„Meistriškumo pamoka“, kurioje aktorė vaidina Mariją Kalas, šiame festivalyje buvo parodyta pernai, tačiau ir šiemet sulaukė anšlago. Aktorei dėkojo ir mokytojai, ir mokiniai, antrą kartą specialiai atėję į šį spektaklį.
Pasak Nijolės, štai dėl ko verta gyventi ir dirbti teatre. Iki ašarų ją sujaudino kolegų iš kitų šalių sveikinimai, kritikų, suvažiavusių net iš Maskvos, apkabinimai. Ji pamatė vieną iš geriausių spektaklių, atvežtą iš Slovakijos, – nepaprastai šaltą vakarą lauke išsirengę ir basi aktoriai vaidino nuoširdžiai, įtikinamai, atsidavę, – žiūrovams net kvapą gniaužė. Laiminga, įveikusi 500 kilometrų, Nijolė atvyko tiesiai į renginį Vilniaus rotušėje.
Čia aukcione buvo pardavinėjamos lėlės, sukurtos sekant menininkų ir žinomų žmonių fantazijomis. Lėšos skirtos vėžiu sergantiems vaikams.
„Visos lėlės įspūdingos, nes įprasmina puikią idėją, tokių renginių nėra per daug, juos reikia rengti ir rengti“, – teigia aktorė.
Daro tik tai, ko nori
Dauguma aktorių gildijos atstovų darbus skirsto į malonius ir padedančius išgyventi, tačiau Nijolei visos sritys yra savos: „Vieni mano, kad teatre geriau, kitiems mielesnė televizija ar kinas. Pastaruoju metu gyvenime darau tik tai, ko aš noriu. Jei kas nors sako, kad renginį vesti yra „chaltūra“, tai tegu pabando tie, kas taip šneka, „suchaltūrinti“. Niekas tavęs daugiau nepakvies. Atsargiai renkuosi humorą – jis neturi būti lėkštas, primityvus, įžeidus. Renginį puikiai pravesti yra be galo sunku“, – pasakoja aktorė.
Atsakingą jos požiūrį į šį darbą iliustruoja gausus namuose sukauptas archyvas su renginių segtuvais – įsegtas kiekvienas scenarijus, parašyta, kaip vedėja buvo apsirengusi, susišukavusi, kokioje salėje veiksmas vyko ir ką ji ten darė: „Jei tave kviečia ne pirmą kartą į tą pačią įmonę pravesti vakaro, negali negerbti žiūrovų ir pasirodyti tais pačiais drabužiais bei programa. Aš net tos pačios dainos stengiuosi nedainuoti“.
Renginių vedėjos darbo specifika aktorei artima – išmoko valdyti publiką. Ta praktika padeda ir vaidinant. Koncertai tokie pat mieli Nijolės širdžiai – ji dievina šansono stiliaus dainas ir džiaugiasi, kad klausytojams jos patinka.
„Aš sudėtingų dainų neatlieku, – prisipažįsta aktorė. – Tai aktorinės dainos, skirtos kamerinei aplinkai, dainuojamoji poezija, nes žodžiai turi būti labai prasmingi, per dainą turi būti papasakota kokia nors istorija. Man artima Marlen Ditrich – daug dainuoju jos dainų“.
Himnas aktoriui
Šiuo metu ji repetuoja spektaklyje „Kapinių klubas“ (režisierius Faustas Latėnas). Tai pjesė apie tris pagyvenusias moteris, kurios, netekusios vyrų, kabinasi į gyvenimą. Jos mintyse – ir naujas spektaklis. Šiuo metu poetė Violeta Sagaitytė pabaigė pjesę, kurioje surinkta viskas, ką aktorė kalbėjo įvairių susitikimų ir interviu metu. „Norėčiau, kad tai būtų himnas aktoriui, o ne kokia nors mano autobiografija, – sako Nijolė. – Pjesę dar reikia trumpinti – ji apie mažos mergaitės svajonę tapti aktore“.
Spektaklyje skambės Merilin Monro, Marlen Ditrich, Editos Piaf dainos. Čia bus ir meilės linija, tačiau ji iš tiesų nėra susijusi su Nijole, o sugalvota autorės – šioje srityje aktorė tikina nenorinti jokių paralelių. Svarbiausia, kad spektaklį supras daugelis – tie, kurie svajojo apie artisto duoną. Kol kas neaišku, kada kūdikis išvys pasaulį, Nijolė neskuba to įgyvendinti ir tikina – ateis laikas. Galbūt po Kalėdų, kurias aktorė švęs Australijoje: „Tai dar viena istorija – mano žmogus (Paulius Kovas – red. past.) dalyvaus spalį prasidedančioje Tūkstantmečio odisėjoje. Laivu „Ambersale“ plauks aplink pasaulį ir garsins Lietuvos vardą. Prieš Kalėdas vyrai atplauks į Australiją, o žmonos išskris jų sutikti. Ten žadame praleisti porą savaičių...“
Nijolė atsiprašinėja dėl savo raudonai nulakuotų nagų – tokios spalvos ji nemėgsta, tačiau Marijos Kalas vaidmuo reikalauja ryškumo. O vakar kaip tik ją ir vaidino. Atsidavimas ir begalinis noras dirbti jai prilipdė „juodos darboholikės“ etiketę. Labiausiai dėl to nerimauja mama, prašo, kad duktė sumažintų darbo krūvį. Nors mama – tas žmogus, kurį Nijolė norėtų mažiausiai skaudinti, vis dėlto žmonių noras ją išvysti scenoje taip džiugina, kad ji galėtų vaidinti ir vaidinti. Garsios operos dainininkės gyvenimo tarpsnis, kai ji, praradusi balsą, dvejus metus davė pamokas operos solistams, suprantamas Nijolei: juk būtent dėl plėšymosi ir darbštumo Kalas prarado balsą.
Užburia žmonių nuoširdumas
Pradėdama pasakoti apie keliones po Lietuvos kaimus ir miestelius, aktorė nušvinta: „Miesteliai dar daugiau nei miestai visko trokšta – kartu su savo kolegomis važinėjame su humoristine programa „Eik tu peklon“. Visa salė lūžta iš juoko“. Kartais ji važinėja su „Nekviestos meilės“ aktoriais į susitikimus, ir ją džiugina žmonių šiluma ir gerumas. Gyvenime jai teko vaidinti daug griežtų ir šaltų moterų, šiame seriale ji persikūnijo į gyvenimo išbandymus patyrusią moterį, išlipusią iš alkoholio liūno: „Matau, kaip tai artima kaimo žmonėms, jie ateina, pasveikina, apkabina, nuoširdžiai pataria, kad spirčiau iš namų žentą, aiškina, kaip toliau gyventi“.
Nijolei keista, kad jos kai kurie kolegos skeptiškai vertina vaidinimą serialuose: „Niekada nesakyk niekada. Ar verta save įsprausti į tokias taisykles – kitas gal norėtų jų nesilaikyti, tačiau žodis paleistas... Bet kartais tavo vaidmuo gali ateiti ir serialų pavidalu. Tu supranti, kad nenusižengsi jokioms taisyklėms. Perskaičiusi „Nekviestos meilės“ scenarijų, nesuabejojau nė akimirkai, nejaučiu gėdos nė už vieną seriją. Galbūt tai nėra giluminiai vaidmens klodai, bet trenažui naudinga. Be abejo, būna, kad, eidamas lyg ir į gerą projektą, nenujauti, kad siužetas nuklys į lankas, kad režisierius nesusitvarkys su uždaviniu ir padarys iš realybės kokį nors teatrą“.
Nijolė neslepia – didžiausias jos darbo brokas buvo „Dviračio šou“: „Kai žiūrėjau iš šalies, man jie labai patiko. Bet pati negalėjau parodijuoti realių žmonių. Kaip aš galiu vaidinti tą asmenį, nežinodama, ar tik¬rai taip buvo, pagaliau, jei taip buvo, ar aš turiu teisę tyčiotis iš žmogaus. Juokas turi būti nepiktas, kad žmogus, kurį parodijuoji, neįsižeistų. Todėl teisingai padariau, kad pasitraukiau. Gerbiu jų kūrybiškumą, tačiau jei jie juokautų subtiliau, būtų stip¬resni. Šiandien ne toks metas, kai galima tyčiotis iš žmonių“.
Džiaugiasi kiekviena akimirka
Nijolė mėgsta pasivaikščiojimus miške, mėgsta grybauti, uogauti – apsirengusi kaip kaliausė, net ir čia ji kuria charakterį. „Man laisvalaikis yra ir maisto gaminimas, mėgstu žuvį, mielai kepu pyragus – ne sau, o savo žmogui“. Tradiciškai kartu su juo, savo žmogumi, sausio mėnesį skrenda į Londoną, aplanko naujausius miuziklus ir sūnų, kuris gyvena, mokosi ir dirba Londone. „Džiaugiuosi, kad jis subrendo, suvyriškėjo – šią vasarą vedė, nuolat keliauja kaip ir aš, dabar pamėgo ir spektaklius. Tai jis yra mūsų teatro gidas, suranda pigesnių bilietų“.
Būsimos močiutės vaidmuo visai negąsdina jaunatviškos ir stilingos aktorės. „Labai laukiu mažo žmogučio, pasistengčiau tikrai mažiau darbų griebtis“, – šypsosi aktorė, kuriai labai patinka vaikai. Ir tai vienintelis noras, išsprūdęs iš Nijolės lūpų. Kažkada vaikystėje judri mergaitė svajojo apie tai, koks galėtų būti gyvenimas. Šiandien svajonės išsipildė su kaupu: „Be galo džiaugiuosi kiekviena akimirka, man lengva gyventi – nebeturiu sieloje papildomo balasto, lydėjusio jaunystėje. Kodėl ne aš, o kažkas kitas gavo vaidmenį arba gyvena gražiame name – apie tai nebegalvoju, man viso to nebereikia. Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad kitam pavyko vaidmuo. Nedirbu darbo vien dėl didelių pinigų, esu visiškai laisva ir galiu rinktis. Visada pasirinksiu spektaklį, o ne kokį nors prabangų renginį, nes ne pinigai yra svarbiausia“, – sako aktorė, norinti, kad gyvenimas skaidrėtų ir visi mes kiekviename žmoguje rastume nors truputį gerumo.
