Gyvenimas beveik kaime
Jokūbo Bareikio šeima dar gyvena naujakurių nuotaikomis. Nors erdvus butas žaliame sostinės Antakalnio rajone dar apytuštis – trūksta baldų, kai kurių daiktų, - vos užėjus gali pajusti ypatingą jo atmosferą... „Tai seno namo atmosfera, - sako Jokūbo žmona Dominyka. - Įėjau į šį butą pirmą kartą ir nebenorėjau išeiti. Pajutau, kad tai mūsų namai. Pirkti nusprendžiau akimirksniu...“ J
okūbas pritarė žmonai, nes visai nesižavi naujos statybos būstais.
Jokūbas: Net nesidairėme į naujus... Mūsų 1961 statytas metais namas labai jaukus, skendi medžių žalumoje, netoli teka Neris, o vasarą pro langus veržiasi paukščių balsai... Beveik kaip kaime. Dominykai patinka ir tai, kaip tyliai po kojomis girgžda medinis parketas...
Dominyka: Nusipirkome, įsikėlėme ir gyvename. Nieko nekeitėme ir neremontavome, išskyrus dukrelės Barboros kambarį. Nesamdėme nei meistrų, nei dizainerių. Jokūbas pats dažė, klijavo tapetus...
Jokūbas: Jei man kas patinka, užsidegu, galiu kapstytis ilgai ir padaryti iki galo. Tiesa, remontuojant Barboros kambarį ne iškart viskas pavyko. Dažiau, valiau, taisiau, vėl dažiau, bet galutinis rezultatas tenkino visus.
Skalsesnės duonos paieškos Nauju butu šeima džiaugiasi dar neilgai, o iki tol gyveno gana kukliai ir visko siekė savomis jėgomis.
Jokūbas: Kai po trejų metų draugystės nusprendėme apsigyventi su Dominyka, pranešiau tėvams, kad palieku jų namus. Tėvai (aktoriai Saulius Bareikis ir Danutė Kuodytė – aut. past.) tikrai nebuvo pasiruošę šiai žiniai – juos ištiko lengvas šokas. Bet vėliau, kiek atsitokėję, padėjo susirasti ir išsinuomoti nedidelį butuką Savanorių gatvėje.
Dominyka: Tai iš tiesų buvo labai mažas butukas, bet tada jis mums tiko. Bėda buvo ne kvadratų skaičius, o pats bendrabučio tipo pastatas. Namo koridoriai tokie nykūs ir baisūs, jau nekalbu apie kaimynus, kad įėjus į laiptinę be dujų balionėlio kišenėje kiekviena moteris jaustųsi nesaugiai...
Gal tai, o gal, kaip sako pats aktorius, „sutapus daugeliui įvairių aplinkybių“, paskatino apsispręsti ir geresniam butui užsidirbti patiems. Ir ne kur kitur, o lietuvių pamėgtoje Anglijoje.
Jokūbas: Buvo toks metas. Mažasis teatras dar tik remontavo patalpas, spektaklių buvo nedaug, pasiūlymų iš šalies irgi nesulaukiau, bankas naujam butui paskolos nedavė... Tad kuriam laikui atidėjau magistro darbo rašymą, pasiėmiau akademines atostogas ir išvažiavau su Dominyka į Londoną. Nevažiavome į visišką nežinią, ir darbą susiradome nesunkiai.
Teta padėjo įsidarbinti „Hilton“ viešbutyje „night concierge“. Mano žinioje buvo visa reikiama klientams informacija: bilietų, restoranų rezervavimas, taksi iškvietimas, patarimai, kaip pasiekti kurią nors Londono vietą. Iš pradžių buvo sunkoka, nes nelabai gerai pažinojau miestą, bet paskui tapo netgi smagu. Su kolegomis ir pasišnekėdavome, ir pasiginčydavome, ir apie Lietuvą jiems papasakojau...
Dominyka: O man nebuvo taip linksma. Kambarinės darbas labai sunkus. Kai reikia greitai sutvarkyti penkiolika kambarių, linksmintis nėra kada. Anglijoje numečiau net dešimt kilogramų. Tačiau ta patirtis man brangi. Iki šiol, atsikėlusi ryte, pasipuošiu ir kulniukais kaukšėdama į darbą „kaifuoju“ dėl to, kad kambarinės „karjera“ jau praeitis... Iš tiesų, vertinu tai, ką turiu.
Jokūbas: Grįžome į Lietuvą, kai Dominyką pastojo. Šiaip tikslą pasiekėme ir grįžę Vilniuje nusipirkome nedidelį, bet jau savą, vieno kambario butą. O gimus Barborai, pradėjome svajoti apie didesnius namus. Ir štai mes čia...
„Tai aš jo siekiau...“
Jokūbas su Dominyka susituokę jau ketveri metai. Iki vestuvių pora trejus metus draugavo ir tikrai nepasidavė impulsui: pamačiau - pamilau – vedžiau...
Jokūbas: Mus supažindino mano kurso ir mokyklos laikų draugas Leonardas Pobedonoscevas. Jo tuometinė mergina buvo gera Dominykos draugė. Susipažinome ir nebeišsiskyrėme. Iškart supratau, kad sutikau retą žmogų. Dominyka nepaprasta, iki jos man neteko tokių sutikti. Bet net dabar negalėčiau apibūdinti jos nepaprastumo, nes ne viską galima išreikšti žodžiais...
Dominyka: Man irgi atrodė, kad pažįstu Jokūbą jau šimtą metų. Nepamenu, kaip Leonardas man jį pristatė, o Jokūbo aktoriaus profesija didesnį įspūdį padarė mano mamai. Mat ji visą gyvenimą labai domėjosi teatru ir aktoriais (tiesa, Jokūbo tėvu Sauliumi Bareikiu labiau...). Teatru domėjosi, bet į vyrus man labiau linkėjo kokio inžinieriaus. O tėtis vis juokais mamai priekaištavo: „Tai tu kalta, kad nėščia po teatrus vaikščiojai... Štai ir pasekmės...“
Jokūbas: Draugavome, bet visko buvo... Manau kaltas mano būdas: vis svarsčiau, dvejojau, ar man šito reikia, svyravau, abejojau savimi, rimtų santykių pasekmėmis...
Dominyka: O man atrodo, kad mūsų draugystė vystėsi natūraliai. Daug nemąsčiau. Norėjosi tikėti, kad Jokūbas – mano žmogus. Pradžioje didesnė iniciatorė buvau aš, o po kurio laiko ir jam ne vis vien pasidarė. Anksčiau apie mūsų bendrą gyvenimą tik svajojau, įsivaizdavau, kaip bus, o dabar galiu pasakyti, kad nė kiek nenusivyliau – viskas taip ir vyksta. Kai po trejų metų draugystės Jokūbas tėvų paprašė mano rankos, prie stalo verkėme visi...
Jokūbas: Ne kasdien juk tokie dalykai vyksta. Labai jaudinausi, kelias dienas nuo įtampos vaikščiojau lyg ne savas...
Barniai atslūgsta greitai
Dabar, kai laikas ne tik sutvirtino poros santykius, bet ir išryškino kiekvieno charakterio kampus, Jokūbas prisipažįsta: „Mes šeimoje lygiaverčiai partneriai. Dominykai aš palieku namus: ji rūpinasi tvarka, grožiu, o aš ... Net nežinau, kur aš reiškiuosi. Esu daugiau idėjų katalizatorius.“
Dominyka: Tai jau tikrai. Jei man reikėtų nusipirkti šaldytuvą, nueičiau ir nusipirkčiau. Visai nesvarbu baltą ar pilką, o Jokūbas ilgai svarsto, naršo internete ieškodamas geriausių variantų, skaito atsiliepimus, bet jei jau nusprendžia, viskas - įgyvendinti idėją jam reikia čia ir dabar!
Jokūbas: Jei užsidegu, galiu nors naktį sėsti į mašiną ir ieškoti „naktinės“ šaldytuvų parduotuvės. Dėl to didelių nesusipratimų mūsų namuose nekyla. Apskritai, indų nedaužome, neskelbiame tylėjimo akcijų, susibarame ir susitaikome per penkiolika minučių.
Dominyka: Susiginčijame dėl smulkmenų, dažniausiai dėl tvarkos. Tarkim, matau, kad Jokūbas ramiai sėdi prie kompiuterio. Lova neklota. Ateinu ir lėtai jam sakau: „Turėčiau vieną prašymą. Gal Jūs galėtumėte rytais pasikloti lovą...“ Štai ir konfliktas, nes lovą Jokūbas kloja penktą valandą dienos, prieš man grįžtant iš darbo...
Jokūbas: Svarbiausia, kad lova paklota... Man patinka tvarka, bet Dominyka, gimusi po Mergelės ženklu, (beje, jie abu Mergelės, o Jokūbas vyresnis už žmoną vos keturiomis dienomis – aut. past.) yra ne tik tvarkinga, bet ir smulkmeniška. Bet šiaip, tai nėra tie dalykai, dėl kurių vyksta didieji žemės drebėjimai...
Dominyka: Mūsų šeimai trūksta tik bendrų savaitgalių. Nes per juos Jokūbas dirba, o pirmadieniais, kai turi laisvą dieną, į darbą einu aš.
Jokūbas: Ir vis tik vieną gražią šeimos tradiciją turime. Sekmadieniais stengiamės visi kartu papietauti kokiame nors restorane. Kartais pasikviečiame ir mano tėvus.
Jokūbas nėra „paliotnas“
Dominyka turi verslo ir administravimo magistro diplomą ir dirba valstybinėje medicinos audito inspekcijoje. Atrodytų, kad moteriai turėtų būti sunku suprasti menininko vyro „ieškojimus“, dažną nuotaikų kaitą, o gal ji net turėtų baimintis, kad Jokūbas įsimylės kokią meilės scenos partnerę. Ką jau kalbėti apie bohemiškus „paliotnus“ menininkų vakarėlius.
Dominyka: Jokūbas menininkas, tačiau ne „paliotnas“. Jis labai geras draugas, rūpestingas Barboros tėtis. Man niekada neteko raudonuoti dėl jo žodžių ar poelgių. Aplinkiniai man jį tik giria. O dėl pavydo...
Jokūbas: Tai aš anksčiau buvau labiau pavydus. Net nežinau, ko pavydėdavau. Kažkaip nerimaudavau dėl to, kas kada nors gali įvykti, o ne dėl to, kas vyksta dabar. Buvau jaunas.
Kad sektųsi stipriai suriša batus
Kad Jokūbas ir Dominyka skirti vienas kitam, dabar jau aišku ne tik jiems, bet ir aplinkiniams. Nors abu nevaržo vienas kito laisvių, tačiau po vieną retai kur eina.
Jokūbas: Smagu kavinėje pasėdėti tik vyriškoje kompanijoje, tačiau retai noriu kur nors eiti be Dominykos.
Dominyka: Neseniai Jokūbas išleido mane į draugų susitikimą. Visiškai manimi pasitikėjo. Labai tai vertinu. Tačiau tai lyg ir savaime suprantamas dalykas. Beje, tokių „savaime suprantamų“, nors gal ir mistiškų dalykų mūsų gyvenime yra ir daugiau. Kai Jokūbo tėvai pirmą kartą lankėsi mano tėvų namuose, labai nustebo pamatę juose senovinę kėdę ir senovinę žvakidę. Pasirodo, jų namuose irgi yra po dvi poras tokių pačių, identiškų daiktų.
Jokūbas: O dar juokingesnė Virginijos vardo istorija. Vaikystėje Dominyką tėvas norėjo pavadinti Virginija, tik mama užrašė kitą vardą. O aš, būdamas dar visai mažas, nusprendžiau, kad noriu vadintis Virgute. Visiems liepiau mane kviesti tik taip. Net valgyti ėjau, kai pašaukdavo: „Virgute, eik valgyti...“ Kažkodėl man šis vardas buvo labai gražus.
Iš kur tie mistiški sutapimai, pora labai nesigilina. Tačiau atsisveikinant išdavė dar kelias paslaptis: Dominyka norėtų dažniau padainuoti kartu su Jokūbu, o Jokūbas turi aistrą seniems originaliems automobiliams. Neseniai vieną tokį įsigijo, pasak Dominykos, tik jai ir Barborai vežioti. Išduosime ir vieną aktoriaus prietarą: prieš lipdamas į sceną (o gal ir ne tik...), jis visada atsirišą ir dar kartą, labai stipriai, susiriša batus – kad sektųsi...