Angelina nepanaši į Larisą
Vos pasirodžiusi pirmosiose serijose L.Kalpokaitė pelnė žiūrovų simpatijas. Temperamentingos, energingos, drąsios, tačiau jautrios ir pažeidžiamos moters vaidmuo pakerėjo Lietuvą. „Pone Angelina, jūs tokia gera, o taip kenčiate“, „Angelina Baroniene, jūs man labai patinkate“, - kasdien gatvėje, parduotuvėje ją stabdo ir komplimentus žarsto jos gerbėjai.
Iš tiesų šios dvi moterys visai nepanašios. „Realiame gyvenime aš visai kitokia nei Angelina. Mudvi panašios nebent tuo, kad abi esame labai temperamentingos“, - tikina L.Kalpokaitė. Tačiau aktorė pastebi pačiai sau netikėtą dalyką: jai vis dažniau išsprūsta Baronienės taip mėgstama frazė: „Aš geriau žinau“.
Myli personažą
Angelinos personažas L.Kalpokaitei labiausiai patinka begaline meile anūkei ir dukteriai. „Ši meilė tam tikra prasme pateisina visus Angelinos Baronienės poelgius - ir teigiamus, ir neigiamus“, - sako ji.
Aktorė prisipažįsta, kad perskaičiusi pirmųjų „Nekviestos meilės“ serijų scenarijų dėl jai siūlomo vaidmens ne juokais sunerimo. „Pagalvojau, viešpatie, šitiek verkti, juk atsibosiu žiūrovams!” Tačiau verkti, šniurkščioti ir išgyventi ji stengėsi įtikinamai ir kas kartą kitaip. Ir pagaliau ta ašarų pakalnė baigėsi, o jos kuriamas personažas suspindėjo naujomis spalvomis.
„Nekviesta meilė“ pavergė lietuvių širdis. L.Kalpokaitė sako, kad prie tokios sėkmės prisidėjo darniai dirbantis kūrėjų kolektyvas. Tema lengvai suprantama ir aktuali kiekvienam – šeimyninio gyvenimo dramos ir peripetijos.
Geidžiama kino aktorė
L.Kalpokaitė televizijos ekranuose pasirodo ne tik “Nekviestoje meilėje”. Ji kuria kelis personažus humoro laidoje “Dviračio šou”, drauge su dainininku Ovidijumi Vyšniausku dainuoja “Žvaigždžių duetuose”.
Į televiziją aktorę atvedė nedidelis tetulės vaidmuo prieš kelerius metus kurtame seriale jaunimui “Kartu”. Aktorę L.Kalpokaitę tetos vaidmeniui režisieriui Raimundui Banioniui pasiūlė scenaristas Alvydas Šlepikas.
Nuo kompleksų ir nepasitikėjimo savo jėgomis aktorę išvadavo kinas. Tai buvo vaidmuo Kristijono Vidžiūno filme „Nuomos sutartis“. „Po šio filmo buvau pastebėta kaip aktorė, galinti vaidinti ne tik teatro scenoje. „Nuomos sutartis“ atskleidė mano galimybes“, - įsitikinusi ji.
Po šio vaidmens buvo dar keletas serialų – “Gedimino 11”, „Prokurorai“, „Lietuviškas tranzitas“. Larisa vaidino ir kriminalinėje publicistikos laidoje „De facto“.
Neseniai L.Kalpokaitei plačiai atsivėrė ne tik televizijų durys, bet ir kino filmavimo aikštelės. Ji ir čia tapo labai reikalinga aktore. Pernai sukūrė epizodinius vaidmenis trijuose užsienio filmuose: vokiečių televizijos veiksmo filme „Ugnies šuolis“, italų bei prancūzų keturių dalių televizijos filme „Karas ir taika“ ir ispanų bei vokiečių kriminaliniame trileryje „Transsibiro traukinys“. Režisieriai L.Kalpokaitę pakvietė jau po pirmųjų kino bandymų. Tačiau šių vaidmenų aktorė nesureikšmina. Svarbiausia – jie suteikė daugiau patirties, be to, už juos buvo mokami geri honorarai.
Netapo operos dainininke
Į Nacionalinį dramos teatrą (o vėliau - į Mažąjį teatrą) ji pateko po studijų tuometinėje Konservatorijoje. Tačiau vaikystėje aktorė norėjo tapti dainininke. „Turėjau gerą balsą ir svajojau apie operą“, - prisimena ji.
Baigusi mokyklą, įstojo į Konservatorijos parengiamuosius dainavimo kursus. Tačiau dainuoti arijas sekėsi sunkiai, nes jaunos merginos balsas dar nebuvo pakankamai subrendęs. Dvejus metus prasimokiusi dainavimo, ji padavė dokumentus į aktorinį. Taip pasielgti ją paskatino ne tik didelis noras vaidinti, bet ir vienos dainavimo dėstytojos paraginimas. Išvydusi, kaip L.Kalpokaitė vaidina Suzaną operoje „Figaro vedybos“, ji jai pasiūlė rinktis dramos studijas.
Iš pradžių aktorystės studijos merginai pasirodė kaip rožinė svajonė, o aktorinio kurso studentai - genialūs ir nepasiekiami. „Apsirengę bohemiškai nutįsusiais megztiniais, ilgais plaukais jie atrodė be galo be krašto protingi. Į juos žiūrėjau kaip į padangių dievaičius“, - prisiminusi šypsosi ji.
Svajonė išsipildė
Aktorė nuėjo pas studijų katedros vedėją ir pasakė norinti studijuoti aktorystę. Paklausta, kodėl norinti pasirinkti vaidybą, mergina leptelėjo: Dėl to, kad į dainavimą jai įstoti beviltiška!“ „Buvau jauna, nepatyrusi. Įsivaizduojate, kuris dėstytojas po to norėtų priimti į savo kursą tokią studentę?“ - juokiasi ji.
Stojamieji egzaminų pareikalavo daug jėgų. Ji dar ir šiandien prisimena, kaip, laukdama rezultatų, skersai išilgai išvaikščiojo Konservatorijos koridorius. Tačiau talentas, matyt, nugalėjo lengvabūdišką frazę leptelėjusį liežuvį, ir Larisa buvo priimta į svajonių specialybę. „Mintis apie tai, ką veikčiau, jei čia neįstočiau, man kėlė siaubą. Tad net neleidau sau galvoti, kad gali būti kitaip, privalėjau įstoti“, - pasakoja ji.
Įvairiuose Vilniaus teatruose dirbusi aktorė atliko nemažai įsimintinų vaidmenų. Ji – poetė Sapfo spektaklyje „Poezija ir meilė Lesbo saloje“, jautri dvasia Viljamo Šekspyro „Audroje“. Katė, kaukė, močiutė, gatvės madona ir dar daugybė kitų spalvingų personažų beveik trsidešimtyje kitų spektaklių.
Pasikeitė pavardę
Rusų šeimoje gimusios aktorės pavardė buvo Kolpašnikova, tačiau viena Muzikos akademijos dėstytoja patarė pavardę pasikeisti. “Tam, kad geriau skambėtų ir per gastroles provincijoje niekam nekiltų klausimų”.
Kad gali kilti problemų dėl sunkiai ištariamos rusiškos pavardės, aktorė patyrė dar studijuodama. Gastrolių metu vaidinant mažesniuose miesteliuose dėstytojai ją šaukdavo Skrybėlaite. “Tai nebuvo malonu, bet kaip studentas gali priekaištauti dėstytojui?” - prisiminė ji. Prieš baigdama studijas Larisa nuėjo į Santuokų rūmus ir paprašė lietuviškos pavardės. “Taip aš tapau Kalpokaite”, - paaiškino ji.
Sėdėjo be darbo
L.Kalpokaitė dievina teatrą, tačiau neslepia, kad dramos aktorės duona jai ne visada buvo skalsi. Buvo laikotarpis, kai ji kelerius metus sėdėjo be darbo, buvo laikas, kai jai tekdavo tik netikėtai iš spektaklio pasitraukusių aktorių vaidmenys. Tačiau nuoskaudų dėl to moteris nelieja.
„Į teatrą atėjau žinodama, kur einu, puikiai supratau, kad nebus lengva. Iš pradžių, kaip ir dauguma jaunų žmonių, kurį laiką maniau, kad auksas ir pelenuose žiba, kad mane būtinai pastebės, - apie nusivylimus kalba ji. - Ilgainiui supratau, kad teatre, kaip ir kitur mene, labai daug kas priklauso nuo paprasčiausios sėkmės. O ji arba ateina, arba ne“.
Vyrą sutiko teatre
„Buvo metas, kai sėdėjau namie ir keikiau save, kad nieko nesugebu", - prisipažįsta L.Kalpokaitė. Šiuo sunkiu gyvenimo momentu ją gelbėjo romansai. Juos aktorė dainuoja jau labai seniai, tačiau iš pradžių tai darė tik savo malonumui ir ilgai nesiryžo uždainuoti viešai. „Maniau, kad to niekam nereikia“, - aiškina ji. Tačiau vienam žurnalui prieš keletą metų pasakiusi, kad paruoš specialią romansų programą, ji pažadą nori ištesėti. Netrukus bus išleista L.Kalpokaitės dainų kompaktinė plokštelė.
Aktorė sako, kad jos siela linksta prie rusiškų dainų. „Romansai – vienintelė niša, kurioje galiu išskleisti ir savo balsą, ir aktorinius sugebėjimus“, - pasakoja atlikėja.
Prieš ketvirtį amžiaus L.Kalpokaitė ištekėjo už aktoriaus Jono Braškio. Susipažino jie Nacionaliniame dramos teatre, kur po studijų dirbti atėjusi jauna žavi aktorė rado vienintelį nevedusį kolegą. Nors J.Braškys buvo gražus ir talentingas, tačiau pradžioje aktorė į jį per daug dėmesio nekreipė, visą savo laiką skirdavo darbui. „Sveikindavomės, tačiau vienas į kitą nežiūrėjome tol, kol neprasidėjo gastrolės“, - šypteli L.Kalpokaitė. Po kiek laiko jie sumainė žiedus. Vienintelis Braškių sūnus Jonas nepasuko tėvų pėdomis, jis studijuoja teisę.
