- Kad galėčiau atostogauti net du mėnesius, turėjau gerokai iš anksto susiplanuoti visus būtinus darbus. Vieną ar dvi savaites poilsio galiu lengvai sau leisti, nes esu visiškai laisvai samdoma menininkė. Svarbiausia atostogas suderinti su filmavimais bei darbu teatre. Tačiau išplaukti dviem mėnesiams nėra paprasta.
- Kaip leidote tokias ilgas atostogas?
- Kartu su savo žmogumi – Pauliumi (P.Kovas – "MG Baltic Media" generalinis direktorius – red. past.) – jachta plaukėme į Švediją, Giotės kanalą. Jis ir buvo mūsų kelionės tikslas. Paskubomis apžiūrėti jo neįmanoma – jei bėgte prabėgsi, aišku, užteks ir dviejų savaičių, bet tada nepamatysi viso tave supančio grožio. Kokia prasmė tada plaukti?
- Ar ši kelionė buvo Jūsų idėja?
- Ne, tai buvo Pauliaus svajonė. Labai džiaugiuosi, kad leidausi į šią kelionę, nes jos metu sutikome daugybę labai įdomių žmonių. Pasirodo, perplaukti Giotės kanalą yra daugelio svajonė.
- Kokių egzotinių potyrių parsivežėte?
- Didžiausia egzotika buvo kėlimasis šliuzais, ypač laivų švartavimasis. Kėlimasis šliuzais yra gana pavojingas, nes laivai stovi labai arti vienas kito. Vienas netikslus manevras, ir tu gali sudaužyti laivą, todėl jie visi Giotės kanale apkarstyti lentomis, vadinamaisiais krancais. Be to, Giotės kanale, iškaltame akmenyje ir atidarytame 1832 metais, yra daugybė įspūdingų vietų: plauki, o tau virš galvos arba apačioje lekia mašinos, traukiniai. Šalia važiuoja dviračiai ar bėga žmonės, visi tau mojuoja. Net negali patikėti, kad taip būna.
- Kas labiausiai stebino kelionės metu?
- Jau nekalbu apie tai, kad Švedijoje labai populiarūs dviračiai, ir jie gatvėse paliekami net nerakinami. Tačiau gerokai labiau nustebino, kad ten daugybė žmonių propaguoja greitąjį ėjimą su slidžių lazdomis. Jaučiausi kaip slidininkų krašte. Pradžioje, matydama tokius žmones, galvojau, kad jų kojos, matyt, nelabai laiko. Tačiau pasirodo, jog lazdos imamos, kad dirbtų visi, net ir rankų raumenys.
- Gal ir patys išbandėte šią sporto šaką?
- Ne, bet kai tik atplaukdavome į uostą, iškart sėsdavome ant dviračių, tad pamatėme daugybę gražių ir įdomių vietų. Apie tai, ką matėme, vakarais pasakodavome kitiems, plaukiantiems Giotės kanalu. Visi stebėdavosi, jog mes nenustygstame vietoje, sakydavo: „Kas per pasiutimas“. O mes bekeliaudami po apylinkes ne tik apžiūrėjome vietos įžymybes, bet ir radome labai daug uogų: pradžioje žemuogių, vėliau – aviečių ir gervuogių. Žodžiu, buvo vitaminingas laikotarpis.
- Kaip dar leidote laisvalaikį?
- Labai daug žvejojome: vienoje vietoje kimba ešeriai, kitoje – menkės, trečioje – silkės. Iki šiol apmaudu, kad paleidome beprotiškai didžiulę lydeką – ji nutraukė net menkėms gaudyti skirtą valą. Koks apmaudas. Todėl pirmasis pirkinys sustojus uoste buvo didžiulis sietas. Jis labai pasiteisino, kai gaudėme maždaug trijų kilogramų dydžio menkes.
- Kur sužvejotas žuvis dėdavote? Gal patys jas pasigamindavote?
- Nė vieno karto nevalgėme kavinėje. Kokia prasmė ten eiti, kai žuvies – pilnas šaldytuvas? Iš namų buvau pasiėmusi nežinau kiek rūšių prieskonių. Jais pagardinta šviežia, tik prieš valandą sugauta žuvis – neįsivaizduoju, kas galėtų būti skaniau. Iš mūsų laivo nuolat sklisdavo gaminamo maisto kvapai. Užsieniečiai labai stebėdavosi, kad patys valgį ruošiame.
- Ar negadino atostogų tai, jog teko sukiotis virtuvėje?
- To visiškai nesureikšminu, valgį ruošti man nesunku. Aišku, kai nusibosta, galiu ir nieko negaminti – man būtų pikta, jei kas nors to reikalautų.
- Kokius daiktus pirmiausia susikrovėte į kelionių krepšį?
- Meškeres ir jų įrangą. Tačiau kelionės metu patyriau, ko dar trūksta, kad žvejyba geresnė būtų. Dabar jau žinau, jog reikia tvirtesnių meškerių, nes nuo žuvų didumo mūsų turimos lūždavo. Antras labai svarbus dalykas, kurį pasiėmėme – sulankstomi dviračiai. Tai labai pasiteisino, nes nuomotis dviratį Švedijoje parai kainuoja maždaug tiek, kiek ir uosto mokestis jachtai – apie 70 litų.
- Turbūt prireikė ir daugybės maisto atsargų?
- Prieš išplaukdami stengėmės viską labai gerai apskaičiuoti. Tačiau dabar jau žinau – konservai absoliučiai nepasiteisino, nes net ir labiausiai norėdami valgyti neatidarėme nė vienos dėžutės, išskyrus tuno.
- O kaip su drabužiais, kosmetika?
- Nė vieno karto per du mėnesius nenaudojau jokios kosmetikos, išskyrus, žinoma, kremus nuo saulės. Dėl to buvo keista, kita vertus, aš labai gerai jaučiausi – niekas nekreipė į mane dėmesio, nes niekas nepažino. Ir dabar dar nespėjau įsibėgėti – tik blakstienas pasidažau (juokiasi). O dėl drabužių – jų pasiėmiau per daug. Turėjau netgi vieną sijoną – platų ir ilgą, bet jį taip nė karto ir neišsitraukusi ir parsivežiau atgal.
Esu derinimo maniakė – jeigu palaidinė oranžinė, tai ir batai turi būti tokios spalvos. Kelionės metu nusižengdavau šiai taisyklei – avėdavau tuos, kurie patogūs ir yra neutralių spalvų. Vežiau per dešimt porų batų, bet nešiojau gal tik penkias. Planavau, kad gali būti šalta ar labai lyti, tad norėjau turėti drabužių ir batų rezervą. Šią silpnybę turiu, truputį persistengiu.
- Kiek laiko Jums prireikia, kad susikrautumėte lagaminus kelionei?
- Jei reikia, galiu tai padaryti ir per pusvalandį. Turiu įprotį – po kiekvienos kelionės susirašau, kokių daiktų nereikėjo imti, kokių pasigedau. Tad dabar turiu reikalingiausių daiktų sąrašą, ir problemų nebekyla.
- Kokie daiktai į Jūsų kelionių krepšį keliauja pirmiausia?
- Svarbiausia yra pasas, pinigai ir fotoaparatas. Taip pat vienas iš pirmųjų būtiniausių daiktų sąraše yra kompiuteris. Paskutinės kelionės metu jis mums žymėjo kelius, kad neužplauktume ant akmenų, taip pat pravertė domintis orų prognozėmis.
- Ar esate į kokią nors kelionę išvykusi spontaniškai?
- Keletą kartų – į Amsterdamą, Londoną, kai teko susirengti per porą valandų. Ir į Švediją paskutinę minutę kelioms dienoms esu išplaukusi – svarbiausia, kad tuo metu neturėčiau neatidėliotinų darbų.
- Mėgstate nuotykius, tad poilsis Lietuvos pajūryje tikriausiai – ne Jums?
- Nemėgstu šurmulio, daugybės žmonių, todėl Palanga vasarą manęs nevilioja. Mano klaipėdietė draugė mėgsta eiti prie jūros, bet norėdama ir mane pasiimti kartu turi pasakyti, kad sėsime ant dviračių ir minsime labai labai toli, kur nėra žmonių. Man nepatinka paplūdimiuose tvyrantis kvepalų ir prakaito kvapas.
Koks poilsis, kai tavo galva – ties kažkieno kojomis, kai aplinkui skraido kamuoliai, valgomos uogos ar spjaudomasi? Man iš karto norisi tvarką daryti. Dėl tų pačių priežasčių neinu ir į Palangos J.Basanavičiaus gatvę. Degintis man daug labiau patinka Nidoje, ir tai neilgai.
- Tad Palangoje apskritai nesilankote?
- Lankausi. Man patinka Palanga žiemą. Labai smagu romantiškai pasėdėti prie žvakių šviesos, kai aplink nėra žmonių. Gražesnio poilsio nė neįsivaizduoju.
Nijolė Narmontaitė rekomenduoja Palangoje
Viešbučiai: „Vanagupė“, nes jis kiek atokiau nuo miesto centro, čia tvyro ramybė. Taip pat patinka „Palangos vėtra“ - teko ten ilsėtis ir buvo nepaprastai gera, galėjau mėgautis ir ramybe, ir SPA malonumais. Labai malonūs prisiminimai ir iš „Palangos tauro“ – čia tvyro nuostabi šeimynė atmosfera.
Maistas: labai patinka „Žuvinė“, nes čia – namų atmosfera, knygų pilnos lentynos. Be to, ten nepaprastai skanu. Pramogos: anksčiau lankydavausi koncertuose, tačiau dabar nebenoriu. Bet visada, kai tik atvykstu į Palangą, nueinu ant jūros tilto. Ir nesvarbu, ar tuo metu lyja, ar sninga – tokia tradicija.
Paplūdimiai: jau keletą metų neinu į paplūdimius Palangoje.
Nijolė Narmontaitė rekomenduoja Nidoje
Viešbučiai: geriausias viešbutis – laivas.
Maistas: kultūros namuose yra kavinukė, kurios šeimininkas Volodia visada labai šiltai priima ir nuolat pašnibžda į ausį, ką itin skanaus šįkart galima paragauti. Prieš dešimt metų, atsimenu, Volodia savo rankomis gamindavo karališkus sumuštinius su daug sūrio. Prisiminus juos ir dabar seilės tįsta.
Pramogos: pirmiausia – dviračiai, taip pat – regata. Nes šios šventės metu sutinku daug pažįstamų, kurių jau seniai nemačiau. Bendrauti – irgi pramoga.
Paplūdimiai: svarbu, kad būtų ne centre, ir kad ne moterų paplūdimys.