Visą savaitę gyvenome laukimu. Pagaliau atėjo sekmadienio vakaras, kai pasipuošęs eini raudonu kilimu, lyja, tave lydi žmonės su skėčiais, fotografuoja, sėdi penktojoje eilėje prie scenos tarp visų kitų. Pirma paskelbiama nominacija už geriausią muziką ir Andrius gauna apdovanojimą.
Visi iš džiaugsmo apsiverkiame. Kaip čia neapsiverksi... Paskui pristatoma geriausias scenarijus, aktorius, aktorė, operatorius... Kolegai sakau, kad nelabai ką gausime. Kai kiniškai pasakė, mūsų vertėja ima džiūgauti. Paskui išverčia: "The best director Maris Martinsons". Neapsakomas jausmas - net nesupranti, kas aplink vyksta. Tuomet parodo filmo ištrauką, pasakoma žiuri motyvacija, kodėl išrinko, eini ant scenos atsiimti statulėlės ir pasakyti kalbos. Štai toks dvejų metų darbo rezultatas. Prizas prestižiniame "A" klasės festivalyje įjungia žalią šviesą ir atveria duris į kitus festivalius.
Grįžtant nebuvo įmanoma užmigti, nes kai tik užmiegi, jauti, kad šypsaisi ir vėl prabundi tebegirdėdamas ausyse skambant: "The best director is..."
Komisijoje buvo labai kompetentingi žmonės. Pirmininkas - gerai žinomas režisierius Wong Kar Wai (režisavo Lietuvos kino teatruose neseniai rodytą filmą "Mano vaivorų naktys").
Po oficialiosios dalies buvo "afterparty", tuomet galėjome su visais pabendrauti. Priėję komisijos nariai pasakojo įspūdžius. Viena japonų aktorė sakė, kad pažiūrėjusi mūsų filmą negalėjo miegoti, visą naktį galvoje sukosi ir sukosi mintys. Pasikalbėjome ir su Wong Kar Wai, pasidalijome įspūdžiais: jis - apie mūsų filmą, mes - apie jo.
Ten pabuvęs, pabendravęs supranti, kad kino pasaulis nesibaigia ties Kultūros ministerijos tarybos narių sprendimu."
Idėjų atsiranda bėgiojant
- Apie kokį filmą dabar mintys sukasi?
- Turiu labai drąsų sumanymą, drąsų scenarijų, nes jis sukurtas iš asmeninės patirties su daugeliu autobiografinių faktų. Dar yra įvairių idėjų, daug minčių. Pavyzdžiui, yra parašytas komedijos scenarijus, bet trejus metus laukiame finansavimo. Žmonės, kurie skaitė scenarijų, juokėsi nuo pirmo iki paskutinio puslapio.
Keturis kartus projektas buvo pateiktas Kultūros ministerijai. Vis atmetamas, nepaisant to, kad gavome pasiruošimo filmavimo darbams finansavimą iš Europos media programos.
Ir "Nereikalingus žmones" mes padarėme nė cento negavę iš valstybės biudžeto. Tai ir šį filmą kaip nors padarysime, surinksime pinigų.
- Kaip gimsta idėjos?
- Vien sėdėdamas prie stalo nieko negali sukurti. Svarbu atlaisvinti smegenis, nes visos idėjos yra aplinkui, turi būti joms atviras. Reikia sulaukti momento, kada galėsi rašyti.
Buvo laikas, kai bėgiodavau aplink namą. Kas 15 ratų ateidavo viena mintis, bet jau tokia, kad oho! 30 ratų - dvi mintys, stiprios, radikalios.
- Pats daug filmų žiūrite?
- Kai mokiausi, labai daug filmų prisižiūrėjau. Dabar vienus žiūriu dėl pramogos, kitus dėl darbo nagrinėju.
Su 17 metų vyresnėliu sūnumi Haroldu iš antrosios santuokos gyvename atskirai, tad ėjimas į kiną mums yra vienas bendravimo būdų. Žiūrime tokias juostas kaip "Transformeriai", "Kietas riešutėlis". Profesionaliai padarytus filmus. Juose nėra gilumos, bet aš juk kasdien taip turiu dirbti, leiskite ir man pailsėti ir pažiūrėti pramoginių filmų.
Sūnus - būsimasis gitaristas
- Gal Haroldas arba mažieji sūnūs paseks jūsų pėdomis?
- Nemanau. Nieko jiems nesakysiu. Haroldas domisi muzika, gerai groja gitara. Kartu su juo gegužės mėnesį keliavome į vieno geriausių roko gitaristų Joe Satriani pasirodymą Londone. Praėjusią savaitę sūnus buvo nuvykęs į Paulo McCartney įkurtos muzikos mokyklos atvirų durų dienas. Sakiau, kad pažiūrėtų, kaip ten viskas, galbūt ten jis galėtų startuoti. Noriu, kad jis turėtų tai, ko aš savo gyvenime neturėjau, jog turėdamas tikslą galėtų eiti atitinkamu keliu.
Štai mažiausias Braienas, kuriam truputėlį daugiau nei metukai, manau, žais regbį. Kvaila taip manyti, bet kai jis eina, man primena sportininkus, žaidžiančius amerikietišką futbolą. Vidurinysis Lorensas - kūrybingas, linkęs į muziką.
Svarbiausia, kad tėvai būtų atviri ir jautrūs, suprastų, kas vaikuose prasiskleidžia, ir to neužslopintų.
- Ar dėl požiūrio į sūnaus ateitį sutariate su buvusia žmona Romualda?
- Jau sutariame. Tas procesas buvo gana ilgas. Pagaliau mūsų nuomonės sutapo, kad reikia galvoti apie tai, kas vaikui geriausia siekiant tikslo.
Kišenėse - saldainiai
- Kaip tapote režisieriumi?
- Tėtis ir močiutė dirbo kino studijoje. Lakstydavau po studiją, nes tėvams nebuvo kur manęs palikti. Taip kinas visą laiką buvo šalia, ir mane tas pasaulis domino.
Kai baigiau mokyklą, nežinojau, ką toliau darysiu. Tuo metu rašiau eilėraščius, knygas, bet tėvai buvo įsitikinę, kad reikia turėti pagrindą po kojomis - rimtą profesiją. Pirmiausia profesija, o jau paskui gali rašyti. Tuomet kaip tik dirbau prie pirmosios eilėraščių knygutės, kuri taip ir neišėjo. Pabandžiau stoti į architektūrą, bet buvo per didelis konkursas - nepatekau. Įstojau mokytis statybos inžinerijos. Tėvai džiaugėsi.
Mokiausi, ruošiausi sukurti šeimą, nes tuomet gyventi kartu žmonės galėjo tik susituokę. Dirbau garsiajame saldainių fabrike "Laima", nes jis buvo vos už trijų minučių kelio, o ir vaikystėje svajojau darbuotis tokiame fabrike. Darbavausi viršutiniame šeštajame aukšte, irisų ceche, reikėjo pakuoti dėžes. Kol pereidavau per visus fabriko aukštus, kišenės būdavo pilnos saldumynų. Iš ten išėjęs pagalvojau, kad vos už penkių minučių kelio nuo namų yra teatras. Įsidarbinau scenos darbininku.
Būdamas trečiame kurse mečiau mokslus. Pasiėmiau akademines atostogas, nes pirmą kartą vedžiau. Tėvai labai supyko, kad mečiau inžineriją. Beveik metus nesikalbėjo. Jiems atrodė, kad blogiau būti negali - taip sugadinti savo gyvenimą ir negauti diplomo.
Tuomet kūriau trumpus filmukus, norėjau studijuoti kino režisūrą, bet pavėlavau nusiųsti darbus. Kitais metais įstojau į teatro režisūrą.
Dabar tėvai džiaugiasi mano laimėjimais. Turiu dar dvi jaunesnes Rygoje gyvenančias seseris, jos verkė iš džiaugsmo, sužinojusios apie filmo "Nereikalingi žmonės" pasisekimą Šanchajuje.
- Esate baigęs dramos režisūrą, ar imsitės kada teatro?
- Dvejus metus galvoju, kad reikėtų pastatyti spektaklį. Tik nelabai turiu laiko skaityti pjesių. Pastarąjį kartą skaičiau, kai mokiausi. Jei koks aktorius ateitų ir pasakytų, kad turi gerą pjesę spektakliui - sutikčiau. Tačiau dėl teatro reikėtų gyvenimą atitinkamai pakeisti, vėl susipažinti su teatro specifika, dabartine dramaturgija.
- Vis dar domitės masažais, o gal turite kokių naujų pomėgių?
- Šiais metais buvo suplanuotos dvi kelionės dėl masažų: į Japoniją ir Vietnamą. Bet teko atsisakyti, nes nežinau, koks bus filmo "Nereikalingi žmonės" kelias. Dabar už jį nėra nieko svarbesnio.
