Marius užaugo Kaune. Tėtis Robertas Jampolskis – vestuvių muzikantas, kurio „vestuvinis“ stažas – jau trys dešimtmečiai, į namus kviesdavosi kolegas ir repetuodavo. Muzikos garsuose paskendęs Jampolskių butas Kauno senamiestyje buvo vadinamas „štab kvartira“. „Tarybiniais laikais, kai augau, vestuvės muzikantams buvo didelis „biznis“, muzikantai iš šio darbo išlaikydavo šeimas“, – sako M. Jampolskis.
Namuose tvyrojusi mikrokultūrinė aura Marių greit įtraukė į koncertinę veiklą. Būdamas antrokas jis kartu su tėvu jau dalyvavo vestuvinių muzikantų suvažiavimuose Kauno halėje ir turuose per Lietuvą. „Nors buvau aštuonerių, atrodžiau kaip ketverių. Dainuojantis „karlikas“ žmonėms palikdavo neišdildomą įspūdį“, – vaikystės gastroles prisimena M. Jampolskis.
Be to, turėdams mėgdžiotojo talentą, jis išmoko juokų meistro Juozo Zavaliausko repertuarą ir visai nesuprasdamas, apie ką kalba, stulbino publiką nuo scenos skeliamais beveik politiniais tekstais arba dviprasmiškais pasakojimais apie intymų gyvenimą.
Būdamas šešerių Marius, nors niekas neprotino ir neragino, užsimanė groti smuiku.
„Tas noras man – iki šiol paradoksas. Keturiolikos baigiau muzikos mokyklą, be to, buvo dramos būreliai, skaitovų konkursai, pirmieji prizai. Tokia mano biografija“, – vardija populiarus aktorius, paauglystėje manęs, kad tikras vyras meniškai prigimčiai tiesiog privalo pasipriešinti.
Nusprendęs, kad aktorystė – tik žaidimas, pasidavė „konkrečių“ profesijų bumui ir pasirinko „rimtą“ specialybę – eksporto inžineriją Kauno technikos universitete (KTU).
Išsiskyrė keliai su Cezariu Graužiniu...
„Labai gerai, kad įstojau į KTU, iškart supratau, kad nei eksportu, nei inžinerija niekada neužsiimsiu. Pajutau, kad tikrasis mano pašaukimas – aktorystė. Pusę metų pasimokiau mechanikos mokslų, kurie buvo dėstomi anglų kalba, ir mečiau“, – kelią į Lietuvos muzikos akademiją prisimena aktorius. M. Jampolskio kursui vadovavo aktorius Vladas Bagdonas.
Mariaus bendrakursiai vėliau sudarė režisieriaus Cezario Graužinio trupę, išgarsėjusią spektakliu „Arabiška naktis“.
Buvo kalbų, kad Marius į šią trupę nepateko, nes susipyko su kolegomis. Jis pats išsiskyrimo su „Cezario grupe“ priežastis aiškina taip: „Turėjau vaidinti „Arabiškoje naktyje“ ir jau repetavau. Tuo metu mokėmės magistrantūroje. Man paskambino Vladas Bagdonas ir pasakė skubiai kuriantis mini spektakliuką keliems mūsų kurso studentams, neturintiems vaidmenų, su kuriais atsiskaitytų vaidybos dalyką.
Sutikau padėti. Skubiai pastatėme spektaklį pagal Andžejaus Sodovskio pjesę „Tarp“. Pats Bagdonas ją išvertė į lietuvių kalbą. Per tris savaites turėjau išmokti galybes teksto, todėl „Arabiškai nakčiai“ laiko nebeliko. Natūralu, kad su Graužinio grupe keliai išsiskyrė – ne todėl, kad jie ant manęs supyko. Tiesiog per tą laiką aktoriai „susigrojo“.
...ir su Valentinu Masalskiu
Savo krikštatėviu profesionalioje scenoje M. Jampolskis vadina Lietuvos kino ir teatro grandą Valentiną Masalskį.
Studijuodamas trečiame kurse, pagautas įkvėpimo, parašė V. Masalskiui laišką, kuriame paprašė leidimo stebėti jo spektaklių repeticijas. „Parašiau spontaniškai, tikrai nemaniau, kad tas laiškas mano karjerą pastūmės aukštyn“, – sako Marius, netrukus gavęs ne tik pakvietimą į maestro repeticijas, bet ir nedidelį studento vaidmenį J. W. Goethes „Fauste“.
Vėliau vaidino V. Masalskio režisuotuose spektakliuose „Įpročio jėga“, „Karalius Lyras“, „Saula“.
Paklaustas, kaip principingasis V. Masalskis reaguoja į tai, kad jo mokinys vieną koją įkišęs į „popsinį“ pasaulį, Marius atsakė: „Su gerbiamu Masalskiu mūsų kūrybiniai keliai išsiskyrė – liko tik vienas spektaklis „Įpročio jėga“, tačiau naujuose jo darbuose nedalyvauju. Išsiskyrimas buvo skausmingas, jis įvyko anksčiau, nei pradėjau vaidinti serialuose. Manau, Valentinas Masalskis dabar į tuos papildomus darbus žiūri tolerantiškiau ir dirba su aktoriais, kurie šmėžuoja televizijose“.
Šeimą mato retai
Marius Jampolskis – vienas iš nedaugelio Lietuvos aktorių, kuriems pripažinimo nereikėjo laukti dešimtmečius. 2005-aisiais jam suteiktas geriausio jaunojo menininko titulas.
Už Mordredo vaidmenį Gintaro Varno spektaklyje „Nusiaubta šalis“ M. Jampolskis apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi. „Aš manau, kad svarbiausia aktoriui – motyvacija. Jau stodamas į akademiją, tiksliai žinojau, kad dirbsiu teatre. Motyvacija išplečia akis, atveria širdį.
Kiti pamato, kad vaidyba tau – gyvybės ir mirties klausimas, ir jei duris kas nors užtrenkia, kažkas tau praveria langą“, –pripažinimo formulę atskleidžia jaunas aktorius.
Paklaustas, ko atsisakytų dėl scenos, Marius susimąsto. „Anksčiau, kai turėjau kautis dėl savo vietos po saule, galėjau atsisakyti asmeninio gyvenimo.
Dabar, kai turiu žmoną ir vaiką, esu už juos atsakingas. Kita vertus, savo vietą jau išsikovojau ir darbus galiu rinktis“, – svarsto Marius, ketverius metus gyvenantis santuokoje.
Prieš pusantrų metų Mariui ir keleriais metais jaunesnei Aistei gimė sūnus Dovydas. M. Jampolskio žmona yra baigusi teatro vadybą, dabar Mykolo Riomerio universitete studijuoja tarptautinio turizmo administravimą ir augina sūnelį.
„Vedžiau 25-erių, jau baigęs studijas, tad Aistė žinojo, už ko teka. Abu buvome jauni, mūsų niekas negąsdino. Dabar krumpliaračiai apsitrynė, žmona priprato retai mane matyti. Labiausiai gaila vaiko, skaudu, kai jis iš manęs girdi tik „labas rytas“ ir „labanaktis“, – nuleidžia galvą Marius, bet tuoj pat paaiškina: Barbe devyndarbe tapęs, kad šeimai nieko nestigtų.
"Yra toks posakis: „Kol jaunas, o broli...“. Darau tai dėl savo šeimos gerovės, kad netektų savo vaikui sakyti: „Atleisk, mielasis, sauskelnėms pinigėlių nėra.“ Žmona – studentė, būstą įsigijau už paskolą, todėl tenka suktis“, – šypsosi jaunas tėvas.
Įsimylėti scenos partnerę – neprofesionalu
Smuikininko instrumentas – smuikas, aktoriaus – nervai. M. Jampolskis prisipažįsta, kad kontroliuoti jausmus išmoko ne iškart.
„Būdamas studentas įsimylėdavau scenos partneres. Man atrodydavo, kad jei ryšys buvo scenoje, tai jis bus ir gyvenime. Vėliau atradau mygtuką, kurį paspaudžiu ir į partnerę žiūriu kaip į kolegę, o ne kaip į žavingą moterį. Turbūt tapau profesionalus? Nuslysti gali ir santechnikas, svarbu, kokios tavo vertybės. Lengvas flirtas gali būti, tačiau mano atveju jis niekada neišsirutulioja į meilės istorijas“, – įsitikinęs populiarus aktorius.
Tačiau Marius prisipažįsta nesąs šventasis. Dėl savo choleriško būdo ne kartą trankė durimis ne tik draugų kompanijose, bet sykį – ir teatre.
„Kažkas nepatiko, įsižeidžiau, atsistojau ir išėjau. Bet gana greit perdegiau ir nebepamenu, dėl ko putojau. Tikrai atsiprašyčiau tų žmonių, jei atsiminčiau situacijas“, – sako aktorius.
Tačiau vieno durų trenksmo Marius nepamirš niekada. Kaip ir kitais atvejais, nepamena, kas tuomet atsitiko, tačiau vėjus sukėlė prieš savo kolegą ir režisierių Saulių Mykolaitį. Prieš dvejus metus Saulius pasitraukė iš gyvenimo.
„Kitą dieną mes susitaikėme, tačiau kai žmogaus nebėra, man gėda, kad dėl kažkokio menkniekio trankiau durimis“, –savo poelgį įvertino Marius.
Ūmaus charakterio personažą M. Jampolskis kuria ir naujame televizijos seriale „Moterys meluoja geriau“. Čia jis vaidina kontrabandininką Donatą, galintį be jokios priežasties nukreipti pistoleto vamzdį į geriausią draugą, o paskui pasiteisinti: „Taigi aš „durnas“.
Svajoja gauti Meryl Streep parašą
M. Jampolskis užpernai nusifilmavo Rusijos režisieriaus Piotro Točilino komedijoje „Chotabičius“, kurioje suvaidino vieną pagrindinių vaidmenų – ultramodernų šių dienų herojų Geną. Epizodinių vaidmenų būta ir užsienio filmuose.
Vokiečių „Žiurkės 2“, filmuotame Lietuvoje, Marius kūrė žiurkių prižiūrėtojo vaidmenį. „Nuostabiai kalbėjau vokiškai, nors šios kalbos nesuprantu. Nors filmas – siaubo, mano „vokiškasis“ epizodas išėjo labai komiškas“, – juokėsi M. Jampolskis.
Dar vienas vaidmuo Bezdonyse „susuktame“ anglų filme „Karo belaisviai“. Marius ypač džiaugiasi nors ir nedideliu vaidmeniu Algimanto Puipos kino juostoje „Dievų miškas“ bei netrukus ekranus išvysiančiame Kristinos Baužytės filme „Kolekcininkė“ (darbinis filmo pavadinimas – aut. past.).
Tačiau svajonių vaidmens Marius tvirtina neturintis. „Mano svajonių vaidmuo kiekvieną kartą tas, kurį repetuoju, jei bus kitaip – nejausiu „satisfakcijos“. Aktoriaus profesiją jis griežtai atsieja nuo pinigų ir šlovės. Jo nevilioja Holivudas kaip galinė maršruto stotelė. Nors visi jo „kumyrai“ – būtent Holivudo aktoriai. „Labai norėčiau susitikti su Alu Pacino, Robertu De Niro ir dar su Meryl Streep ir pažiūrėti, kaip jie dirba. Beje, Meryl Streep autografą man pažadėjo gauti režisierė Yana Ross, pasirodo, jos pažįstamos“, – valiūkiškai šypsosi Marius.
Žmonos į virtuvę neįleidžia
Paklaustas, kokių dar talentų turintis, Marius iškart atsako – maisto gaminimas.
Gaminti pradėjo dvylikos, kai vieną sekmadienį mama kažkur išėjo ir jam su tėvu bei jaunesniu broliu teko virtuvėje suktis vieniems.
„Tėčiui košė nepavyko, prisvilo, teko išmesti. Pasiėmiau seną sovietinių receptų knygą ir pagaminau nuostabią „perlinių“ kruopų košę su spirgučiais. Nuo tada kulinarija – mano arkliukas.
Tiesa, šeimoje esu „išeiginis“ kulinaras. Gaminu labai ilgai, smulkmeniškai laikydamasis receptūros. Užsidarau virtuvėje dviem valandoms, net žmonos neįleidžiu. Skutu, pjaustau pats, tik tada jaučiu, kad kažką sukūriau.
Vyrai gamina kitaip nei moterys. Moterys maistą gamina pasitelkdamos intuiciją, o vyrams žiupsnis druskos nieko nesako. Skaičiuoju gramais, šaukšteliais, šaukštais, todėl mano patiekalų skonis visada – tas pats. Jei reikia virti penkias minutes, nuo puodo nesitrauksiu“, – aistringai pasakoja Marius, vėliau droviai pripažįstantis, kad po jo kūrybinio akto virtuvė „beveik parengta remontui“.