- Kaip jaučiasi jaunas tėvelis?
- Tėvelis jaučiasi puikiai. Rūpesčiai ir bemiegės naktys - kol kas smagu. Manau, jog ir toliau taip bus, tiesiog reikia adaptuotis prie naujo bioritmo. Šiuo metu man vaiko verksmas yra juokingas ir labiau primena kniaukimą (šypteli). Gal vėliau verks kitaip.
- Kuris iš jūsų prie kūdikio keliasi naktimis?
- Keliamės kartu, nes miegame trise viename kambaryje. Negaliu miegoti, kai girdžiu verkiantį vaiką. Aišku, kai mama maitina, dar galiu pasivolioti ir pasnausti, bet verkiantį raminame abu.
Namie daugiau laiko su naujagimiu praleidžia Sandra, nes aš lekiu į treniruotes, įrašų studiją, dar atsiranda visokių reikalų. Tad negalime abu būti prie vaiko, nors mielu noru darytume tai visą parą. Ir pats Sandrą stengiuosi dažniau išleisti į miestą prasiblaškyti.
Mažąjį prižiūrėti padeda jo vyresnis broliukas Augustas. Pratiname, kad nebe aplink jį bus šokinėjama, kaip buvo įpratęs, bet ir jis turės pasirūpinti broliu ir mama - patvarkyti ką nors namie ar mažajam čiulptuką atnešti. Ugdome jo atsakomybę.
- Ar jis nepradeda skųstis dėmesio trūkumu, pavydėti mažajam?
- Ne. Nemanau, kad jam trūksta dėmesio. Žinoma, atsiradus naujam šeimos nariui dėmesys dalijamas jau ne trims, o keturiems žmonėms. Tad aš mažiau dėmesio gaunu iš Sandros, ji - iš manęs, o Augustas - iš mūsų abiejų. Visas dėmesys sutelktas į mažąjį, ir tai natūralu. Prižiūrint ką tik gimusį kūdikį kiekviena smulkmena yra svarbi, negalima padaryti jokių klaidų.
Sauskelnių dar nekeitė
- Ar pačiam sunku auginti pirmą vaiką?
- Save kaip tėvą suvokiau ne tada, kai Sandra buvo nėščia, net ne tada, kai jau gimdė, bet tada, kai kūdikis atsirado namie, kai naktimis pradėjo verkti.
Aišku, ateityje bus visokių sunkumų, bet tai manęs negąsdina. Viskas, kas susiję su vaiku, man tėra smagūs rūpesčiai. Be abejo, bioritmas pasikeičia, bet tai natūralūs dalykai, prie jų kiekvienas prisitaiko.
- Suaugote?
- Brendau per Sandros nėštumą, kaupiausi šiam dalykui. Galų gale jau beveik dvejus metus Augustą auginame kartu.
Man šeima visada buvo, yra ir bus pirmoje vietoje, nesvarbu, vaikas ką tik gimęs ar jau suaugęs. Koks tikslas kurti šeimą, jei ji nebus svarbiausia? Esu tradicinių vertybių ir šeimos puoselėtojas. Po to prioritetas - muzika ir sportas. Draugai susiję su šiais dalykais.
- Ar jau keitėte sauskelnes mažajam?
- Šiais laikais kūdikių niekas nebevysto. Yra sauskelnės. Tačiau prisipažinsiu - to dar nedariau. Sandrai žadėjau artimiausiu metu tai padaryti. Viskas gerai, sauskelnių namie pripirkta (juokiasi). Dar nespėjau prieiti. Bet sūnų maudome kartu. Vienas jį linksmina, kitas muiluoja.
- Vardo vis dar neišrinkote?
- Dar nenusprendėme, šią savaitę nutarsime. Ieškome visur: internete, vardynuose. Išsirenkame sau patinkančius, paskui nuspręsime. Jau metas registruoti, kad nebūtų „asmenybė X" (juokiasi).
Domimės patinkančių vardų reikšme ir kilme. Pavyzdžiui, jei lotyniška reikšmė "kerėpla", tokiu vardu vaiko nevadinsi, kad ir kaip gražiai skambėtų. Man svarbi vardo reikšmė ir kilmė. Žinoma, labai giliai nesikapstome, pas būrėjus nebuvome, į astrologus taip pat nesikreipėme.
Su Augustu - geriausi draugai
- Kokie jūsų santykiai su Sandros sūnumi Augustu?
- Puikūs. Nemanau, kad atsiradus mažajam jie pablogės. Augustą auklėju kaip savo sūnų. Tai natūralu. Myliu jį lyg savo vaiką, ir esame geriausi draugai. Manau, ir jis auklės mažąjį, nes dabar yra vyresnysis brolis, iš kurio bus imamas pavyzdys.
- Kaip Augustas į jus kreipiasi?
- Vardu. Tačiau mūsų santykius jis interpretuoja labai savitai. Sako: "Tu turi du vaikus, aš - du tėčius." Man jo filosofija patinka, manau, ji teisinga. Vaikai supranta, suaugusiesiems iš jų reikėtų pasimokyti atvirumo ir skaidrumo.
- Koks tėtis norėtumėte būti?
- Esu šiek tiek griežtesnis už Sandrą - pabaru, pamokau. Aišku, ir mama tai galėtų padaryti, bet mes pasidalijome, kad abiem būtų lengviau. Tai atsitiko natūraliai, nebuvo šeimos susirinkimo, kuriame būtų pasakyta: „Aš darau tą, tu daryk aną." Aš ir virtuvėje kapstausi, ir kitus darbus atlieku.
Auklėti vaikus nėra paprasta. Augustui dabar šešeri. Toks amžius, kai labai svarbu žinoti, ką sakai, rodai, darai, ko mokai, nes viską jis stebi ir ima pavyzdį. Paauglystėje jam bus tas pat, ką kalbi, nes turės savo susiformavusį požiūrį.
- Koks buvo jūsų tėtis?
- Kaip minėjau, šeimoje vienas turėtų būti griežtesnis, kitas - nuolaidesnis. Svarbu, kad patys tėvai tarpusavyje rastų bendrą kalbą. Savo tėvelio netekau visai neseniai, vos prieš pusantrų metų. Buvo geras ir teisingas tėtis. Visi jį mylėjo, nes buvo "dūšios" žmogus. Griežtesnė mama, už tai jai esu labai dėkingas. Tėvukas buvo kaip sprogstanti bomba: vieną minutę šypsosi, kitą - gali prakeikti visą pasaulį. Tikras gyvo ir jautraus žmogaus pavyzdys. Dabar mažai tokių, kurie tikri ir kartais net naivūs kaip maži vaikai. Vertybės keičiasi, deja, ne į gera. Kad ir kaip būtų, mano misija yra išauginti garbingus, teisingus, svarbiausia, gerus žmones.
"Pagyvensim, pamatysim" - Ar iš anksto žinojote kūdikio lytį?
- Sužinojome mėnesį prieš gimdymą. Iš pradžių medikai sakė, jog gims mergaitė, vėliau - kad berniukas.
Mums abiem buvo „vienodai", kokia bus kūdikio lytis. Galbūt Sandrai būtų buvę smagu susilaukti mergaitės, nes berniuką jau turi, bet gimus sūnui, nebeįsivaizduojame, kaip reikėtų auginti dukrą. Na, o jei Dievas duos sveikatos, bus ir mergaičių. Pagyvensim, pamatysim. Svarbiausia gyvenime - viską tinkamai susidėlioti.
- Ar nesinorėjo pulti į vidų, kai Sandra gimdė?
- Prieš gimdymą Sandrai sakiau: „Jeigu nori, dalyvausiu, jeigu ne, nedalyvausiu." Kai kurios moterys nenori, kad jų vyrai būtų šalia. Esu labai jautrus, todėl nežinau, galbūt tuomet būčiau išbalęs ir nervinęs Sandrą, kuri gimdytų ir dar matytų išsigandusį vyrą (šypsosi).
Kai išgirdau kūdikio klyksmą, supratau, kad viskas gerai. Susigraudinau, tačiau buvau laimingas.
- Šventėte kūdikio gimimą?
- Švenčiau su artimais draugais. „G&G Sindikato" nariai taip pat pasveikino.
- Ar dabar liks laiko grupei?
- Žinoma. Kaip tik baigiame įrašyti albumą, vėliau vyks repeticijos, koncertai. Kai įrašų nebus, atsiras daugiau laiko, gal tik savaitgaliai bus kiek daugiau užimti.
Prieš vėją nepapūsi
- Prisiminkite, kaip susipažinote su Sandra? Kaip prasidėjo jūsų draugystė?
- Susipažinome per Sandros sesers gimtadienį. Tačiau po jo dar netapome pora. Vėliau lankėmės tuose pačiuose vakarėliuose, vasarą buvo daug žygių, išvykų. Viskas vyko savaime, matyt, taip ir turėjo būti. Mano filosofija tokia - kad ir kokie dalykai nutiktų, taip turi būti. Prieš vėją nepapūsi. Ir blogų dalykų nutinka, bet jie priveda prie kitų, geresnių. Tad ir mūsų santykiai klostėsi natūraliai - pamažu atsirado simpatija, vėliau - stipresni jausmai. Ėmėme vienas pas kitą dažniau lankytis, pasilikti.
Nenutiko taip, kad antrą pažinties dieną atėjau pas ją su lagaminais ir pasakiau: "Nuo šiol aš gyvenu su tavimi." Net nežinau, kieno pirmo mintis buvo pradėti gyventi kartu. Tikrai nesusėdome kartu ir nesprendėme, reikia to ar ne, neklausėme tėvų patarimo.
- Kaip sekasi įsirengti naują būstą? Ar dar daug rūpesčių?
- Oi, tikrai daug. Šioje srityje esu žalias, ir labai sunku susigaudyti, kokias medžiagas pirkti. Gerai, kad padeda artimieji. Tikiuosi, ir draugai pagelbės, juk pavasaris, artėja talkų metas.
Jei turi galvą ant pečių ir pradedi domėtis interjeru, gali pats viską padaryti. Nenoriu sėdėti ir žiūrėti, kaip kiti mano namus tvarko - noriu dalyvauti pats. Mums nereikia dizainerių - šiais laikais visi dizaineriai, nors pusė jų nieko neišmano. Sandra turi puikų skonį, mes pasitariame, pavartome žurnalus, ieškome internete, ir tvarkomės.
Mūsų namas yra Balsiuose. Ten gražu: šalia miškas, ežeras, laukai. Vasarą ten bus puiku - galima prisikviesti draugų, kepti šašlykus ir taip linksmintis. Geriau nei mieste „ant betono". Esu kilęs iš Zarasų, tad per atostogas su Sandra važiuojame pabūti pas mamą ir pailsėti. Vasarą man knieti bėgti iš Vilniaus.
