V.Bagdoną galima laikyti Lietuvos muzikos ir teatro akademijai (LMTA) ištikimu žmogumi. Mat artisto „Sodros“ knygelėje, kaip jis prisipažįsta, tėra vienintelis įrašas – ši akademija.
„Aš ten dėstytojauju, vedėjauju, bendrauju su jaunimu, mokau jį aktorystės pradmenų. Na, ir retkarčiais dar vaidinu. Esu pagyvenęs profesorius ir turiu mėgstamą veiklą“, – kukliai kalba LMTA docentas, Vaidybos ir režisūros katedros vedėjas.
Dėl to, jog anksčiau, kai buvo išpopuliarėjęs kaip dainininkas, daug dažniau buvo kviečiamas į įvairius renginius, ponas Vladas nesijaučia blogai. Jis įsitikinęs: kiekvienam ateina savas populiarumo laikas. Be to, šiuo metu, kai Lietuvoje ištisi žvaigždžių fabrikai labai greitai priaugina naujų, skambių dainininkų, senųjų nelabai, matyt, ir pasigendama.
Profesoriaus tvirtinimas, kad jis vaidina tik retkarčiais, neatrodo įtikinamas, nes pradėjęs vardinti vaidmenis jų priskaičiuoja ne taip jau ir mažai. Tik prieš kelias dienas V.Bagdonas grįžo iš Neapolio, kur miesto teatre buvo vaidinamas E.Nekrošiaus teatro „Meno fortas“ spektaklis „Faustas“, jame aktorius atlieka pagrindinį Fausto vaidmenį. Be kita ko, anot artisto, Italijoje „Meno fortas“ yra nuolatinis svečias nuo 1987 m., nes italai yra šio teatro koprodiuseriai.
Kaune V.Bagdonas vaidina dvejuose miuzikluose, taip pat turi vaidmenį spektaklyje pagal V.Šekspyrą „Otelas“, yra pakviestas į du naujus projektus – režisieriaus J.Vaitkaus statomą „Svajonių piligrimą“ (apie M.K.Čiurlionį) ir E.Nekrošiaus režisuojamą F.Dostojevskio „Idiotą“.
Didelio įvertinimo nesureikšmina
Už Fausto vaidmenį V.Bagdonas pelnė nuostabaus tragiko vardą, o apskritai už indėlį plėtojant pasaulio teatro meną Maskvoje prieš dvejus metus aktorius buvo apdovanotas Konstantino Stanislavskio fondo premija drauge su garsiu švedų režisieriumi I.Bergmanu.
Iš šio fondo gautą įvertinimo raštą artistas sako namuose paslėpęs už visokių kitokių įrėmintų diplomų, kurių pas jį ne taip jau mažai. Paklausus, kodėl, atsako: „Kad akių nebadytų“.
Suabejojus, gal aktorius jaučiasi nevertas tokio apdovanojimo, ponas Vladas patikslina – jis neva nelabai sureikšminantis tokius dalykus. Bet to fondo žmonės, anot jo, tikriausiai žino, ką daro: juk ne su saldainiais pas juos atėjęs prašyti premijos. Pašnekovas pabrėžia, kad Rusijoje lietuviškas teatras ir lietuviškoji vaidybos mokykla yra labai vertinami.
V.Bagdonas save yra išbandęs ir režisūroje. Tačiau mano, kad režisierius iš jo menkas, nes yra pastatęs tik porą trejetą studentiškų veikalų.
Menininkas prisipažįsta režisūros truputį bijantis arba tiesiog dar neatėjęs laikas ir noras būti režisieriumi. Pasak pono Vlado, sakoma, jog artistai, kai nuvargsta vaidinti, ima režisuoti, o jam noras vaidinti dar nepradingęs. Be to, vienas pažįstamas režisierius kadaise yra pajuokavęs, kad režisūra yra tinginių amatas.
Norėjo dainuoti
Apie save profesorius, kaip ir visi žinomi žmonės, yra girdėjęs įvairių gandų. Labiausiai jam patikęs viename interneto puslapyje skaitytas komentaras. Ten jis išvadintas kyšininku, korupcionistu ir visokiu kitokiu niekdariu už tai, kad į savo kursą nepriėmė vienos žinomos šou žvaigždės.
„Galvoju, gal man iš tikrųjų reikėtų tapti tokiu“, – juokauja V.Bagdonas.
Artistas prisimena, jog pats jaunystėje labai norėjo būti klasikiniu dainininku, ne aktoriumi. Netgi belstis pirmiausia ėjo į dainavimo katedrą, tačiau tik pakėlęs link durų krumplį, pabelsti taip ir neišdrįso. Išsigando, jog iš parengiamojo kurso greičiausiai bus paimtas į sovietinę armiją.
Tais pačiais metais balsingasis aktorius įstojo mokytis vaidybos, bet baigęs studijas kariuomenės vis tiek neišvengė. Metus turėjo atitarnauti Baltarusijoje.
Nors diplomuotu dainininku vyriškis netapo, dainuoti scenoje su gitara rankose jam teko daug kartų. Vienu metu, anot menininko, jis rašė sau daineles, bendradarbiavo su kompozitoriumi V.Telksniu ir buvo žinomas kaip dainuojamosios poezijos atstovas. Paskui dainas kurti sako nustojęs.
Norint prasiveržti į dainuojančių aktorių elitą, kaip teigia pašnekovas, reikia, kad kas nors tavimi užsiimtų ir pats turi užsiimti savimi. Turi turėti teisingai sudėliotą plačią programą.
Turi tragiko amplua
Daugelį dainų, kurias anksčiau yra parašęs, V.Bagdonas teigia atmetęs kaip atgyvenusias, nustojusias vertės. Naujų kurti nebesiėmė lyg ir dėl laiko stokos. Pasiūlymų dalyvauti dabar populiariuose šou duetuose iš prodiuserių artistas sako negavęs, bet iš pavienių asmenų prašymų būti dueto partneriu buvo. Jų atsisakė iš principo – dėl to, kad nenori uždirbti pinigų kitiems. Pašnekovas tvirtina nežinantis ir ką reiškia šiuolaikinis lietuviškas filmas ar serialas, nes jų nežiūri.
Pernai aktorius buvo pakviestas atlikti vieną pagrindinių vaidmenų Maskvos kino studijos kuriamame filme, kuris dar nėra pasirodęs ekranuose. Kine jam bene maloniausia filmuotis buvo su garsiu partneriu, „Oskaro“ laureatu Forestu Vitakeriu (Forest Whitaker), kur abu suvaidino islandų režisieriaus filme „Mažas žingsnelis iki dangaus“.
V.Bagdonas yra įgijęs tragiko amplua. Vaidinant jam daugybę kartu teko mirti ar kaip kitaip liūdnai baigti gyvenimą.
„Juokdariai sako, kad prajuokinti žiūrovus yra sunkiau nei pravirkdyti. Nesiginčysiu. Bet tegul komikai pamėgina įeiti ir į mano amplua, kad suprastų, ar tai lengva“, – teigia aktorius.
Pramogauja sportiškai
V.Bagdonas tvirtina esąs laisvas menininkas, niekada neturėjęs noro palikti Lietuvos. Ir, nors ir keista, pragyvenantis iš aktorystės. Jo dukra Monika iš pirmosios santuokos jau kuris laikas gyvena Vokietijoje. Ji yra muzikantė, groja altu.
Artistas sako, kad dukra yra pareiškusi, jog ji negrįš į Lietuvą, nes joje yra negerai. Ponas Vladas sutinka, kad mūsų šalyje, ko gero, tikrai yra kažkas negera, jei jauni žmonės bėga iš Lietuvos.
Su antrąja žmona teatrologe Rūta Vanagaite pašnekovas nėra išsiskyręs, tačiau kartu negyvena jau 6 metus. Bet su dvylikamečiu sūnumi Juozapu ponas Vladas matosi dažnai. Kartu jie labai sportiškai leidžia laiką: paspardo futbolo kamuolį, nueina į baseiną, į kiną, pažvejoja. Porą kartų artistas buvo nusitempęs atžalą ir į teatrą, bet jam pasirodė, kad Juozapui ten nelabai patiko.
„Sekundei“ pasiteiravus, kaip profesorius jautėsi brandžiame amžiuje antrąkart tapęs tėvu, šis visai neslepia įgyto patyrimo.
„Kai eidavau pasiimti sūnaus iš darželio, vaikai, pamatę mane, sakydavo: „Juozapai, Juozapai, tavo senelis atėjo“. Iš pradžių sūnui nebuvo smagu tai girdėti, tačiau paskui apsiprato“, – pasakoja artistas.
Į klausimą, ar duoda naudos gyvenimas su antrąja puse skyrium, V.Bagdonas atšauna, jog istorija parodys, kaip yra iš tikrųjų.
Būti politiku ponas Vladas nenori. Anot jo, tai – nelabai švarus reikalas. Be to, politiką turi kurti ne menininkai. Muzikos ir teatro akademijos dėstytojas tikina niekada neturėjęs ambicijų dideliems sumanymams, tad ir kokio nors ypatingo tikslo ateičiai nėra nusistatęs.
V.Bagdono tvirtinimu, jei paaiškėtų, kad jis yra nebepaklausus, tuomet, matyt, ir tektų griebtis už galvos bei kurti tokius planus.
