- Ar pasirodymai per televiziją jus pakeitė?
- Visi mes po truputį keičiamės: kai ko išmokstame, kuo nors nusiviliame, kažką pamatome, sutinkame puikių ir nelabai žmonių.
- Ką teko paaukoti dėl televizijos?
- Negalvoju, kad ką nors aukoju. Žinoma, nepavykdavo daug dėmesio skirti šeimai, bet atėjo vasara ir mes atsigriebsime.
Vilniaus miesto mero marti
- Esate Vilniaus miesto mero Juozo Imbraso marti. Ar dėl to turite atitinkamai elgtis?
- Niekada nesirinkau draugų pagal jų tėvus. Su dabartiniu vyru susiejo jausmai, jokiu būdu ne tėvai. Turėčiau atitinkamai elgtis, jei mano vyras būtų miesto meras. Kol situacija yra tokia, kokia yra - gyvenu savo gyvenimą, o Vilniaus miesto meras - savo.
- Ar diskutuojate su meru politiniais klausimais?
- Mes matomės gana retai, nes meras labai užsiėmęs žmogus. Tačiau kai bendraujame, žinoma, be politikos neapsieiname. Todėl žinau, kad ledkalnio viršūnė, kurią matydami žmonės susidaro ne visada tinkamą nuomonę, į visą kitą nekreipdami dėmesio ar tiesiog nežinodami, tėra mažytė dalelytė, ir kad didžioji dalis ledkalnio visada yra po vandeniu ir nematoma.
Šoka su sūnumi
- Vyras jus palaikė, kai dalyvavote šokių konkurse. Bet tikriausiai ir pabardavo, kad pavargstate ir kad mažai laiko lieka šeimai?
- Kai visa galva kur nors pasineri, gali barti nebaręs ar sakyti nesakęs - nieko neklausai ir negirdi. Tik praėjus laikui supranti, kad gal truputį persistengei. O mano vyras labai kantrus ir supratingas.
- Ar dabar pašokate su kuriuo nors iš namiškių - vyru Gediminu ar sūnumi Mantu?
- Retai, bet pašokame. Dažniau su Mantu pasisukame pagal patinkančias dainas.
Metė rūkyti
- Metėte rūkyti. Kas paskatino atsikratyti šio įpročio?
- Pakankamai ilgai rūkiau, keletą kartų bandžiau mesti, bet neužtekdavo valios. Puikiai žinojau, kad mesiu tik jei sušlubuos sveikata. Pasibaigus šokių konkursui buvau taip save nualinusi, kad gydytoja jau griežtai pagrūmojo. Man to ir tereikėjo. Tad susikaupiau, atsisakiau rūkymą skatinančių dalykų - kavos ir alkoholio, išmečiau cigarečių pakelį ir netrukus supratau, kaip gera nerūkyti.
- Tiesa, kad renkate vaistažoles?
- Dabar daug kas tarsi grįžta atgal į gamtą, nes pavargo nuo chemijos. Nesu išimtis. Nebuvo taip, kad vieną dieną atsikėliau ir pasakiau sau - dabar rinksiu vaistažoles. Jau nuo gana seniai, kai būdavau gamtoje, prisirinkdavau čiobrelių, liepžiedžių - jei prireiktų arbatėlių žiemą. Visada pradėdavome gydytis žolelėmis. Dabar, kai turime sodybą atokiau nuo kelių, nuo miesto smogo, galiu ilsėdamasi rinkti vaistažoles, o medetkas, mėtas, pipirmėtes, šalavijus auginu pati.
Modelio karjera
- Dalyvavote "Mis Lietuva" konkurse. Kaip sekėsi? Gal pasirodytumėte ir per "Misis Lietuva" konkursą?
- Tai buvo senokai - prieš septynerius metus. Sekėsi lyg ir gerai. Šiame konkurse dalyvavau, nes norėjau savo akimis pamatyti, kaip viskas vyksta. Buvo įdomu pažiūrėti, ko verti tokie konkursai - ir aš neklydau. Tai, ką žmonės apie juos kalba, ne iš piršto laužta.
Ten susipažinau su Giedre Raugevičiūte, su kuria iki pat konkurso pabaigos likome ištikimos savo principams, prieš nieką nesižeminome. Mes iki šiol puikiai sutariame, nors ir gyvename skirtinguose žemynuose.
Nors sakoma: "Niekada nesakyk niekada", - galiu užtikrinti, kad niekada nedalyvaučiau "Misis Lietuva" konkurse. Nematau reikalo.
- Dirbote modeliu. Kokios patirties įgijote?
- Teko pamatyti šio darbo "virtuvę" ir gimtojoje šalyje, ir šiek tiek svetur. Lietuvoje per mažai vietos - turime kelias neva žvaigždeles ir džiaugiamės, liaupsiname. O išvažiavus pamatai, kiek ten daug visko ir visokių, pamatai, koks iš tikrųjų yra tas idealizuotas pasaulis. Važiavau užsidirbti pinigų, o ne princo su prabangiu automobiliu ieškoti ar linksmintis, todėl nelikau itin sužavėta įvairiais priekabiavimais ir pasiūlymais. Vienintelis išsigelbėjimas ir atgaiva buvo puiki kompanija, su kuria dirbau Maljorkoje. Jie mane taip šiltai priėmė ir gražiai elgėsi, kad norėjosi dar ilgiau likti. Tiesa, dirbome nuo ankstyvo ryto iki saulės laidos.
- Kokioje srityje dar norėtumėte save išbandyti?
- Daug ką norėčiau išbandyti. Kuo daugiau, tuo įdomiau. Noriu išmokti tapyti ant ryžių popieriaus, fotografijos meno. Noriu išmokti čiuožti snieglente ir tik todėl, kad kai užsiminiau apie tokius planus vyrui, jis sudvejojo, ar ne per vėlu. Dabar tai jau principo reikalas - nenusileisiu ir išmoksiu. Tik palauksiu, kol Mantas galės kartu mokytis - bus linksmiau.
Futbolo komanda
- Šeimoje augote ne viena?
- Taip, augau ne viena. Turiu pačią geriausią sesę Mariją. Tiesa, anksčiau taip neatrodė. Esame pametinukės. Dažnokai pasipykdavome, nors ir saugodavome viena kitą. Net neįsivaizduoju, kaip dabar reikėtų be jos gyventi. Labai dažnai matomės. Turiu kam širdį atverti. Žinau, kad visada būsiu suprasta.
- Kaip jautėtės sukūrusi šeimą ir pagimdžiusi vaiką?
- Labai ilgai norėjau ir laukiau tos akimirkos, kada galėsiu tapti mama. Labai džiaugiausi, kai sužinojau, kad po širdimi nešioju mažulytę širdelę. Jaučiausi puikiai. O praktiką atlikau pas Mariją, nes ji pagimdė, kai aš laukiausi. Padėjau jai auginti dukrytę Dominyką, todėl man nebuvo baisu tvarkytis su Mantu.
- Kokia esate mama?
- Esu griežta, reikli ir rūpestinga. Gal kartais per daug reikalauju iš savo padūkusio "džigito", bet kažkodėl manau, jog jam vėliau bus lengviau, nebus pripratęs, kad kiti viską už jį atliks. Sunku iš šiltnamio išlįsti į tikrą pasaulį.
- Kiek planuojate turėti vaikų?
- Kai gims mergaitė, "užsuksime kranelį". Jei berniukas, tada iki nuosavos futbolo komandos - galės visi draugiškai pinigus uždirbti.
Mėgaujasi gyvenimu
- Kada jums buvo sunkiausia?
- Sunkiausia, kai sūnus sunegaluoja. Nenorėčiau peikti lietuvių tautos, bet jiems taip smagu būna, kai kitiems nesiseka, kai kažkas pasakoja, kaip sunku - tas žmogus toks savas pasidaro. Nemoka už kitą pasidžiaugti, kuriam geriau sekasi. Tas baisus pavydo jausmas...
- Ką savo gyvenime norėtumėte pakeisti?
- Nė vienos gyvenimo atkarpos nekeisčiau, nes viena į mano delną pažvelgusi moteris pasakė: "Tu gyveni paskutinį gyvenimą". Tad ir mėgaujuosi paskutiniu savo gyvenimu.
Įdomu
* Laura apie darbą: "Pradėjau dirbti būdama 14 metų. Per vasaros atostogas užsidirbdavau pinigėlių, dirbdavau sanitare ligoninės operacinėje. Ten susidūriau su ypatinga tvarka. Turėjau būti itin atsakinga, nes ruošdavau biksus operacijoms. Viskas turėdavo būti sudėta į savo vietas, nieko negalėjau pamiršti."
* L.Imbrasienė laimėjo "Nacionalinės mišrainės konkursą".
* Moteris įgijo edukologijos magistro laipsnį Vilniaus pedagoginiame universitete.
