Kadangi artėjame prie Mašado, švenčiausio miesto šiitams visame Irane, tenka nusiteikti atitinkamai. Tokiose vietose žmonės nemėgsta naujovių, o į atvykėlius žiūri dar įtariau. Sako, kad šio miesto gyventojai laibai išdidūs.
Tik sunku atskirti, kur vietinis, o kur atvykėlis, kadangi piligrimai čia atvyksta kiekvieną dieną. Lyg lietuvių sirgaliai palaikyti krepšinio rinktinės, t.y.- labai gausiai. Tik blaivūs ir tylūs.
Būtent čia, į pagrindinę Imamo Rezos (8- tuntojo pranašo palaidojimo vieta) šventyklą, per metus suplaukia apie 12 milijonų keliauninkų. Ir dažnam tai- paskutinė viltis išgyti, paprašyti malonės, rasti vilties tuomet, kai gyvenime jau išbandei viską.
Aukojamos paskutinės santaupos, auksiniai žiedai, paskutinės šeimos relikvijos. Matyt kažkam tai pagelbėja. Tik niekas taip ir nesužino, kokiu būdu į tą rojų nukeliauja materialusis turtas. Nelabai ir domisi.
Juolab tie, kurie čia atnešami prieš paskutinę kelionę. Matėme išnešamus keletą atvirų karstų. Sparčiu tempu ir vyriškomis raudomis lydimus.
Į vidų mūsų neįleido. Vos atvykus prisistatė „turistų pagalbininkas“, aiškus saugumietis nuplėšytomis ausimis (buvęs imtynininkas). Gražia anglų kalba paklausinėjo „kaipkasiškur“ ir pranešė, kad reikės popierizmo darbų, o tuomet gal pavyks pakliūti šventąją teritoriją.
Tiek to. Neturim laiko. Užteks, kad leido pasifilmuoti prieigose. Keli jaunieji islamo aktyvistai dar įteikė propagandinės medžiagos ir pasiūlė pasiskaičiusi išgelbėti savo gyvenimą virstant musulmonais. Gerai. Kai tik išmoksiu persiškai - pasiskaitysiu.
Turėtų būt įdomu, tik kol kas nesuprantama. Nepadirbėta iki galo, vaikinukai. Kitą kartą atneškit kažką bent jau lotyniškom raidėm parašyta.
Karšta! Karšta! Karšta! Buvimą pavėsyje brangini. Apie mus galėčiau sakyti, kad sekasi tiems, kurie nevairuoja, nes vos sėdę į automobilį, paveikti didelio karščio - užmiega. Tačiau suprantu, kad ir vairuotojai nesiskundžia. Visi užsimena, kad kažkuriuo metu prie vairo neblogai nusnūdo.
Kodėl ne, jei policija nestabdo ir nežadina.
Šafrano, prieskonio, kuriuo dar garsėja Mašadas ir jo apylinkės, taip ir nesiryžau nusipirkt. Kažkaip ranka nekilo už kelis džiovintus raudonus trupinėlius (primanančius sausas uodo trūklio lervas) mokėti brangiau nei už gramą aukso.
Bet kaina suprantama: tam, kad paruošti 15 gramų tokio stebuklo reikia sudžiovinti apie 3 tūkstančius žiedų! Čia tau ne trauklapius rinkti!
Pasitenkinam keliais simpatiškais suvenyrais, tuo pat metu atsikratydami paskutiniais „chomeiniais“. Liko atsisveikinimo naktis Irane. Tad ją praleidžiame vienintelėje prieš pasienį kiek į miestelį panašioje vietoje- Kučiane. Viešbučių pasirinkimas aiškus.
Jų yra vienas. Manau, kad palyginus, savo aplinka Saulėtekio „niujorko“ ar „kamčiatkos“ bendrabučiai drąsiai tokiu atveju galėtų gauti keletą žvaigždučių. Net vertinant studijų sezono pabaigoje.
Irano jaunimas sako, kad jų šalis labai nedraugauja su internetu. Daugybė puslapių (ne tik tų, skirtų suaugusiems) blokuojami. Pačiam teko įsitikinti interneto pavyzdiniu lėtumu. Palyginus su mums įprastu tempu, skirtumas toks, lyg pagiringas vėžlys dykumoje lenktyniautų su kofeino perdozavusia vovere iš animacinio filmuko.
Tačiau svarbiausia, kad čia tai yra. Ir jei šioje nuostabioje šalyje ir įvyks pertvarka ir atsiras daugiau laisvės, tai tik dėl interneto ir satelitinių lėkščių. Stiprus XXI amžiaus ginklas.
Bijau, kad jau nuo rytojaus ši komunikacijos priemonė taps „auksiniu graliu“, nes įvažiuosime į Turkmėniją, šalį, kuri priklauso labiausiai su internetu nedraugaujančių valstybių dešimtukui.
23 diena. Gegužės 11
Mūsų iraniečio draugo Mahdi mama labai džiaugiasi. Džiaugiasi, nes jos sūnus paliko pasą namuose ir be jo niekaip nepavyks jam pratęsti kelionės „Pagiežoje“ jau Turkmėnijos teritorijoje.
Kad ir kaip to norėtų musų jaunasis bičiulis. Per visas 10 dienų Irano anabazyje pramokęs lietuvių kalbos (nemenka dalis frazių tinka garsiai išreikšti jausmus nemaloniose situacijose), 26- šešerių metų vaikinukas pasiryžęs artimiausiu metu apsilankyti Lietuvoje.
Netgi rasti žmoną lietuvę ir pasilikti čia gyventi. Žinant, kad „užsieniečio statusu“ kai kurias mūsų merginas lengvai suvilioja ūsuoti lenkų sunkvežimių vairuotojai - tai neturėtų užtrukti. Tik jau toliau priklauso nuo pasirinkimo kokybės.
O štai mūsų gidas Hossein‘as- atvirkščiai: lietuvių laukia atvykstant į Iraną. Senelis puikiai pasidarbavo „Šilko kelio“ ekspedicijos labui abiejuose pasieniuose, savo mažais greitais žingsneliais zujo aplink, kol slampinėdavom gatvėmis automobiliams besiilsint, pasakodavo nesustodamas apie viską, kas tik sukeldavo bent menkiausią smalsumą, net be žodžių nukreipus akis į atsitiktinį objektą.
Ypač įdomu buvo stebėti dviejų skirtingų persų kartų ginčus, juokus, santykius, kurie iš pabrėžtinai šaltų kelionės pradžioje virto nepaprastai artimais.
O mes ir vėl vieni. Sutvarkius išvykimo iš šalies dokumentus sulaukiame vietinio VIP. Dar Aleksandro Makedoniečio orgijas Persepolyje menančio žilagalvio, kuris ištraukęs raktą iš kišenės ir stebuklingai pataikęs juo į spynelę, išleidžia mūsų karavaną iš Irano Islamo respublikos.
Gal ta proga būtų sulaukęs ir atitinkamos padėkos, jei saują arbatpinigiams būtų tiesęs greičiau.
„Sveiki atvykę į Nijazovlandą“ (taip vadinasi prieš keletą metų sukurtas prancūzų dokumentinis filmas). Tik šiai asmenybės kulto ikonai, 2006-aisiais nukeliavus į amžinybę, dabar jau esamo prezidento Gurbanguly Berdymuchamedovo (nusirašiau nuo užrašo po nuotrauka. Kur čia atsiminsi) plakatai puošia pasienio postą.
Jauną kareivuką pasveikinam rusiškai ir tai suveikia: kažkas čia neįprasto jam. Po registracijos žurnale ir klausimo „diadia, a vaš etot mašyn?“ suprantam, kad pakliuvom į kardinalų mentalitetų skirtumų kraštą ir teks išbandyti juoko slopinimo savyje sistemą. Ir nieko bendro su tyčiojimusi.
Juk latviai juokiasi iš mūsų kalbos natūraliai, o lenkams nėra nieko juokingiau už žodį „hiphop‘as“ lietuviškai. Taip ir čia. Tiesiog mūsų rusų kalbos paruošimas mokykloje buvo gal kiek geresnis. Tad kaip čia nepradėt isteriškai žviegt, kai paklausius pas solidų pareigūną, kur eit su popieriais toliau (praėjom 6 kabinetus, kaip medicininėj apžiūroj vairuotojo teisėms gaut. Tik ilgiau truko), atsakė „idi tam za les, naidioš“. „Les“- tai yra trys nudžiuvusios pusės metro pušelės.
Prisiklausėm istorijų apie „Šilelis“ televizorius jų namuose, gražias lietuvių merginas, klausimų ar irgi buvom Sovietų sąjungoj. Vienam net penkis (!) kartus teko kartoti, kad esame „Lytva“, tačiau jis linguodamas galvą vis tiek kartojo „da, da Latvija“.
Bet juk pagalvokit ir paklauskit savęs: ar tikrai jūs visi iš karto atsakysit, kas yra Kirgizijos sostinė? Arba, kurioje Azijos valstybėje yra Dušanbe? Matot. Todėl ir šiuos žmones galima suprast.
Panešioję popierius, sumokėję po 100 dolerių už automobilį (draudimas, benzino kainos skirtumas, dokumentų tvarkymas ir tranzito mokestis), atidavę kyšį po 10 dolerių tiesiog “kad ramiau būtų” (nes net Gile.mp 3 grotuvas sukelia klausimų laviną apie deklaracijas ik kainas), atsiduriam priešpaskutinėje mūsų maršrute esančioje šalyje.
Nusileidžiam nuo kalnų ir... prasideda. Balto marmuro miestas Ašchabadas. Garndiozinai pastatai, lygus it stiklas asfaltas, vos keli automobiliai. Lyg miestas po evakuacijos. Lengvas šokas po skruzdelynų Irane. O, šventoji paleistuvyste: prieš akis moteris be skaros ant galvos! Maža to. Ji dėvi trumpą sijoną!
Už tokį įžūlumą dar prieš 30 kilometrų lauktų ilgas apsilankymas tamsiojoj be laimingos pabaigos... Viskas kitaip.
Saparmurato Nijazovo auksinės statulos, įstabūs fontanai, akinanti švara miesto gatvėse. Drausmingas iki nuobodžiai pavyzdingo judėjimas gatvėse. Ir milicija. Kas 100 metrų po vieną ar net kelis pareigūnus su dryžuotom lazdelėm.
Tam ruošėmės iš anksto, kišenėse laikydami daug kupiūrų. Po vieną dolerį. Juk sočiai prieš kelionę prisiskaitėm bjaurių istorijų apie užsieniečius stabdančius policininkus vien duoklės rinkimui. Netgi yra buvę, kai vos pusę šalies nuvažiavę keliautojai apsisukdavo grįžti atgal, nes paprasčiausiai pristigdavo pinigų.
Tačiau įtartinai malonus siurprizas. Niekas nestabdo. Akivaizdu, kad čia be tiesioginio vado įsakymo netrukdyti svetimšalių, neapsieita. Užtat iki šiol mus palydinčios tvarkdarių akys panašios į vyrų, gatvėje nužvelgiančių Giedrę Rusytę. Tipo, jei tik galėčiau...
Pravažiavus kokį dešimtąjį leidžiam sau net įžūliai sustoti šalia ir paklausti: „Bratok, gdie zdes ploščiad Lenina?“
Nežino, bet mes laimingi, kaip apgavę ką nors balandžio pirmąją.
Neveidmainiausiu sakydamas, kad šaltas alus visiškai neturėjo jokios įtakos bendrai nuotaikai.. Jis čia tikras. Šaltas. Baigėsi atostogos kepenims. Tik gerai, kad „saikas“ yra mūsų antras vardas. Kitaip paskęstume...
24 diena. Gegužės 12
Į visus kelionės vadovus, tiems, kas ruošiasi į Turkmėniją, reikėtų įrašyti: kiekviena grupė turėtų turėti bent po vieną asmenį, kažkada tarnavusį kariuomenėje šioje šalyje Sovietų sąjungos laikais.
Tai stipriai pagerina bendravimo klimatą su vietiniu elektoratu. Štai mes turim. Vytarą! Vos įvykus pirmiesiems kontaktams atitinkamose situacijose (nuo pasieniečių iki žioplių su dantų krapštukais dantyse) iš karto paleidžiamas buvęs „dembelis“.
Nostalgiškai kartojantis išmoktą istoriją apie pusę metų, praleistų paruošiamojoje stovykloje į Afganistaną šalia Ašchabado. Jei dar būna abejojančių metamas viską naikinantis „fugasas“: dalinys buvo šalia buvusio kino teatro „Kosmosas“.
Viskas. Publika užkariauta. Kviečia bisui plodami atsistoję. Kelionės bendrakeleiviams belieka skaičiuoti pelną ir šypsotis. Tokiu būdu tampam savi visur.
Pirmą kartą pilam benziną. Ašaros akyse pasirodo, kai už pilną baką paprašo keistos sumos pinigų. 40 (!) lietuviškų centų už litrą gero A 95 kuro. Ir be jokios akcijos, prilygstančios “perki butą - dvi pakuotės skysčio langams nemokamai!” Tiesiog taip.
Tiesa, su vietos vairuotoju užsimanius pasidalint šiuo džiaugsmu, teko nusivilti. Į frazę „štai pas mus benzinas brangesnis“, žmogelis palingavo galvą ir atsakė: „Taip, taip, pas mus irgi pabrango. Kaip reiks gyvent?“
Žinant, kad dujos čia ir vanduo nemokami - tikiu, kad išgyvens. Va su degtukais sunkiau, tai dujinės viryklės namie tiesiog neužgesina. Kam? Degtukai brangiau.
Įvažiuojant į šalį tenka aiškiai parodyt, kokiu maršrutu važiuosim. Tranzitas - reiškia tiesiai be jokios saviveiklos su turistiniais nusukimo į šoną „bajeriais“. Negalima. Bet šiandien surizikuojam.
Pasukam 100 km į šoną link Bakhardeno. Neprivažiavus jo yra kalnuose toks požeminis ežeras. Kadangi milicija neturi jokio noro su mumis susidėti - jaučiamės drąsiai. Tiesa, atvykę už pasipliuškenimą sieros - kiaušinių kvapo ir 40 laipsnių temperatūros baloj susimokam 10 kartų daugiau, nei koks vietos darbo pirmūnas, bet čia juk jau gimsta turizmo užuomazgos.
Kokybė ta pati, kainos Europos sąjungos. Atvykėliams, aišku. O dar kai pasiskaitai, kad ši drėgmė padeda odai, nervų sistemai, inkstams, peršalimo ligų gydymui, tuomet supranti, kad iškyla pavojus gyvent amžinai.
Jei dar prisiminus visus pakeliui ragautus šaltinius... Verta susimokėt.
Toliau prasideda įdomybės. Vytaras užuodžia savo buvusio dalinio pėdsakus, kaip kupranugaris vandenį. Važinėjam šunkeliais, vietinių klausinėjam, kur ta Keleta.. Per radiją staiga praneša, kad ten kaip tik vakar įvyko karinės pratybos, kurias stebėjo pats prezidentas. Oho, pasirodo viskas dar veikia? Aišku, nepraleis... Bet bandom.
Dėl visiško įžūlumo, įsistatę Šveiko akis, dar ir milicininkų paklausiam. Ne tik atsako, bet ir geresnį kelią parodo. Taip bejudant atsiduriam laukuose tarp karinės technikos, malūnsparnių, palapinių. Viskas idealiai sutvarkyta.
Kad jau tiek nuvažiavom - riedam toliau, tik nejauku kažko. Galų gale pakilus ant kalnelio ir tapus visos įmanomos technikos idealiu taikiniu, Vytaras praneša: „Stojam. Toliau aš pats!”.
Ir nulinguoja link jo jau pasitikt bėgančio ir ką tik atsibudusio kareivėlio. Daug pasakot. Trumpai tariant - ir pasifotografavom ten ir pasifilmavom. Tik vis mieles nešt magėjo. Jau vėliau, pravažiavus visus apsaugos postus atsikvėpėm lengviau ir tik džiaugėmės, kad koks karininkas patikrinimui nebuvo užsukęs.
Lėktų galvos ir žvaigždutės! Juk užsienio piliečiai Disneyland‘ą iš karinio objekto padarė! Pasinaudojo šalies pasitikėjimu. Aš tai nuoširdžiai prisipažinsiu: visą tą laiką buvau stipriai prisimerkęs ir aplink nesidairiau. Taip, kad nieko ir nemačiau, jei kas klaus.
Sostinė aktyviau gyvena iki 23 valandos. Paskui alkoholis nebeparduodamas, kavinės uždaromos, muzika nutyla.
Gatvėse lieka vien milicininkai. Tiesa, labai jauni jie, didžioji dalis nė 20 metų nesulaukę. Bet jų daug. Iki šiol taip ir nepavyko pamatyt kažko, ką galima būtų pavadinti „užsieniečiais“.
Net pagrindiniuose parkuose fotoaparatais spragsėjome tik mes ir keletas vietinių foto mėgėjų. Bet viešbučiuose kažkoks judėjimas yra, nes net keliuose tetos su ryškiomis skaromis ant galvos mums atsakė: „U menia zajezd! 120 čeloviek. Prichodyte zavtra“.
Ir internetas čia, kaip ir tikėjomės, prilygsta NSO pasirodymui. Štai dar vienas milicininkas, į klausimą apie galimybę surasti interneto kavinę, nuoširdžiai perklausė: “kavo pozvatj?“
Ką jau čia kviesi... bent jau visur filmuot leidžia ir nepriekabiauja.
Įspūdingas miestas. Labai ryškus. Tikrai netikėjau, kad po tiek laiko kelyje, kuomet laikas būtų perkrauti vidinį kompiuterį įspūdžiams suvokt, dar pajėgsiu taip žavėtis.
P.S. „Pagieža“ meta svorį kartu su mumis. Šiandien atsikratė duslintuvo. Nelabai jis ir reikalingas, kai pagalvoji...