visuomet, kai tik laiko turiu. Norisi tobulėti, todėl privalau save įvertinti. Pastebėjau, kad po kurio laiko kokio serialo seriją pažiūrėjusi pradedu svarstyti, kad reikėjo daryti kitaip, atrodo, kad personažas būtų kitaip pasielgęs.
– Ar darbas jums – ir pomėgis?
– Taip. Nes kitaip – neįmanoma. Arba duota ir darai iš širdies, arba nedarai visai. Nemokėčiau gyventi, jei darbas būtų našta.
– Puikiai pasirodėte projekte „Iššūkis žvaigždėms“ – esate apdovanota talentu dainuoti. Galbūt ilgainiui lietuviams tapsite labiau žinoma kaip dainininkė nei aktorė?
– Polinkį scenai – vaidinti, šokti ir dainuoti turėjau nuo mažens. Visi tie menai labai traukė. Visuomet sakau, jei būčiau Niujorke, vaidinčiau Brodvėjaus miuzikluose, panašiuose kaip „Čikaga“. Tokia yra mano svajonė. Dabar dėl dainavimo mintys kirba, vis galvoju, kad „Iššūkis žvaigždėms“ buvo puiki pradžia. Žingsnis į muzikinę sceną žengtas, todėl užmesti visko nesinorėtų. Gal kitąmet laiko daugiau turėsiu ir dainavimu užsiimsiu.
– Kaip manote, ar geriau gilintis į vieną sritį ir ją vis tobulinti, ar verta gyvenime išmėginti daugelį dalykų, kad ir paviršutiniškai?
– Svarbiausia – daryti tai, ką norisi ir kas sekasi. Juk jei dirbi iš širdies, tai ir rezultatas puikus. Nemanau, kad jeigu, pavyzdžiui, sekasi fizikiniai mokslai, reikia blaškytis ir griebtis menų. Savo kelią reikia rasti.
– Kokių dar neatskleistų talentų turite, ką norėtumėte išmėginti?
– Manau, galėčiau būti gera verslininkė. Niekuomet to neišbandžiau, nepatikrinau, bet jaučiu, kad išeitų. Esu pragmatiška, žinau, kad amžinai jauna nebūsiu. O juk aktorė, kaip ir balerina, labiausiai reikalinga tol, kol yra išvaizdi ir lanksti. Todėl ateity veikiausiai teks griebtis verslo.
– Kaip manote, ar meno žmonėms nėra žema parsiduoti reklamoms? Arba teatro aktoriui lįsti į kokią ne itin aukštos kokybės, žiūrovams smegenis „plaunančią“, bet geriau apmokamą televizijos laidą?
– Man atrodo, kad žema yra tai, jog valstybė negali išlaikyti teatro aktorių. Tai – tikras absurdas. Apie kokį orumą mes kalbam, jeigu net teatro darbuotojas daugiau už aktorių uždirba? Taip, vedžiau laidą „Laimingas skambutis“. Pagal reitingus tą dariau geriausiai. Tuomet tiesiog buvo štilis, o man geriau bent ką nors daryti nei nieko. Sunku pasakyti, ar dar kažkokią panašią laidą vesčiau. Kategoriškų žodžių nemėgstu, manau, viskas priklausytų nuo aplinkybių. O ką daryti aktoriui, jeigu vaikai valgyti prašo? Sakyti, palaukit, negaliu žiūrovams „smegenų plauti“? Tuomet eini ir plauni...
– Ar nėra sudėtinga būti laisvai samdoma aktore? Galbūt lengviau būtų priklausyti kokiam teatrui?
– Gal prieš dvidešimt metų aktorinį baigusioms kartoms lengviau buvo, kai iš karto paskirdavo į kokį teatrą. Mūsų karta yra iš tų, kurie gavo diplomą ir spyrį „eik kur nori“. Tačiau esu dėkinga likimui, kad darbo turiu, pasiūlymų užtenka. Ačiū Dievui, pačiai siūlytis dar net neteko. Tikriausiai man sekasi, vis kas nors pastebi.
– Jeigu jūsų profesija pareikalautų iš savęs viešai pasijuokti, ar galėtumėte tai padaryti?
– Iš savęs pasijuokti mėgstu, esu ironiška. Visuomet sakau, kad pasijuokti gerai, svarbiausia – neapsijuokti. Ir nesuprantu tų žmonių, kurie už juokus įsižeidžia.
– Su kokiais partneriais lengva vaidinti? Ar į vaidmenį lengviau įsijausti, kai partneris – vyras ar moteris?
– Tai nesvarbu. Svarbu dirbti su talentingais, profesionaliais žmonėmis. Kartais nereikia net daug repetuoti, viskas gaunasi organiškai, sklandžiai. O kartais dirbi iš peties, bet vis tiek nieko neišeina. Vieno išskirtinai puikaus partnerio įvardinti negalėčiau, bet galiu pasakyti, kad su lietuviais aktoriais dirbti nėra sudėtinga.
– Kaip sekasi bendradarbiauti su mūsų kraštiečiu Dainiumi Ožalu vedant rytinę laidą „Pabusk su TV1“?
– Manau, kol kas sekasi neblogai. Iki tol nebuvome pažįstami, tad teko susibendrauti. Nekonfliktuojame, susikalbame, todėl tikiuosi, kad mus kartu ir LNK eteryje pamatysite.
– Kokios ribos net dėl mėgstamo užsiėmimo neperžengtumėte? Pavyzdžiui, jei jus į komandą pasikvietęs koks garsus teatro ar filmo režisierius pareikalautų vaidinti apsinuoginus labai intymią sceną?
– Labai saugau savo intymumą ir asmeninį pasaulį. Tačiau viskas priklausytų nuo sąlygų. Pavyzdžiui, jei pakviestų mano labai mėgstamas, tokius filmus kaip „Prieš bangas“ ar „Dogvilis“ sukūręs danų režisierius Lars von Trier. Jo filmuose intymios scenos būna itin meniškos ir labai reikalingos, stiprų poveikį žiūrovams darančios. Tuomet kodėl gi ne...
– O galbūt Lietuvoje turite mėgstamą režisierių, kuriuo pasitikite ir paklustumėte bet kokiu atveju?
– Mes net neturime labai iš ko rinktis: režisierių nėra daug teatre, o apie kiną net nekalbu. Abejoju, ar kuris mane prisijaukintų. Ir Eimantas Nekrošius ar Oskaras Koršunovas – tikrai ne iš tų.
– Sako, aktorei būna tikras įžeidimas, jei pagiriama, kad labai gražiai ji scenoje atrodė. Jūsų grožis gyvenime ir karjeroje – kliūtis ar privalumas?
– Grožis – galinga jėga gyvenime ir teatre. Tačiau gražiai aktorei tenka keturgubai stengtis savo talentą įrodinėjant. Nežinau, galbūt dažnai grožis jį užgožia, o galbūt pas mus yra susiformavę stereotipai, kad gražus žmogus vargiai į sceną gali patekti dėl gabumų, nes nieko daug nesugeba. Atsimenu, kai buvo stojamieji į aktorinį, aš labai jaudinausi, trypčiojau už durų. Tai pastebėjusi viena mergina atsisuko ir sako: ko išgyveni, juk įstosi – esi graži. Tuomet net nelabai supratau, ką ji norėjo tuo pasakyti. Aišku, aktoriaus kūnas yra pagrindinis jo darbo instrumentas, todėl ir man išvaizda netrukdo.
– Kokius komplimentus tenka išgirsti? Ar kreipiate į komentarus, kritiką dėmesį?
– Tikrai komplimentų tenka išgirsti įvairių ir man jie būna malonūs. Nesvarbu, pagiria vyras ar moteris, nuoširdžius žodžius priimu geranoriškai. Kritika kartais būna tiesiog būtina, pavyzdžiui, iš režisierių, su kuriais dirbu. O jeigu kalbate apie internetinius komentatorius, tai tokie man neegzistuoja. Aš išvis su kompiuteriu, internetu neseniai pradėjau draugaut, net nežinojau, kad tokie yra. Tik man keista – nejaugi tokie žmonės darbo neturi, ką jie gyvenime veikia?
– Koks personažas ir pastatymas labiau prie širdies – dramos, komedijos?
– Tragikomedijos. Man patinka paradoksai, jų pilnas gyvenimas. Dažnai būna – juokiesi, juokiesi ir jau verkti reikia. Buvo Eimanto Nekrošiaus „Metuose“ toks mano vaidmuo – jaunosios, kuri gėdijosi savo didelės krūtinės. Man jis būtent dėl paradoksų tapo vienu įsimintiniausių.
– Galbūt norėtumėte jėgas išbandyti Holivude? Kaip jums populiariausioji pasaulyje produkcija?
– Jeigu kokie režisieriai Cohenai pakviestų, patikėkite, tikrai neatsisakyčiau. Juk ten ne vien komercija, dirba geriausi aktoriai ir režisieriai. Nejaugi, pavyzdžiui, kas nors atsisakytų Alo Pačino kompanijos? Tik sudėtinga į Holivudą patekti. Buvo kilusi mintis pačiai bandyti siūlytis, tačiau net neįsivaizduoju, nuo ko pradėti. Juk užsienio aktoriai turi savo vadybininkus, o pas mus tai neįprasta. – – Galbūt turite aktorių ar aktorę favoritę, į kurią lygiuojatės ar norėtumėte prilygti?
– Man savo darbais pavyzdžiu tapo dvi aktorės: kokius septynis kartus mano peržiūrėtame filme „Prieš bangas“ vaidinusi Emily Watson bei „8 moterys“ vaidinusi prancūzė Isabelle Huppert. Jomis žaviuosi, seku jų vaidybą.
– Ar populiarumas jums yra labai svarbus?
– Populiarumas dėl populiarumo man nereikalingas. Jeigu esu žinoma dėl savo darbų, vaidmenų ir žmonės mane vertina – tai džiugu, malonu. Bet jei perlenkiama lazda ir dėl populiarumo nebėra net asmeninio gyvenimo, viską stebi fotoaparatai, viskas gali tapti našta. Juk esu viešas asmuo tik dėl profesijos, o mano gyvenimas, asmeninė erdvė turi priklausyti man, ne visiems.
– Ar vis dar slapukaujate apie asmeninius dalykus ir nemėgstate atvirauti žurnalistams? Vis dėlto jau spaudoje mirga pranešimų apie jūsų ir interjero dizainerio Tomo Knizelio draugystę, net buvo svarstymų apie santuoką. Slėptis tapo sunku?
– Tikrai, jau rašo? Ir ką rašo? Iš tiesų aš nei slepiu, nei neslepiu. Bet taip jau yra – nueini į kokį renginį, jau kas nors pamatęs ir nufotografuoja. Man tai labai nemalonu.
– Kaip manote, kodėl taip lietuviams knieti išnarplioti viešai matomo žmogaus asmeninius dalykus? O galbūt jums tai – gera reklama?
– Nežinau, gal nuo seno įprasta, kad susirinkę bobutės viską išsipasakoja, ką kur matė, ką kur girdėjo. Tokios reklamos man nereikia. Aš pati nesidomiu, su kuo mano kolegos miega, ką valgo, kas išsiskyrė, o kas susidraugavo. Jeigu su žmogumi dirbu, apie jo veiklą ir taip žinau. Tikriausiai esu nestandartinė lietuvė, nes pripliurptų žurnalų neskaitau. Man tiesiog neįdomu.
– Kas jums yra bohema? Ar jai priklausote?
– Abejoju, ar dar yra išlikusi tokia bohema kaip seniau, kai menininkai negalėjo vieni be kitų, kas vakarą susirinkdavo, švęsdavo. Manau, jos nebėra. Todėl tikrai nepriklausau.
– Kokius žmones jums sunku pakęsti, sudėtinga su jais bendrauti?
– Su apsimetėliais, veidmainiais, netikrais žmonėmis.
– Ar išduotumėte, ko trūksta iki laimės? O galbūt ji visuomet šalia jūsų?
– Šiandien esu laiminga. Rytoj? Laimė kaip paukštis – tai atskrenda, tai išskrenda. Neseniai perskaičiau tokius nuostabius žodžius, kad laimė – tai įprotis būti laimingam. Vieni jį išsitreniruoja, kiti ne. Aš jau moku būti laiminga, džiaugtis smulkmenomis, mažais dalykais, iš kurių gyvenimas ir susidaro. Pavyzdžiui, torto gabaliuku ar šypsena.
