Ponia Galina gimė Kaune, daugelį metų gyvena Vilniuje, tačiau save laiko biržiete, o Lietuvos kaimą vadina dvasios atgaiva.
Pušies su gandralizdžiu nebėra, tačiau tėviškė liko
Mano tėvas kilęs nuo Biržų, prie Nemunėlio Radviliškio turėjo dvarelį. Nuo pat vaikystės, gal nuo trejų metų, iki karo kiekvieną vasarą po tris mėnesius praleisdavome kaime – nepaprastai gražioje vietoje, ant Nemunėlio kranto (kitoje pusėje – jau Latvija). Tėvas, be teatrinių mokslų, buvo baigęs girininko, agronomo mokslus, labai prisirišęs prie žemės. Pats dalgiu šienaudavo, turėjo didelę galvijų bandą – buvo gal 32 „galvos“. Visas ūkis!
Ūkis buvo nuomojamas, nuomininkas gyveno ten pat, kitame name. Nors turėjome šeimininkę iš Kauno, kuri mums ruošdavo pietus (tėvas buvo aludaris, tad namuose visada būdavo daug svečių), valgyti man būdavo skaniausia pas nuomininką. Žinote, kaip anksčiau: vakare – bulviniai blynai, didelis dubuo spirgų, į kuriuos dažydavome tuos blynus.
Dažnai nubėgdavau į pamiškę pas piemenėlį. Jam dabar apie 90 metų, gyvena Biržuose. Apsistoju pas jį, kai nuvažiuoju. Pasišnekame ir mobiliuoju telefonu.
Laukų viduryje buvo pušis (vėliau ją nutrenkė perkūnas) su gandralizdžiu. Mano amžinatilsį senelis, teisėjas ir pirmasis Panevėžio apskrities viršininkas Nepriklausomoje Lietuvoje (Pranas Dauguvietis, režisierės tėvo, garsiosios pjesės „Žaldokynė“ autoriaus Boriso Dauguviečio tėvas– aut.), įsilipdavo į tą pušį, žieduodavo gandriukus. Ir kitą pavasarį parskrisdavo tie patys gandrai, su žiedais. Tai man paliko nepaprastai didelį įspūdį. Būdavo, tėvas šieną pjauna, o iš paskos – gandras...
Tėviškės žemę atgavau. Buvo visai nuniokota, išgrobstyta. Dviaukštėje tėvo statytoje viloje iš grindų telikę spaliai, o iš perdangų – du rąstai. Dabar namas autentiškai, nepaprastai gražiai atstatytas. Kai tik galiu, vasarą visuomet nuvažiuoju.
Neapkenčiu kurortų
Buvau daug kur pasaulyje. Teko atostogauti Prancūzijoje, Vokietijoje, Floridoje, garsiuosiuose Majamio kurortuose. Neapkenčiu jų. Neapkenčiu Palangos, manęs į paplūdimį su pagaliu nenuvarytumei – 45 metus nebuvau Palangoje. Su vyru, kurio neseniai netekau, atostogaudavome Šventojoje, Teatro sąjungos mediniuose nameliuose (atostogauju tik birželį – man tai gražiausias mėnuo).
Nemėgstu minios. Savo dvasia esu kaimo žmogus. Tarp kitko, dvi paskutines gimnazijos klases (karo metais) baigiau Joniškyje – kai tėvas, pašalintas iš teatro dėl to, kad sovietmečiu vadovavo žydų teatrui, gavo darbą jau kaip valstybinis agronomas ir buvo nusiųstas į Žagarę. Gimnazijoje visi draugai buvo iš kaimo, pas juos važiuodavau. Man Lietuva yra gražiausia, jos kaimas – mieliausias. Čia aš dvasiškai labai atsigaunu. Ant Nemunėlio kranto prisimenu savo gražią vaikystę. Nesu šiuolaikinė poniutė, kuri važiuoja į Palangą prisiėmusi visokių drabužių. Man poilsis – vaikščioti su šlepetėmis ir paprastu chalatuku, kai nereikia dažytis. Ir kūniškai, ir dvasiškai turiu būti laisva. O laisva galiu būti tik kaime.
Testamentą surašiau prieš 10 metų
Esu biržietė, evangelikė reformatė, bet į bažnyčią nevaikštau – nemėgstu bendrų maldų.
Savo vyrą kremavau, jo pelenus laikau namuose. Mes kartu išgyvenome 43 metus. Nepaprastai gražiai gyvenome: be pakelto balso, be jokių problemų, be konfliktų. Tapome tarsi vienu žmogumi. Į žemę jo kišti nenorėjau, man tai baisu. Nenoriu ir pati būti palaidota. Nenoriu duoti kirmėlėms gero restorano.
Aš žinau, kad būsiu kremuota, kaip pageidavau savo testamente, ir mano paskutinė valia bus įvykdyta – turiu nuostabius globėjus. Aišku, nesu iš tų, kurie nepaeina. Po visą Lietuvą dar važinėju. Va neseniai buvau Utenoje, Anykščiuose, Širvintose. Susitinku su savo skaitytojais. Su jais šnekuosi jau ne apie knygą, o apie gyvenimą.
Katalikų kunigai rašo, kad nereikia namie urnų laikyti. Aš laikau. Ir ne vien tik aš, daug kas iš mano pažįstamų. Aišku, jeigu būtų kolumbariumai, galima būtų „langelyje“ užmūryti, tačiau į žemę – jokiu būdu.
Tarp kitko, atvirai pasakysiu: mano vyras buvo stačiatikis, ir aš, kai man reikia visiškos ramybės, nueinu į cerkvę.
Praeities nostalgija nesergu ir neapsileidžiu
Man patinka mūsų gražios mergaitės, trumpi jų sijonėliai (kodėl mano laikais tokios mados nebuvo?). Nesu iš tų senų bobelių, kurioms atrodo, kad anksčiau viskas buvo geriau, gražiau.
Savo gyvenimu negaliu skųstis. Man buvo atriekta labai gero gyvenimo riekė. Esu optimistė ir šiandien. Neapsileidžiu. Žiūriu, kad būčiau gerai apsirengusi, kad neapaugčiau lašiniais.
Valgau, kas man patinka, tik labai nedaug, daugiausia daržoves, vaisius. Kartais sau leidžiu ir dešros, šokolado, ir lašiniukų. Sriubų nevalgau nuo septynerių metų. Bet kai buvo gyvas vyras, sakydavo, kad Vilniuje mano sriubos – skaniausios: žirnienė, agurkienė, raugintų kopūstų... Darydavau visokius „zrazus“ ir „šmažus“, viską mokėjau, 43 metus stovėjau prie puodų. O po vyro mirties pajutau, kad į virtuvę ateinu tik išsivirti kavos ir daržovių. Jas tik apverdu ir nusunkiu, priruošiu didžiausią puodą.
Daugelį metų kentėjau dėl žaizdelės dvylikapirštėje žarnoje. Suvalgiusi mažiausią ananaso gabaliuką, iš skausmo ant sienų lipdavau. Išsigydžiau ir dabar galiu nors pasagas valgyti.
Šventės man nereikalingos
Šventės man – eilinės dienos. Po vyro mirties nešvenčiu ir Kalėdų, Naujųjų. Mane kviečia, bet noriu pabūti viena.
Aš jaučiu vienumos džiaugsmą. Pasakysiu kodėl: visas gyvenimas buvo triukšmingas. Augau aktorių šeimoje. Kaune pas mus ateidavo garsenybės, kurių jau seniai nėra – kompozitoriai, poetai, rašytojai. Dirbant ansamblyje „Lietuva“ – vėl triukšmas: kolektyvas – milžiniškas! Baigiau studijas, buvau paskirta į kino studiją, o ten dar didesnis triukšmas. Iš kino studijos mane perviliojo į televiziją, kurioje išdirbau beveik 40 metų. Įsivaizduokite: vis triukšme, minioje. Visas gyvenimas minioje.
Aš vienatvės nejaučiu, esu laiminga viena parėjusi namo, man jokių svečių nereikia.
Man gyvenimo energija duota nuo vaikystės. Tėvai įdiegė įprotį po pietų pamiegoti. Po pietų visi mano telefonai būna išjungti, manęs nėra namie. Ir visi keturi mano buvę vyrai taip įprato. Vienatvė man – tai galvojimas, ką susitikimuose kalbėsiu. Štai dabar rengiuosi vienai konferencijai apie tai, kaip jaunimas knygas skaito. Man kalbėti skirtos 25 minutės. Reikia viską gerai apmąstyti.
Man vienatvė – tai knygos. Labai daug skaitau, mėgstu istorines knygas: apie Jekateriną I, Elžbietą II, Romanovų dinastiją, kitas asmenybes. Patinka geri psichologiniai detektyvai – tokie, kuriuos skaitydama galėčiau pamąstyti.
Sportu labai domiuosi, nors niekada gyvenime nesportavau. Mano televizoriuje dabar visą laiką įjungtas sporto kanalas. Nesu krepšinio aistruolė. Mėgstu ne grupinį žaidimą, o asmenybių sportą: kas greičiau atbėgs, aukščiau ar toliau iššoks. Esu pamišusi dėl „Formulės 1“. Žinau, kiek lenktynininkų per 20 metų pasikeitė, ką jie valgo, ką šneka. Interneto neturiu, tai paskutines naujienas iš interneto man raportuoja globėjai.
