Girdėtas garsas - senasis „mersas“ apačioje, garsai kiek kitokie, bet negęsta. Atsisveikinu su šimtine eurų.
Nuo pradinės 300 kainos pavyko vakar nuderėt nemažai. Ir, skirtingai nuo Afrikos tradicijų, naujos derybos atiduodant prekę neprasidėjo. Šiltai išsiskiriam su visais naujaisiais draugais.
Ilgai neliūdės, juk vietos kiek paliekam! Dar ir dovanomis pasikeičiam. Simonai, dar neapsisprendusiai, kiek laiko čia studijuos LT 1000 apyrankė primins, kad mums rūpi visame pasaulyje išsibarstę lietuviai.
Patys gaunam auksinius laikrodžius, pirktus Stambulo turguj. Paskelbiam konkursą, „kuris išgyvens ilgiau!”.
Maniškis kol kas dar ir greitesnis, nei kolegos.
Svarstydami maršrutą šiame etape savo galimybes stipriai pervertinome. Pradžioje numatėm dešimtą kelionės dieną nuvažiuoti nuo Stambulo apie 800 km. Net nepadoriai optimistiška...
Jau greičiau Valinskas su Romanovu sušoks poroje. Manau 500 ir nakvynė už Ankaros esančiame Kirikale miestelyje bus optimalus variantas.
Išvykstam iš megapolio be didesnių problemų, prisimindami posakį, kad stabdžius išrado bailiai, į savųjų būklę per daug nekreipiam dėmesio. Už Stambulo tachometras fiksuoja, kad nuo Užupio nuvažiavom lygiai 3000 km!
Patekus į mokamą greitkelį vėl atsiduriam tolimojo važiavimo rojuje: puiki kelio danga, mažai automobilių, 6 eismo juostos į abi puses…
Didžiuliai fabrikai, pramonės centrai, daug galingų kompanijų gamina savo produkciją Turkijoj. Šalis stipri ir turtinga.
Iki šiol maniau, kad pagal vėliavų skaičių viename kvadratiniame kilometre niekam neprilygs amerikiečiai, tačiau dabar įsitikinau, kad savo patriotiškumą turkai išreiškia lygiai taip pat.
Vėliavų daug, didelių ir visur.
Tik degalinių galėtų būti gausiau. Kai jau susitaikėm su mintimi, kad teks stabdyti stovint su kanistru rankose, pasirodė JI!
Tuo pat metu ir pietūs turkiškoj valgykloj šalia su sunkiai į lietuvių kalbą verčiamais pavadinimais. Beje, net nekilo abejonių, kad pagalbos sulauktume greitai. Bet kol bus įmanoma, dar neeksperimentuosim.
Kuo toliau, tuo mūsų karavanas labiau traukia dėmesį. Tačiau vietinių susidomėjimas kultūringas. Ir pasireiškia grynai žmogišku smalsumu ir noru pagelbėt. Jokio įkyraus lindimo į tavo erdvę ar noro kažką parduot.
Paslaugus berniukas Kirikalėje staigiai parodo, kur statyti automobilius ir nuveda į viešbutį. Mums su Vytaru tenka 4 kvadratiniai metrai, kuriuose telpa tik dvi lovos. Ir televizorius. Tik pakabintas viršuj, nes kitaip netilptų.
Daug ir nereikia, po vakarienės ir dar vienos dėmesio dozės jaukiame miestelyje, lūžtam žiūrėdami žaidžiančius Darių Songailą, prieš Žydrūną Ilgauską. Su ekstazės apimto turko komentatoriaus vertinimais.
Mūsiškiai nuteikia jaukiai. Tik kas laimėjo taip ir nepamatėm, pažadino tik 5 ryte mulos rauda iš mečetės. Ženklas, kad dabar taip jau bus iki pat kelionės pabaigos.
Balandžio 29. 11 diena
Vytaras sapnavo erotinį sapną: mūsų „Pagiežą“ pakeltu variklio dangčiu! Nieko nuostabaus. Kai kurie mūsų aplinkos daiktai jau taip stipriai personifikuojami, kad ir automobilis ir GPS „Asus“-„Samanta“ jau tapo šeimos nariais.
Ir jų kaprizai ir teigiami poelgiai palydimi atitinkamais komentarais, raginimais, užuojauta ir komplimentais. Suvokiam, kad laisvų dienų iki Teherano neturėtume sau leisti. Laiko atsargos dar turim, tačiau geriau jau pasitaupyti ekstremaliems atvejams.
Kalnai, kalnų serpantinai, maži kaimeliai aplink. Grožis, kuris padeda suvokti, kur esam ir kokioje gyvenimo kelionėje gyvenam, nes buvimas automobilyje visą dieną kartais išjungia sugebėjimą džiaugtis aplinka ir trumpam užvaldo apatija.
Pasiekiam Kapadokijos regioną. Matyt teko ne vienam lietuviui čia pabuvot- poilsiaujančių ir keliaujančių turistų autobusų yra pakankamai. Ir verta. Šio kraštovaizdžio stebuklai - nepaprastos uolienų atodangos, vadinamos „fejų kaminais“.
Per 3 milijonus metų lietus ir vėjas iš išsiveržusios lavos suformavo daubas, tarpeklius, kanjonus.... Dabar tai unikalus muziejus po atviru dangumi.
Stebuklingai atrodo olose iškaltos bažnyčios, vienuolynai, bei pirmųjų krikščionių slėptuvės.
Išgirstas šūkis „sveiki, lietuviai!“ nebuvo kalnų sukeltos haliucinacijos. Susipažinom su pora jaunų žmonių, kurie atvyko čia pasigrožėti. Pamatę išskirtines transporto priemones patys mus susirado.
Mažos ir malonios smulkmenos.
Pradedam skaičiuoti, kad jei kelias bus neblogas - verta vykti iki Malatya.
Toloka, apie keturi šimtai kilometrų. Bet viskas įmanoma. Paskaičiavom, kad iki 20 val atvyktume... Taip ir buvo, kol prieš akis nepamatėme sustojusių automobilių ir policijos. Sklandžia turkų kalba, labai mandagiai, mums buvo paaiškinta, kas priekyje nutiko ir kodėl sustabdytas eismas.
Iš viso to tesupratome kelis dalykus. Vienas gan aiškus - laukti reikės valandą. Kitas sukėlė įvairiausių svarstymų. Su šypsena ištarta frazė „bomb“ reiškė tris variantus: automobilių avarija, nubyrėjęs ant kelio kalno šlaitas arba... turkų- kurdų konfliktas gana toli nuo mūsų maršruto, tad ši versija neatrodė įtikinama.
Nebent į saugumo darbuotoją panašus džentelmenas, su pistoletu už diržo, nubrozdintais, bei subintuotais krumpliais, galėjo sudaryti įspūdį, kad patekome į rytų veiksmo filmą.
Tik ir jis buvo malonus, šypsojosi, pasiūlė kiek palaukti. O ko čia laiką tuščiai švaistyt. Išsitraukėm dujinę viryklę, kisieliaus išsivirėm, paskutines kiaulienos atsargas pribaigėm.
Karavanas pajudėjo žadėtu laiku, tad ir mes iš paskos.
Atsiradusi gamykloje nenumatyta nedidelė skylė radiatoriuje buvo mikliai suklijuota. Temperatūra net pakilus į dviejų kilometrų aukštį - normali. Štai svarstau: pasakojimai apie mūsų „Pagiežą“ gal ir detalesni, nei apie pravažiuojamų šalių geopolitinę situaciją, tačiau ir Ilfas su Petrovu savo šedevre „Aukso veršis“ automobilį „Antilopė“ pavertė bene pagrindiniu istorijos dalyviu.
Tokioje kelionėje kitaip negalima. Tad ir ilgas leidimasis nuo kalnų, ir vėl atsiradęs kaitintų stabdžių kvapas negalėjo neatkreipti dėmesio. Buvo jau tamsu. Bet vietos sustoti galima surast. Tik norėjosi nusileisti į lygesnę ir platesnę vietą. Pavyko.
Kaip ir reikėjo tikėtis, diskai įkaitę, ką jau kalbėti apie kaladėles. Iš tamsos prisistatė (kaip vėliau sužinojom), čia kelius tvarkantys darbininkai. Apžiūrėjo automobilį ir pasiūlė palaukti, kol atvės. Arbata pavaišino.
O jų vadas apie savo, kaip nelegalo, kelionę valtele į Italiją papasakojo.
Bet dar ne viskas. Pajudėjus po pertraukėlės ramiai konstatuojam, kad stabdžiai neveikia. Ką gi, žmonės čia malonūs, pernakvosim kur palapinėj, o rytoj bus matyt. Vis tik patikrinam stabdžių skystį. Tuomet vėl iš kažkur atsiranda būrys ekspertų. Jau kitų.
Turkų-lietuvių kalbomis aiškinamės problemą. Pats ramiausias ir iš aplinkinių elgesio matyt - gerbiamiausias - mechanikos žinovas atsineša įrankius ir bendrom pastangom, mūsų teorinius pamąstymus sujungus su jų praktiniais sugebėjimais, įvyko tarptautinis technikos reanimacijos stebuklas!
Stabdžiai veikia kaip nauji. Na, beveik nauji. Daug padėkų, apsikabinimų, linkėjimų sėkmės ir... atvykstam į Malakya.
Čia mes - įvykis, kol viena komandos dalis, paslaugiųjų vietinių padedami surandam tinkamą viešbutį, kiti, dabojantys automobilius, nugirdomi arbata ir dėmesiu. Liko paskutinis ekstremalus dar vienos „įprastai ramios dienos biure“ išbandymas.
Kadangi prie mūsų viešbučio tik pėstiesiems skirta gatvė - policija leidžia mums važiuoti prie jo per pagrindinę miesto aikštę, pro didingos mečetės fasadinę pusę. Tik nejauku.
Gal koks pamaldesnis musulmonas jau čia batus pradeda nusiiminėti, o mes - su padangom! Iki paryčių maldos - ramu.