- Kitą savaitę vyks tarptautinio "Eurovizijos" dainų konkurso finalas. Jūsų grupė daugiau nedalyvavo nacionalinėje atrankoje, nors šiame konkurse jėgas bandė penkis kartus. Nesigailite?
- Šis konkursas niekada nebuvo toks, į kurį mes labai norėjome važiuoti. Jo nerašyti kriterijai kertasi su mūsų grupės ideologija. Norėčiau dalyvauti konkurse, kur dainuojama ir grojama "gyvai". Kita vertus, "Eurovizija" - gera galimybė pasireklamuoti. Kiekvienais metais per atranką jausdavome pagyvėjimą, žmonės vėl imdavo domėtis, skambindavo, kviesdavo. Dalyvavimas - lyg atrakcija. Tačiau kiek galima - pasidaro neįdomu. Aišku, jei ateityje matysime mums naudingą tikslą, vėl dalyvausime.
- Gal vis dėlto žiūrėsite "Eurovizijos" konkursą?
- Nesu tikras, ar žiūrėsiu, bet man visai įdomu, kas dalyvauja, ką atlieka, kas laimi. Tikslas - ne patirties įgyti, bet tiesiog šiek tiek orientuotis. Nors konkursas ganėtinai baisus, ir visi, kurie man nors kiek patinka ir spėju jiems sėkmę, dažniausiai patiria fiasko.
- Kaip vertinate Jeronimo Miliaus galimybes?
- Man nepatinka J.Miliaus atliekamas kūrinys, todėl objektyviai negaliu vertinti. Bet linkiu jam sėkmės. Tikiuosi, kad jam galimybė pasirodyti "Eurovizijoje" šypsosis, o ne atgręš spygliuotą nugarą.
Galimybė rinktis
- Esate ir muzikantas, ir medikas. Kodėl grįžote į ligoninę ir dirbate būtent su vaikais?
- Manau, kad šioje srityje man neblogai sekasi ir galiu padėti kitiems. Darbas su mažaisiais pacientais ypatingas jau tuo, kad nėra negražių vaikų. Niekada nenorėjau būti suaugusiųjų gydytojas. Visada buvau vaikas, matyt, juo ir liksiu. Vaikus suprantu ir pateisinu, suaugusiųjų - ne.
Darbas ligoninėje keičia įpročius, gyvenimo būdą. Atsiranda disciplina.
- Kaip sekasi derinti mediciną ir muziką? Ko tenka atsisakyti?
- Dėl gydytojo karjeros mano laisvalaikis pakito gana stipriai - daug ką turiu planuoti. Turiu jausti atsakomybę. Laisvo laiko mažai, bet stengiuosi atsigriebti savaitgaliais. Miegu trumpiau: išeinu pusę septynių ryto, grįžtu devintą vakaro arba gerokai vėliau. Repeticijos, įrašai, koncertiniai pasirodymai... Matyt, teks rinktis mažiau varginančias koncertines keliones ir derančias prie darbo grafiko.
- Ar kada apsispręsite, ką rinktis - mediciną ar muziką?
- Norėčiau pasilikti galimybę rinktis. Kažkodėl jaučiu, kad niekada neapsispręsiu. Chirurgo profesija galbūt turi stabilumo, bet finansiškai ji yra nepatraukli. Gaila, bet greitų permainų ir ryškaus pagerėjimo šioje srityje tikėtis nereikia. Gal ateis net toks laikas, kai paprasčiausiai finansiškai negalėsi sau leisti būti gydytoju.
Muzikinis gyvenimas, kai turi patirtį, finansiškai sėkmingesnis. Bet čia nėra jokių garantijų. Amžinai nešoksi ir nedainuosi. Ten, kur sukasi dideli pinigai, atviriems ir sąžiningiems žmonėms, tokiems, kurie nemėgsta kurti kičo, labai sunku. Turi nuolat su savimi kovoti ir ieškoti kompromiso.
Operuodamas niūniuoja
- Ar ligoninėje jus atpažįsta vaikai ir jų tėvai?
- Dainuojantys chirurgai ar gydytojai, manau, kelia šypseną, tad geriau nesiafišuoti. Kaip specialistas atrodai nerimtas ar negeras. Mūsų muzikinė veikla gana specifinė. Nesame tie populiarieji atlikėjai, kuriuos rodo televizija ir groja radijas. Tad mane labiau žino vyresni vaikai, kurie domisi kitokia, alternatyvia muzika.
- Ar operuodamas niūniuojate kokias nors melodijas?
- Nesu dainininkas, bet vis viena niūniuoju: ne tik operuodamas, bet ir šiaip po ligoninę vaikščiodamas. Kai gera nuotaika - niūniuoju, kai bloga - žiūriu į žemę ir tyliu. Būna, kad ir šoku operacinėje. Kartais į ausį "įkrenta" melodija ir laikosi. O pašiepdamas įvairius realybės šou, kur perdainuojamos užsienietiškos dainos, mėgstu ir pats ekspromtu pagal žinomas melodijas sukurti kokį tekstą ir padainuoti.
Anūkas "daktaras" - geras anūkas
- Kaip pasirinkote gydytojo specialybę, gal giminėje yra daugiau medikų?
- Gydytoju tapau netikėtai. Nei planavau, nei labai stengiausi. Tėčio sesuo su vyru buvo medikai. Tad baigiant mokyklą, teta man patarė rinktis mediciną. Pasiūlė papildomai mokytis biologijos, chemijos. Kadangi nebuvau apsisprendęs, pamaniau: kodėl nepabandžius. Taigi po papildomų užsiėmimų buvau pasirengęs stoti į mediciną. Įstojęs pasvarsčiau - metus pasimokysiu ir galėsiu mesti, pereiti kitur, bet labai įsitraukiau. Taip ir likau.
- Kokios tėvų profesijos? Nenorėjo, kad eitumėte jų pėdomis?
- Tėtis buvo architektas, mama - dizainerė. Dabar dėsto studentams. Baigdamas mokyklą ir pats norėjau į tą pusę pasukti, bet nebuvau pasirengęs. Tėvai niekada nedarė spaudimo, todėl lankiau ne kokius nors dailės būrelius, o muzikos mokyklą. Tačiau sesuo Jonė domėjosi daile ir baigė architektūrą.
Mano pasirinkimu tikriausiai labiausiai džiaugiasi močiutė. Ji viską suvokia "močiutišku" lygmeniu: karšta - šalta, gerai - blogai, geras anūkas - blogas anūkas. Anūkas "daktaras" - geras anūkas, atvažiuoji su motociklu - ne toks geras, nes močiutė jaudinasi.
"Saulės kliošo" viršūnė
- Šiuo metu "Saulės klioše" keičiasi nariai. Nebaisu, kad grupė gali iširti?
- Jau buvo tokių krizių. Kai išėjo pirmoji vokalistė Viktorija Ivanovskaja, paskui - ir klavišiniais instrumentais grojęs Voitechas Čaikauskas, gitaristai Mindaugas Paulikas ir Aurelijus Morlencas, daugelis sakė, kad jau viskas, bet atsirado naujų žmonių. Dabar išėjo Daiva Starinskaitė, vėl prasideda kitas etapas. Šiuo metu net sunku pasakyti, kiek grupėje narių, bet iki vasaros pradžios viskas nusistovės, vėl pradėsime aktyvią veiklą.
Daug kas priklauso nuo manęs. Kiek norėsiu, tiek grupė ir gyvuos, nes beveik man vienam to reikia.
- Kur geriau koncertuoti - klube ar privačiuose vakaruose?
- Didžiausios pajamos gaunamos iš privačių vakarų, bet į klubą ateina tie žmonės, kurie tikrai nori tavęs pasiklausyti. Gali jaustis ramesnis, ir repertuaras toks, koks tau labiau patinka.
Per privatų vakarą stengiesi groti populiariau. Dažnai tenka per save perlipti. Kai kalbuosi su žmonėmis, kurie mumis domisi, primenu, kokie mes esame, klausiu, ar jie tikrai girdėję, ką mes grojame, ar to nori. Pasidomiu, kodėl renkasi mus: dėl kainos, nes negali įpirkti grupės "69 danguje" ar Radži, ar dėl muzikos?
Į glėbį - ne bet kam
- Ar galvojate kurti šeimą?
- Žinoma, norėtųsi ją turėti. Mama nespaudžia, labiau močiutė. Kartais kas nors pasijuokia, pašiepia. Bet yra kaip yra, nieko nepadarysi. Bet kam į glėbį nepulsi.
Vis vien tikiu meile ir visais tais dalykais, apie kuriuos knygose rašoma. Manau, kad galima rasti žmoną, kuri būtų tikra draugė. Kartu vienas kitam padėtume gyventi geriau ir laimingiau. Šeima neturėtų būti dar viena problema, nuolatinis konfliktas.
