– Auguste, labai sėkmingai pasirodei praėjusių metų „Eurovizijos“ nacionalinėje atrankoje. Užėmei garbingą antrąją vietą. Ar šiemet vėl bandysi laimę?
– Kol kas mano daina dar neįrašyta, bet visi įrašai jau kaba ant nosies. Kai tik turėsiu pabaigtą dainą, kreipsiuosi į tuos žmones, su kuriais dirbome pernai.
– Su kokia daina žadi dalyvauti „Eurovizijos“ atrankoje?
– Niekada nesistengiau sukurti dainos „Eurovizijai“. Netaikiau į jokias ribas ir šiemet nežadu to daryti. Tik kažkuo išsiskirdami galime patraukti į savo pusę. Bijau tik dėl vieno: žmonės gali pagalvoti, kad noriu pakartoti „4Fun“ nesėkmę. Mat mano daina lyriška, atliekama pritariant gitarai.
„Eurovizijai“ ji labai tinkama, nes neša žinią, skatinančią atsisukti į save. Manau, tą dainą turėtų suprasti visa Europa. Viliuosi, kad publika žiūrės ne į tai, kas dalyvauja, o į tai, ką atlikėjas parengė, ar tai tinkama atstovauti Lietuvai.
– Kuo tave vilioja „Eurovizijos“ konkursas? Panašu, kad dauguma žinomų Lietuvos atlikėjų laikosi nuo jo saugiu atstumu.
– Įdomu, kodėl jie taip elgiasi. Man nepatinka toks požiūris. Praėjusiais metais kai kurie atlikėjai savo ožius rodė dėl to, kad komisijoje buvo „LT United“: neva jie beveik vienmečiai, neturintys teisės vertinti, nes scenoje praleidę tiek pat laiko. Daug ką lėmė nusivylimas. Buvo atlikėjų, kurie daug rengėsi, o komentarai numušė bet kokį norą.
Mano noras dar gyvas. Aš tikiu tuo, ką darau. Pakankamai pasitikiu savimi, kad galėčiau atstovauti Lietuvai. Visiems „Eurovizijos“ konkurso dalyviams reikėtų atidėti į šalį savanaudiškumą.
– Negąsdina Lietuvos muzikos rinka? Juk šiuo metu dainuojančiųjų kur kas daugiau nei klausančiųjų...
– Jei atvirai, tai nebežinau, ar turiu savo klausytoją. Pusę metų nieko neveikiau, todėl nenoriu, kad man kas nors tuščiai rodytų dėmesį. Pagalvoju ir apie gerbėjų klubą. Juk nieko naujo nepadariau... Gėda, kai nieko nedarau, o mane liaupsina.
– Apie autorinių dainų albumą dar negalvoji?
– Neskubu. Nenoriu per prievartą parašytų ir į albumą sukištų dainų. Ateis laikas, susikaups dainų ir gims albumas.
– Kur sutikasi šventes?
– Jei neturėsiu koncertų, važiuosiu į tėvų namus, į Uteną. Kalėdos - šeimos šventė. Kaip ir daugelio namuose, taip ir mūsų, spindės eglutė, keisimės dovanomis, mėgausimės artumu, šiluma. Antroji mano pusė atskris tik po Naujųjų metų. Šį kartą gražiausias metų šventes švęsime atskirai, bet bus dar tų metų kartu.
Planavome susitikti tik kovą, bet laukimas pernelyg vargina. Pasimatysime po Naujųjų. Bus sunku jam čia, bet manau, kad kartu viskas lengviau įveikiama. Tos problemos ne tokios baisios, kai turi su kuo jomis pasidalyti. Kai turi savo žmogų.
– Tai kuo vardu tas vienintelis?
– Vytautas. Jis už mane jaunesnis. Nepaisant to, kad visą laiką kračiausi jaunesnių vaikinų ir draugysčių per atstumą, šiandien turiu būtent tai. Mes kartu jau pusantrų metų. Dėl atstumo šiuo metu daugiausiai bendraujame internetu.
Dieną, nuo keturioliktos iki šešioliktos valandos, mano laikas skirtas draugui. Mus skiria didžiulis laiko skirtumas. Jis Amerikoje keliasi šeštą valandą ryto, kad spėtume dar prieš jo darbą porą valandų pabendrauti. Paskui jis – darbe, o aš užsiėmusi savais reikalais.
– Kalėdų dovanos, skirtos Vytautui, lauks pavasario?
– Vytautas manęs prašo nesiųsti jam į Ameriką jokių šventinių dovanų. Na, dabar, kai jis rengiasi grįžti į Lietuvą, siųsti siuntinių išties neverta. Nebent nusiųsti kažką tokio, kas būtų ten suvartota. O jis tai tikrai kažką atsiųs. Nors ir sakiau, kad nieko nereikia, vis tiek atsiųs (šypsosi).
– Ar tiesa, kad rengiesi tekėti?
– Labai nustebau sužinojusi apie savo vestuves. Vytautas viską meta Amerikoje, grįžta į Lietuvą. Savo gyvenimą kursime drauge čia. Esu tam pasiryžusi ir žinau, kad tai - paskutinis taškas. Nelabai pykstu, kad žmonės apie tas vestuves šneka. Jos bus. Kone garantuoju.
– O datos dar nepaskyrėte?
– Gal nebūtina pasakyti garsiai? Tiesiog žinai, ir tiek (šypsosi). Vytautas apie mane žino viską. Iki jo neturėjau taip sklandžiai besiklostančių tarpusavio santykių. Mūsų draugystė be jokių pavydų, persistengimų vienas prieš kitą, jokio melo. Norėčiau gražių vestuvių: gražios ir jaukios šventės. Bet tam reikia nemažai pinigų. Ne tik vestuvėms, bet ir medaus mėnesiui. Taigi, kai bus pinigų, bus ir vestuvės.
– Vytautas dėl tavęs atsisako gyvenimo kitapus Atlanto?
– Jis meta žaliąją kortelę, dėl kurios tiek daug lietuvių kovoja. Meta visus darbus, koledžą. Abu taip nusprendėme. Jei jis norėtų pabaigti mokslus, reikėtų laukti dar kokius trejus metus. O tai būtų pragaras. Kartu patyrėme daug išbandymų, bet mūsų keliai vis susitinka. Šįkart - trečią kartą (juokiasi).
Kai likimas vis suveda, pagalvoji: gal nebeverta tam priešintis? Ilgą laiką mes buvome draugai, mokėmės vienoje mokykloje. Jis ir pirmojoje mano grupėje būgnais grojo. Iš pradžių buvome tik draugai, paskui įsižiebė meilė.
– Stebina tavo atvirumas. Nebijai nukentėti taip viešai dalydamasi tuo, kas brangiausia?
– Kai apie save prisiskaitau iš piršto laužtų dalykų, paprašyta duoti interviu pasinaudoju proga ir papasakoju viską taip, kaip iš tiesų yra. Skaudžiausia, kai rašo nebūtus dalykus. Kartą viename žurnale perskaičiau, kad mano vaikinas vardu Simas. Po straipsnio pasipylė skambučiai, draugai pradėjo klausinėti, ar naują draugą turiu. Nemalonu buvo.
– Dažnai atstumas padeda geriau pažinti ir suprasti vienam kitą. Gal ir jūsų atveju taip?
– Pats didžiausias pliusas ir minusas yra tas, kad beprotiškai to žmogaus pasiilgstu. Bendraudami per atstumą prisigalvojame įvairiausių dalykų: išsiaiškiname vienas kito požiūrį į tam tikrus dalykus. O tai labai stiprina mūsų tarpusavio santykius. Norėčiau turėti grupę, o Vytautas grotų būgnais – būtų kartu su manimi. Tai nėra nepasiekiama. Amerikoje jis turi savo būgnus. Prieš grįždamas į Lietuvą viską atsisiųs, tada pabandysime sulipdyti grupę.
– Kaip įsivaizduoji savo gyvenimą po kelerių metų?
– Sunku prognozuoti, bet pasvajoti niekas nedraudžia (šypsosi). Įsivaizduoju, kad turėsiu savo grupę. O gal mes su Vytautu gyvensime ir kursime Utenoje? Norėčiau ten grįžti. Myliu Vilnių, bet jame ne tiek sava, kiek gimtajame mieste. Po dešimties metų jau ir vaikų turėsime. Netgi po penkerių metų jų gali būti (šypsosi). Man tai labai rūpi: noriu būti mama. Suprantu, kad dar ne dabar, bet tikrai būsiu.
