Tyli naktis
„Sunku kalbėti, kai viskas, atrodo, išsakyta, išpasakota, net drovu grįžti prie savęs ir savo gyvenimo. Juk tiek daug prirašyta, tiek daug išpažinčių išklota“, – tai aktorės Rūtos mintys. Žmogus turi turėti autonomiją ir ją nuolat ginti – tokia aktorės prigimtis, ir to jai reikia. Ji sako, kad nuobodu kalbėti apie save. Intensyvus kūrybinis gyvenimas baigėsi 1993-iaisiais. Trisdešimtmetis, atiduotas teatrui, jau tapo istorija, literatūros skaitymai – taip pat. Tačiau dabar aktorei atėjo šiek tiek netikėtas metas, išprovokuotas Viktoro Valašino, Kauno menininkų namų direktoriaus. Jis sumanė paversti skaitymus į spektaklius. Rūta Staliliūnaitė jau buvo susitaikiusi su mintimi, kad niekados negrįš į teatrą, bet netikėtai sugrįžo – ji vaidina motiną spektaklyje „Tyli naktis“.
„Negaliu pasakyti – vaidinu, juk iš tiesų tik skaitau. Tačiau keistas dalykas – beskaitant medžiaga tampa savastimi, nepajunti, kaip pradedi gyventi ta tema. Šis literatūros skaitymo ir aktorinio išgyvenimo hibridas – įdomus“, – pasakoja aktorė. Ir, anot jos, pakankamai sunkus.
Prieš penkiolika metų baigusi karjerą teatre, ji nesigailėjo: „Kūrybiniame gyvenime yra labai pavojingų momentų – pasikartojimo grėsmė, klišės. Tačiau nebėra šviesos, netikėtumo – toks ir buvo laikotarpis, kai išėjau. Kiekvienas savo profesijoje esame savitas, turime savo braižą. Mano kelias toks, mano pajautimas toks, mano sielos gyvenimas taip sutvarkytas, kad taip jaučiau. Ir jokie diplomai, jokie kritikų atsiliepimai nepadės – tai yra atsinešta“.
Išėjusi iš teatro aktorė slaugė savo mamą, tačiau pasąmonė neleido taip lengvai atsisakyti kūrybos. Susiformavo literatūros skaitymo grupė. Rūta prisipažįsta prigimtinio vidinio poreikio nuolatos būti prožektorių šviesoje niekada neturėjusi: „Dėkoju likimui, kad nutiesė man tokį kelią – davė tiek, kiek reikėjo“.
Teatre saugojo sienos
Prieš daugelį metų Rūta suvaidino motiną Arūno Žebriūno filme „Turtuolis vargšas“. Šį vaidmenį ji vadina įdomiausiu darbu kine. „Kino artistus labai gerbiu, jiems pavydžiu talento nesivaržyti kameros – tai ne tas pat, kas būti teatro aktoriumi. Visados bijojau kino. Kai mane pakviesdavo, sukaustydavo klaiki baimė. Prožektoriai, operatoriai, dailininkai, statytojai, technikai, režisierius, kostiumininkai – visi sukasi apie tave. Kaip tą viešąją vienatvę suformuoti? Kaip gyventi taip intensyviai, kad niekas tau netrukdytų? Man labai sunku. Teatre turi tris sienas, kurios saugo, ir tik vienas veidrodis tave rodo. O čia aplinkui – kliūtys, drumsčiančios tavo dėmesį, kreipiančios žvilgsnį, pažeidžiančios klausą. Aš turbūt iš prigimties esu drovus žmogus, todėl gerai darė, kad mane mažai filmavo“.
Pavargusią nuo gyvenimo, vaikų bei vyro emigrantę suvaidinti jai sekėsi puikiai – čia neteko drovėtis savo nefotogeniškumo. Aktorė džiaugėsi, galėdama paplaukioti tokio likimo vandenyse: „Tai buvo vienintelis filmas, kur aš pati savęs nesidrovėjau. O kitur – tai rakursas ne tas, tai darbinis profilis. Kinas turi savo sąlygas – yra artistų veidai, kurie prašyte prašosi kino kameros, yra veidų, kuriuos „pagauti“ reikia titaniškų pastangų. Niekuomet nebuvau „holivudinė“ aktorė ir ačiū Dievui, kad Lietuvos kinas niekuomet nesiorientavo į Holivudo kiną, tačiau aktorius turi būti fotogeniškas. O štai teatre visai nesvarbu tavo rakursas, profilis – judi, gyveni. Tegul tik spėja su tavimi žiūrovai“.
Teatras aktorę traukia ir šiandien, ji vaikšto į spektaklius: „Dabar teatras įgyja naujas formas, būtinai reikia atsistoti aukštyn kojom, kad išreikštum laiką, šiandienos žmogų. Galvoju – kodėl? Kartais tai įdomu“.
Sekmadienis Šiluvoje
Žmonės dabar pasikeitė – taip mano Rūta, turėdama galvoje meilės jausmo degradavimą, visų paslapčių nuplėšimą nuo šito švento jausmo, keistą šeimos struktūrą, politinio gyvenimo pasaulį. Šiandien pasirinkimo galimybės nepaprastai didelės, tačiau žmonės keistai supranta demokratiją, teisę. Jai keista, kad mokytojas, subaręs mokinį, tampa atpirkimo ožiu, pažeidusiu vaiko teises. Keista, kad šiuolaikinių šeimų tėvai nemoka susikalbėti su vaikais, o šie nebepaiso jokių normų: „Nieko nesmerkdama, keliu tik klausimą – kodėl? Man Tėvas ir Mama išaiškino, kas yra negalima, o aš, vaikystėje anaiptol nebuvusi šventa, esu švelniai gavusi į kailį, kampe stovėjusi, žinojau žodžio „negalima“ prasmę. O šiandien tarytum viskas galima“.
Tačiau aktorė nėra paskendusi neviltyje ir nemano, kad pasaulis yra juodas. Jos vasarą apvainikavo karštas rugsėjo sekmadienis Šiluvoje. Į atlaidus ji buvo pakviesta katalikiškai jaunuomenei paskaityti ištrauką iš Karolio Voitylos pjesės – meditaciją apie santuokos sakramentą, protarpiais peraugančią į dramą. Šimtai jaunuolių po piligriminio žygio sugriuvę ant pievelės klausėsi mišių, pamokslo. Aktorę pavergė atmosfera – važiuojame į pasaulio kraštą, ieškome, o juk stebuklą turime čia pat, namuose, – ir tuos gražius žmones, ir harmoningą slėpinį. „Esu dėkinga likimui, nuvedusiam mane į šiuos atlaidus – tikiu, kad Šiluva taps pasaulio traukos centru. Kiekvienam linkiu išgyventi tokį jausmą po Šiluvos dangumi.“
Pavasarį į kaimą
Nuolatiniai skambučiai vis pertraukia pokalbį – išsiilgę žmonės kviečia atvažiuoti, paskaityti. „Esu pensininkė, tačiau laiko neturiu“, – kartoja lyg priežodį Rūta. Nors kiekviena diena galėtų būti atostogos, tačiau savo tradicijų, išlikusių nuo senų laikų, ji nesiruošia atsisakyti. Kaip anksčiau, kai pavargusi po teatro sezono ji sau pasakydavo – viskas, jau pavasaris, į kaimą. Ten, kur basa, plika grėbdavo šieną, kur daržai, gyvulėliai, babūnė, dėdė, tėvas ir jokių ryšių su pasauliu, kur mėnuliui pakilus lėkdavo nusimaudyti į apačioje tekančią Šušvę.
Čia aktorės balsas džiaugsmingai suvirpa. Ji moka visus ūkio darbus – melžti, liuobtis, grėbti, ravėti. Nors dabar jau kitaip – artimųjų nebėra. Šiandien aktorė lanko kapines – jai patinka sutvarkyti apleistus kapus. Tai nebūtinai artimųjų amžinojo poilsio vietos. Prieš kelias dienas ji su kolege Lile Laucevičiene tvarkė darželius savo daugiabučio kieme. „Norėčiau, kad kiekvienas padarytų ką nors gero, švaraus, sąžiningo ir labai reikalingo pasauliui“, – sako ji.
Aktorė neišskiria jokio pomėgio. Ir knygų skaitymas, ir muzikos klausymas, spektaklių ir koncertų lankymas, ir nieko neveikimas – tai buvo visuomet. Ir dabar taip yra. Bet yra ir sunkiai sergantis pusbrolis, kuriam reikia padėti. Dailininkas, muzikantas, menininkas dabar globos namuose: „Turėjau sutvarkyti jo korespondenciją, perbėgti per jo gyvenimą. Dar babūnės buvo prisakyta, kad aš jo neapleisčiau, nes jis turėjo ir įpročių, tapusių nelaimių priežastimi. Ir aš noriu jo nepalikti pačiam sau, – dalijasi savo rūpesčiais, tačiau tuoj pat keičia temą: – Neseniai perskaičiau tokią sentenciją – nekalbėk, ką padarei tu, kalbėk, ką kiti padarė. O aš štai pripasakojau, net kiek žolių nuroviau“.
Svajonės ir planai
„Jaučiuosi gerai, nors iš tiesų gyvenimo intensyvusis periodas jau pasibaigęs, – pasakoja aktorė. – Dabar liko buvusių darbų voratinkliai, kurie mane maitina. Aš nepažįstu nuobodulio, man niekuomet nebuvo nuobodu net tylų sekmadienį savo miestelyje. Man nebūtina nuvažiuoti į Maljorką, nebūtina turėti šešių aukštų vilos, nenoriu turėti asmeninio lėktuvo. Man užtenka tiek, kiek turiu. Tiesa, visą gyvenimą svajojau nuvykti į Graikiją ir vieną naktį per pilnatį pabūti Akropolyje“. Galbūt ši aktorės svajonė išsipildys? Ji pritaria šypsodamasi. O kaip vienatvė – ar nejaučianti jos? „Kaip galiu jos nejausti? Juk iš tiesų esu viena. Palaidojau visus artimiausius ir brangiausius žmones. Vienatvė yra turtas, nereikia ja spekuliuoti. Jei tau dar nereikia, kad kažkas paduotų vandens, atsilieptų telefonu, užrakintų ar atrakintų duris, tai tu esi turtinga. Kai tau bus reikalinga kitų žmonių globa ir jos nebus, tada bus didžioji ir baisioji vienatvė. Kai reikės vienam išeiti, tai bus baisu – ši baimė natūrali. Reikia mokytis ir pasiruošti“.
Na, o kaip planai ateičiai? Aktorė šypsosi – savo karjeros ji taip pat nėra planavusi, tai priklausė nuo kitų žmonių. Yra „Tyli naktis“. Dar reikia tą giesmę giedoti. Pasiūlymų naujiems darbams ji atsisakė: „Nebenoriu, nebereikia. Temos, kurios man buvo brangios, visos suvaidintos ir išskaitytos, tegul dabar tai daro kiti, jaunesni. Tai, kas vyksta „Tyliojoje naktyje“, mano dar buvo nepatirta – nepažįstama situacija, o pagaliau ir mano patirtis. Aš juk nežinojau, kas yra senatvė, kad ji gali būti labai graži, trapi ir stipri, labai reikalinga paramos, palaikymo, kad ji yra labai turtinga ir kad tu joje gali būti labai reikalingas. Šito aš nežinojau ir jokia literatūra man to nepasiūlė. Dabar tai atėjo“.
Iš tiesų šiandien senatvė jau rodo ragus – širdis pradeda bėgti ne tada, kada reikia, nuovargis daug dažniau kamuoja kūną ir iš tiesų kartais nieko nebesinori, tačiau kai Rūta eina Kauno gatvėmis – šviesi, grakšti, liekna, tiesi, aukštai pakelta galva – daugelis šypsodamiesi atsigręžia. Vengdama antspaudų, vieno vis dėlto atsikratyti nesugebėjo – mylimos aktorės, kurios ir šiandien pasigenda žiūrovai. Laimingas miestas tas Kaunas.
