Arūno V. sąmokslas prieš Ovidijų V.
– Ar atsimenate, kaip pirmą kartą užlipote į sceną ne kaip kompozitorius, o kaip dainininkas?
– Atsimenu. Renginys milicijos pareigūnams. Devinta valanda ryto. Po šiai dienai nesuprantu, kodėl man reikėjo ten pasirodyti. Matyt, toks likimas. Iki tol scenoje nebuvau stovėjęs be instrumentų. Išėjau, į mane nukreiptos susirinkusiųjų akys, nežinau net, kur man rankas dėti. Apsikabinau mikrofoną ir dainuoju.
Galvojau, jeigu jį paleisiu, bus „šakės“. Dainuoti nelengva, o ką reiškia vien išeiti į sceną ir pamatyti pilną salę žiūrovų. Tiems, kurie kritikuoja atlikėjus, norisi pasakyti: „Vat išeikite prieš minią ir pabandykite bent jau pasisveikinti taip, kad publika jūsų nenušvilptų.“
– Kaip pasiryžote dalyvauti muzikiniame šou? Juk „Žvaigždžių duetuose“ daug ką lemia žiūrovai, kurie kartais būna labai negailestingi.
– Toks Arūnas V. mane prikalbino, nors pats kažkur išnyko, o aš, Ovidijus V., likau. Norėjau pamatyti pats, kaip dainuojama interpretuojama. Larisa – nuostabi moteris. Draugaujame su ja, nesipykstame. Atėjome padūkti scenoje ir kol kas visai neblogai pavyksta.
– Dainuojate namuose?
– Dainuoju, kai rašau muziką. Jei turi kažką viduje, tai eini ir dainuoji, o jei ten tuščia, tai reikalingos repeticijos (juokiasi).
– Pakalbėkime apie Euroviziją. Vis dar prisimenate tas akimirkas?
– Pakalbėkime, bet tema man jau nebeįdomi. Dabartinio konkurso net nežiūriu. Išsigimsta pamažu viskas. Kai pats dalyvavau, nežinojau, kur važiuoju, repetavau brolio garaže, tapau gyvu orkestru. Konkurse dainavau lietuviškai, nors visi puikiai supranta, kad tai neprideda populiarumo. Ir požiūris į mus tuomet buvo labai nekoks.
Atsimenu, net į repeticijas „pamiršdavo“ nuvežti. (Juokiasi.) Kuo toliau, tuo labiau vertybės keičiasi, ir konkurse profesionaliai atliekama muzika nebėra tokia svarbi.
Sportininkas iš prigimties
– Kai viename koncerte pasirodėte apsirengęs Karlsono drabužiais, sunkiai patikėjome, kad ten jūs. Atrodote toks rimtas...
– Daug kas man sako, kad mažai šypsausi, esu griežtas. (Juokiasi.) Na, ką padarysi, kad mano tėvai buvo normalūs, o aš gimiau toks, koks esu. (Kvatoja.) Jaunystėje lankiau dziudo. Ko tik mes neprikrėsdavome. Tada mama mane atvedė į tikrąjį kelią – paskatino rinktis muziką. Šiais laikais geram sportininkui beveik visur atviros durys, o anksčiau tik garbės raštai ant sienos ir sulankstytos po varžybų ausys likdavo atsiminimui.
– Bet buvo metas, kai scenoje jūsų nesimatė...
– Neturėjau jokio plano, kaip elgsiuosi po metų ar po mėnesio. Niekada negalvojau, kad atėjo laikas, tai dabar nesirodysiu scenoje, o po daugelio metų vėl būsiu įdomus. Tiesiog viskas taip susiklostė. Buvo metas, kai nieko nenorėjau: nei koncertų, nei veiklos, nei pinigų. Dabar aš vėl intensyviai koncertuoju, turiu įrašų studiją. Kartais juokauju, kad darbai į medį varo. (Juokiasi.)
Be to, dalyvauju stambiuose muzikiniuose krikščioniškuose projektuose, su kuriais tenka keliauti po visą pasaulį, koncertuojame tokiose salėse, kurių net nesitikėjau pamatyti. Be profesionalių Latvijos roko muzikantų, kartais su mumis skrenda netgi Rygos simfoninis orkestras, Latvijos radijo ir televizijos choras. Smagu.
– Krikščioniški projektai? Esate tikintis?
– Ką mes galime be tikėjimo? Tikėjimas – didžiausia jėga.
Sektoms – ne
– Matyt, reikėjo kažkokio sukrėtimo, kad tikėjimas taptų toks svarbus?
– Mąstau paprasčiau. Visi stovime eilėje pas tą patį Dievą. Tik vieniems greičiau ji ateina, o kitiems reikia palaukti. Buvau ir vienoje, ir kitoje apkasų pusėje, bet suradęs Dievą supratau, kad daug smagiau ir paprasčiau gyventi. Visos tos problemos, kurios kadaise man atrodė neįveikiamos, dabar sukelia šypseną. Religija ir tikėjimas – du skirtingi dalykai. Religingumas žmogų gali užgniaužti, bet jei tu tiki „sveikai“, tai – tavo užnugaris.
– Teko girdėti, kad Vyšniauskas atsidavė į sektantų rankas.
– (Juokiasi.) Į jokią sektą gyvenime neičiau. Sekta yra uždara nelegali organizacija, varanti žmogų į dvasinę duobę ir nenorinti paleisti iš purvinų nagų. Aš einu į normalią protestantišką bažnyčią, esu krikščionis. O tokius gandus žmonės skleidžia iš nežinojimo. Jei suaugęs vyras neina į bažnyčią, kažkas su juo negerai. (Šypsosi.) Man patinka, kai per šventes bažnyčioje tiek žmonių, kad net įvažiuoti į savo namų kiemą neįmanoma.
– Sakėte, kad esate gamtos vaikas...
– Mano gyvenime svarbiausia muzika ir gamta. „Pasikrovęs“ gamtoje, viską galiu atiduoti muzikai. Mane traukia vanduo. Mėgstu žvejoti. Juk ir gyvenu ant Nemuno kranto. Kažkada dainavau dainą „Mes prie Nemuno užaugę“. Dainavau ir prisidainavau.
– Girdėjau, jūsų namuose taip pat plaukioja žuvys.
– Turiu akvariumą, kuriame telpa tona vandens. Mano akvariume - 15 spalvingų Afrikos žuvų. Net specialų sertifikatą turiu. Kai žmonės perka arklius ar šunis, jiems duoda veislės dokumentus. Tokius dokumentus turi ir mano žuvys. (Šypsosi.)
Būtina susitarti su savimi
– Dabar sakoma, kad pramogų pasaulyje ir alkoholio kibirais išgeriama, ir narkotikai nesvetimi. Teko visa tai patirti?
– Man įdomu, kas tokius dalykus kalba. Kai žmogui kažko nepakanka, jis griebiasi įvairių išeičių. Yra daug didesnių malonumų gyvenime negu svaigalai.
– Tik nesakykite, kad jaunystėje visai negėrėte.
– Neneigiu, buvo laikai, kai išlenkdavome vieną kitą taurelę, bet jie jau praėjo. Tokios atrakcijos man nebeįdomios. Gal jaunystė – kvailystė... Sunku pasakyti. (Juokiasi.)
– Tobulas vyras. Negeria, vaikšto į bažnyčią ir į kitas nežiūri...
– Atsimenu, nuvažiavau į Nemuno žemupį, buvo ankstyvas pavasaris, skraidė tūkstančiai paukščių, žolė vos prasikalusi, upės gyvos. Išlipau iš mašinos, atsisėdau ir pagalvojau, koks fantastiškai gražus gyvenimas, o aš jo nematau. Gyvenu kažkokiame į rėmus įspraustame pasaulyje. Net karčios ašaros ištryško. Supratau, kad reikia keistis, taip gyventi, nieko nematyti ir nejausti nėra prasmės.
Šeima – besikaupiantys milijardai
– Papasakokite apie savo atžalas.
– Trisdešimtmetė Vaiva – medikė, su vyru gyvena Norvegijoje. Turiu puikų žentelį. Atrodo, jau laisvoje Lietuvoje jie buvo antra lietuvių pora, susituokusi Vatikane. Jaunesnioji dukra Aušrinė – aštuoniolikos metų abiturientė. Labai švelni, muzikali, gabi mergina. Mažylis Adomas, sakė, bus konstruktorius ir sukurs tokią mašiną, kuri ir skraidys, ir bus labai galinga – tiesiog baisus žvėris (juokiasi). Esu neapsakomai laimingas, kad turiu tokius vaikus. Jie – mano gyvenimo milijardai.
– Jau pasvajojate apie anūkus?
– Man prieš akis iš karto iškyla senelių paveikslas. Atsimenu, kaip atvažiuoju, išlipu iš autobuso ir bėgu pas juos. Sėdi močiutė balta skarele, senelis šalia. Kaip gražu. Senučiukai, abu nuo jaunystės kartu, ir vis dar vienas kitą supranta, myli. Labai daug ko išmokau iš savo senelių, todėl ir pats pasvajoju apie anūkus. Pirmiausia mokysiu žvejoti, o tada „darysiu“ gerais žmonėmis, nors ne, pirmiausia geri žmonės turės būti, o tik tada vesiuosi į žvejybą (juokiasi).
– O kas yra meilė?
– Meilė? Tai pats stipriausias ir svarbiausias jausmas, kuris gali duoti žmogui viską. Meilė – tai augalas. Pasodinai ir turi laistyti, nes to nedarant, jis nudžius.
– Ar tikite meile iš pirmo žvilgsnio?
– Man tikrai neatsitiks taip, kad gatvėje pamatęs žmogų išprotėsiu. Nešoksiu dėl meilės nuo Aleksoto tilto. Aš ne toks. Būna, pamatai gražias akis, bet tai tik akys. Malonu, kai tau nusišypso. Gal ir yra meilė iš pirmo žvilgsnio, bet aš jos nepastebėjau. (Juokiasi.)
– O amžina meile tikite?
– Amžina meilė? O kiek tos amžinybės? Iki grabo lentos? Jeigu ta meilė tikra, ji ir už grabo gali tęstis.