Čia rykščių kirčiais baudžia, ant virvelės pakabina. Stereotipais užkrėsta sąmonė suveikia. O gal paprasčiausias atsargumas. Žodžiu, net automobilį susitvarkom, krūvą nereikalingų daiktų, susikaupusių per dvi savaites, išmetam. Į mūsų anapus sienos laukiančio gido Hosseino skambutį greičiau judėti, nes laukia sudėtinga ir ilga procedūra pasieny, reaguojame ramiai.

„Lėtai beskubėdami“ dar ir pakeliui esančius Ishak Paša XVII a rūmus aplankom. Tai buvo vienas iš šilko kelio kontrolės postų, tiesa su visais haremais labiau primenantis malonumų rojų nei militaristinės paskirties objektą. Sako, kad šiuos rūmus sukūręs armėnų architektas, baigęs darbą, nusikirto (?) abi rankas, kad nesukurtų nieko labiau didingo, nei čia.

Jau kelio tiesiojoje, artėjant prie sienos, staiga kitoje tuščio kelio pusėje pamatome neaiškią, visaip rankomis mojuojančią ir mums signalizuojančią žmogystą. Pirmi du ekipažai iš inercijos ar nesupratę, kodėl šis keistas, neaukštas, žilas, akiniuotas, dėdė, primenantis Paganelio persnažą iš rusiško filmo „Kapitono Granto vaikai“, sukurto pagal Žiulio Verno knygą, jiems moja.

Važiuodama kolonos gale „Pagieža“ sustojo. Pirmoji į galvą atėjusi mintis buvo, kad čia kažkoks senstelėjęs vokietis, kuris visaip bando įspėti apie priekyje mūsų tykantį pavojų. Tik jam priartėjus mes išgirdome šaukiant: „Gentelmans, you‘re late!” (“Ponai, jūs vėluojate!”). Iš karto tapo aišku, kad tai mūsų Hosseinas.

Jis, neapsikentęs neveiklos, pakeleivingu automobiliu įvažiavo į Turkijos teritoriją mūsų pasitikti. Iš pirmųjų bendravimo su juo minučių, jo greitakalbės, nesibaigiančio entuziazmo supratau, kad visi apie jį keliautojų puslapiuose (arba „Lonely planet“ Irano knygoje) rasti atsiliepimai pasitvirtino 100 procentų. „Energizer“ maitinimo elementų reklamos veido vertas nuostabus personažas.

O pamačius, kaip jis laisvai nardo pasienyje dar Turkijos pusėj, į kokią neviltį varo visus šalia besitrinančius lupikautojus tapo aišku, kad degtinės naikinimo akcija buvo perniek! Juolab. kad dar Turkijos pusėj esančioje Duty Free parduotuvėje nusipirkęs gardaus viskio butelį greitai įdėjo tarp mano daiktų bagažinėje, merkdamas akį ir sakydamas, kad blogiausiu atveju teks dar kartą šiandieną pamatyti išpilamo alkoholio vaizdą!

Ramino tik vangiai šią procedūrą stebėjęs bendrakeleivis, paguodžiamai ištaręs: „Jei gausi rykščių, puse galėsiu perimt aš“.

Turkai palikti. Šalis, per šešias dienas sulaužiusi visus išankstinius neigiamus stereotipus. Atsidarius vartams įvažiuojame į Irano teritoriją. Čia jau po pirmųjų metrų esame sustabdomi ir paprašomi palikti automobilius. Pastarieji pradedami plauti neaiškiu mišiniu. Bet kvepia.

Jokio neramiai laukto chaoso, minios, betvarkės. Absoliuti ramybė, geranoriškos šypsenos. Hosseinas sukasi kaip vijurkas, su visais sveikinasi, mus supažindina. Pasirodo, čia jis turizmo informacijos centre dirbo daugybę metų. Dabar, tapo laisvai samdomu gidu ir keliauja po Iraną su australais, amerikiečiais, anglais, skandinavais, kroatais.

Mes- pirmieji lietuviai, kuriuos jis pažįsta. Dokumentų tvarkymas užtrunka. Po 3 valandų slampinėjimo galim įvažiuoti į šalį. Tiesa, gaunam po šūsnį persų kalba parašytų popierių (daugiausiai - leidimai automobiliams), vietos bankelyje išsikeičiam po kelis šimtus dolerių dešimčiai dienų (čia jau praverstų parduotuvių maišeliai) ir paliekame 1000 eurų muitinėje.

Tai suma, susidariusi po sudėtingų skaičiavimų neregėtom formulėm, operuojant ruošiamosi nuvažiuoti kilometražo, žemos degalų kainos ( 1l.- 1,5 litai) ir variklio tūrio duomenimis. Pvz, dyzelis čia beveik už dyka ( 1l. – 0.10 lt !!!!), tad ir įvažiavimas automobiliui brangiausias (400 eurų). Ir tai - kainos turistams, didesnės, kuomet pirkti gali tik su specialiomis kortelėmis!

Žodžiu, reikės laiko susigaudyt. Per 10 dienų sugebėsim. Beja, buvom pasveikinti dar ir dėl to, kad į Iraną atvežėm lietų. Tiesa sakant šis bendrakeleivis jau darosi įžūlus. Nepavyksta skyrybos.

Dėl šios priežasties planuota nakvynė kempinge nenumatoma. Per daug šalta ir šlapia. Jei ne mūsų entuziastingasis gidas, net iki už Tabrizo 50 km esančio Kandovano nenuvažiuotume.

Pastarasis kaimas vadinamas „iranietiška kapadokija“ dėl uolose iškaltų gyvenamųjų patalpų. Nuo mūsų lankytos turkiškosios versijos ši vieta skiriasi dar ir tuo, jog iki šiol čia gyvena žmonės, yra elektra, avys ir asilai patys sugrįžta klaidžiais ir stačiais laiptais į savo nakvynės vietas, o centre esantis, visą kaimą girdantis ir prausiantis šaltinis dar ir gydomųjų galių turi. Dėl visa ko atsigėriau daug ir sočiai. Kas ten žino, kaip suveiks.

Tiesa, iki apsilankymo vakarėjančiame kaime susitikome antrą Irane mūsų laukiantį draugą, su kuriuo dar iki kelionės supažindino Hokšila. Tai Mahdi iš Teherano, kuris bendraudamas su lietuviais Indijoje, o taip pat iš savo draugės Lietuvoje Kristinos puikiai pramoko lietuviškai. Be visokių pasisveikinimų, mandagybių ir įvairiausių žodžių dar labai vietoj įterpia tokias viską paaiškinančias frazes, kaip „asilo galva“ arba „asilo kanopa“. Manau, pakeliausim kartu.

Filmas „Kartą Amerikoje“ rodomas ir čia. Persiškai. Tiesa, nieko nuostabaus, kad kiek erotiškesnės scenos šiame filme buvo iškirptos. Taip reikia.

14 diena. Gegužės 3

Ryte vos nepramigom sutarto susitikimo su bendrakeleiviais vien dėl to, kad žadintuvas nebuvo supažindintas su vietos laiku. O čia - pusantros valandos ankščiau, nei namie. Vidinis aliarmas suveikė ir neužilgo pusryčiavom Tabrize.

Kadaise šis miestas buvo viena gražiausių Persijos oazių, dabar jau- gigantiškas centras su beveik dviem milijonais gyventojų. Vieta pusryčiams gan egzotiška: niekuo neišsiskirianti valgyklėlė, kurioje renkasi darbininkai, laukdami pasiūlymo keletu Khomeinių (taip vadinamas 10 tūkstančių rialų vertės piniginis vienetas, su ajatolos atvaizdu. Vienas toks pinigas vertas maždaug 2,5 lito) papildyti kišenes.

Kadangi „Pagiežos“ stabdžių kaladėlės jau senokai buvo paaukotos dar Turkijos nuokalnėse, nusprendžiam padaryti šventę savajai „lady in red“. Netoliese esančiose autodirbtuvėse eilinį kartą pritraukiame saują žioplių ir tikrai gerų auto technikos žinovų.

Iš kelių galimų variantų išsirenkame rekomenduotas iranietiškas detales, kurios net dešimčia kartų pigesnės už originalą. Žinoma, tiktai ne dėl taupumo, o tik iš pagarbos vietos pramonei.

Mūsų trys gyvenamieji kvadratiniai metrai - patikimose rankose pasilieka kelioms valandoms. Jei kada per išeigines važiuodami lankyti savo artimųjų suksite per Tabrizą, būtinai apsilankykite čia esančiame turguje. Kaži, ar kas nors bandė tai daryti, bet skelbiama, kad norėdami pabuvoti visose čia esančiose krautuvėlėse turėsite nukeliauti apie 35 kilometrus. Nesutverti tam.

Juolab, kad be automobilio jautėmės lyg jauna mama, palikusi savo naujagimį netgi labiausiai patikimai auklei. Neramu, kad nekiltų noras pataisyti ką nors daugiau. Dirva tam gera, riebi.. Tiesa, turguje, kilimų pusėje, užtrukome beveik valandą.

Nesitikėjau, kad jie paliks tokį įspūdį. Visos 1000 ir vienos nakties pasakos iškilo prieš akis ir persiškų kilimų mitas pavirto realybe. Meno šedevrai! Pamačius patį audimo procesą supranti, kodėl tokia aukšta kaina, kodėl dėl kainos beveik niekada nesiderama ir kodėl apie šiuos stebukladarius sakoma, kad „jie kasa sau duobę su adata“.

Šiandieną mūsų draugas Hosseinas pakvietė pas save į svečius, į tylų kaimą, netoli šalies ir Azerbaidžiano pasienio. Per čia į Iraną patenka daug kontrabandos, alkoholio ir narkotikų, tad nenuostabu, kad buvome pakeliui taip pat stabdomi ir tikrinami.

Du dalykai jaunam vietiniam kareiviui sukėlė įtarimų: likusios kelios „Red Bull“ gėrimo skardinės ir sidabrinės spalvos čiužinys miegmaišiui. Paaiškinus buvo matyti, kad daiktų paskirtis taip ir liko paslaptimi, tačiau toliau nebegaišino.

Sako, šiuose kraštuos gyvena daugiau nuo islamo laisvesnių žmonių, mečečių nedaug, jaunesnės moterys drąsiau elgiasi su savo šukuosenom ir skara gali sau leisti pridengti tik pakaušį. Patys tuo įsitikinome trumpam stabtelėję Astaroje nusipirkti kiek maisto vakarienei.

Šiuo savo elgesiu sukėlėm šurmulį ne tik azerų kasdienybėje. Sugebėjome praverti akis keliems linguojantiems vietoje, stipriai „iš kūno trumpam išėjusiems“ jaunuoliams. Sako heroinas čia populiariausias. Nors Islamo įstatymai už narkotikų vartojimą ir prekybą jais baudžia siaubingai, būtent didelis narkotikų populiarumas ir sausas įstatymas yra viena pagrindinių tylaus pasipriešinimo valdžiai priežasčių.

Inteligentija tai komentuoja paprastai: jaunimui reikia išreikšt save, reikia lengvo stimulo. Tegu geria alų, sidrą, vyną bet tik nežaloja gyvenimo adatom. Ta proga pradėję cituoti vieno iškiliausio savo poeto Omar Khayyam eiles apie vyną, maloniai nustemba sužinoję, kad jos yra išleistos ir lietuvių kalba! Mes tampam dar artimesni.

Apie iki revoliucinių laikų nostalgiją kalba ir vos kelioms minutėms šalia stabtelėję žmonės. Pašnibždomis. Nudelbę akis lyg nuodėmę darytų. Ir, be abejo, tik tie, kurie surezga kelis kapotus sakinius anglų arba rusų kalba.

Visi linki sėkmės ir džiaugiasi sutikę. Ir Lietuva jiems girdėta ir kad pas mus „revoliucija“ buvo - taip pat. Bus dar laiko papasakoti apie visokiausius draudimus, kurie europiečio smegenims nesuvokiami. O kai ryžių laukų apsupto jaukaus namelio terasoje atsiranda indas su vietine razinų naminuke - maištaujame su šeimininkais kartu.... Linksmai.

Naujausios foto - www.silkokelias.lt