- Andriau, kokia buvo Jūsų vaikystė?
- Tikrai laimingas ir šviesus mano gyvenimo laikotarpis. Buvau labai lepinamas. Iki trejų metų net nemokėjau pats valgyti, nes senelė mane visą laiką maitindavo. Senelis dirbo tuometinėje Ministrų Taryboje, todėl iš bufeto parnešdavo tuomet dar deficitinių bananų, apie kuriuos kiti vaikai galėjo tik svajoti. Buvau ramus vaikas, o jei ir ko nors prikrėsdavau, su tėvais pavykdavo diplomatiškai susitarti.
-Kokį prisimenate savo tėvą?
- Tėtis Viktoras buvo kilęs iš Archangelsko. Jaunystėje atvyko į Lietuvą, išmoko lietuviškai ir čia apsigyveno. Deja, jis mirė prieš trejetą metų. Pamenu, buvo laikas, kai konfliktavau su juo. Mano abu tėvai buvo medikai ir norėjo, kad ir aš sekčiau jų pėdomis, ypač tėvas, kuris buvo atsidavęs darbui ir siekė visą savo sukauptą žinių bei patirties bagažą perduoti man. Bet mano kelias jau buvo kitoks. Pradėjau groti grupėje, todėl su tėčiu kariaudavom ir dažnai dėl to ginčydavomės. Tėvas – labai įtakingas ir svarbus žmogus mano gyvenime. Kartais aš pats nustembu, kad kartoju jį: save aptinku apie 3-4 valandą ryto susikaupusį, kuriantį, kaip ir tėvas, pasinėrusį visa galva į tai, ką darau. Manau, šią savybę paveldėjau iš jo.
- Dabar Jūs ir pats tėvas. Kaip manote, ką vaikai paveldėjo iš Jūsų?
- Viską parodys laikas. Be abejo, tam tikrais momentais pastebiu savo vaikų elgesį, iš kurio matyti, jog tai - mano kūnas ir kraujas. Dukra Viktorija labai panaši į mane - mėgsta protestuoti, pasiginčyti. Ji, kaip ir aš, maištininkė. Mielai mokosi groti gitara, be to, bendrauja su „Foje“ nario Dariaus Buroko dukterimi. Vadinasi, randa šį tą bendro, kaip ir aš kadaise su Dariumi. Sūnus Andrius daug ramesnis ir panašesnis į mamą. Jam įdomiau reguliuoti aparatūrą, apšvietimą ar dar kitaip padėti man, todėl dažnai vežuosi į koncertus.
- Ar dukros vardas jos senelio garbei duotas?
- Mano senelė buvo Viktorija, ir tėvas Viktoras, ir mano pirmagimė tapo Viktorija. O štai kad sūnų pavadinsiu Andriumi, jau nuo vaikystės žinojau, todėl neieškojome ir nespėliojome, kuris vardas bus pats gražiausias ir geriausiai tiks.
- Auklėdamas vaikus remiatės tėvų pavyzdžiu ar turite savų metodų?
- Kiekvienas iš mūsų auga matydamas tam tikrą šeimos modelį ir nejučia formuoja savo supratimą apie šeimą. Jei matėme tėvus nuolat besiriejančius, tikėtina, kad ir mūsų vaikai matys tą patį. Aišku, nuolat stengiamės kažką pagerinti, patobulinti save.
Kai mums gimė pirmasis vaikas, supratau, kad vaikų auklėjimas iš tikrųjų yra savęs auklėjimas. Labai dažnai vaikai iš savo tėvų girdi: „Daryk, kaip aš sakau, bet nedaryk to, ką aš darau“. Tačiau teisingas auklėjimas yra tik tada, kai galime savo vaikui pasakyti: „Klausyk manęs ir daryk taip, kaip aš“. Tik tada gali būti tikras, jog nepakenksi vaikui. Jei tėvas aiškina vaikui apie rūkymo žalą, o pats išėjęs į balkoną rūko, toks auklėjimas neturi jokios prasmės. Vaikai labai protingi, jie puikiai mato, koks tu esi. Su savo atžalomis stengiuosi būti sąžiningas.
- Kokius norėtumėte juos užauginti?
- Norėčiau, kad mano vaikai būtų laisvi žmonės, kad jų nevaržytų stereotipai. Nuo vaikystės tėvas vežiodavo mane po visą buvusią Sovietų Sąjungą, aplankydavome visus muziejus. Ir aš savo vaikams stengiuosi parodyti pasaulį. Jiems būtina žinoti, jog jis yra kur kas didesnis nei kiemas, kuriame gyvename. Juk tas, kuris žino daugiau, turi daugiau pasirinkimo galimybių. Stengiuosi, kad mano vaikai matytų pasaulį tokį, koks jis yra, ir sugebėtų jį vertinti.
- Ar vaikystėje nemanėte „Kai pats būsiu tėvas, savo vaikų taip neauklėsiu“?
- Gal kadaise ir šmėkščiojo panašios mintys, bet laikui bėgant suvokiau, jog mano tėvų draudimai buvo prasmingi. Kažkada buvau baramas ir atrodė, jog tai didžiausia neteisybė. Vėliau, atsidūręs kitoje barikadų pusėje, supratau, jog auklėjimas nėra vien saldainių davimas. Kartais turi ir pabarti, nubrėžti tam tikras ribas, kad mažas žmogus suprastų, jog ne viskas gali būti taip, kaip jis nori. Kad yra ne tik „noriu“, bet ir „reikia“. Tas žmogutis turi žinoti, jog pasaulis ne tik apie jį sukasi, o dar ir jam kartais reikia aplink tą pasaulį pasisukti.
- Ar įsivaizdavote savo būsimą šeimą?
- Aš žinojau, kad turėsiu šeimą. Na, galbūt ir vaikų. Specialių fantazijų nekūriau, tiesiog žinojau, kad tai yra natūralu. Ateis laikas – bus ir šeima.
- Koks tėvo vaidmuo šiandien? Gal pasikeitė jo svarba?
- Tiek tėvas, tiek motina visuomet turi būti pavyzdžiai savo vaikams. Abu jie labai svarbūs. Šeima yra tam, kad vaikas turėtų sąlygas augti saugioje aplinkoje ir būti auklėjamas. Nė vienas mažas žmogus negali būti laimingas neturėdamas vieno iš dviejų brangiausių žmonių.
- Esate vienas iš didžiųjų lietuviškos scenos vilkų. Kiekvieną ištartą žodį sugeria į save minios jaunų žmonių. Ar nesijaučiate už juos atsakingas?
- Be jokios abejonės, atsakomybę jaučiu, ypač kai gauni vadinamąją populiarumo dovaną. Populiarumas daugeliu atvejų yra tam tikra tribūna, kurioje gali būti matomas ir išgirstas, todėl visuomet privalai kalbėti tik tai, ką iš tikrųjų jauti ir kuo tiki. Tai ir yra toji atsakomybė už savo veiksmus, žodžius, veiklą. Jei esi populiarus, natūralu, jog vienų esi mėgstamas, kitų – nekenčiamas. Baisiausia – būti per vidurį.
- Ar kurdamas galvojate apie tai, kad Jūsų dainų klausysis ir Jūsų vaikai?
- Ne, kurdamas negalvoju. Tuo metu galvoje sukasi tik tai, ką noriu savo daina pasakyti. Šeimos nuomonė man tampa svarbi tada, kai kūrinys jau būna baigtas. Mano trylikametė dukrelė neseniai paprašė duoti pasiklausyti „Foje“ įrašų. Pastebėjau, kad jai patiko. Dabar ji tokio amžiaus, kai muzika tampa svarbi, pradeda vystytis individualus muzikinis skonis. Kritikos iš jos lūpų nesulaukiau, tik pastebėjau, jog kai kurių albumų ji dažniau pasiklauso.
