Ieva Kaminskaitė nesidrovi demonstruoti savo kūno privalumų bei apvalumų. Nesidrovėjo ir tada, kai buvo keliasdešimt kilogramų pilnesnė – net tuomet prieš filmavimo kameras nusimesti drabužėlius merginai atrodė vienas juokas.
Jauna moteris tiesiog spinduliuoja seksualumu. Iškart po „Baro“ ji nusifilmavo trumpametražiame filme ir pradėjo aktorės karjerą „Dviračio šou“. Šiandien, baigusi magistrantūros studijas ir nesulaukusi rimtų pasiūlymų, Ieva kelia sparnus iš Lietuvos. „Mano namai Austrijoje. Ten draugas, mokslai ir šviesesnės ateities vizija“, - tikina dainininkė.
Populiarumo įkaitė
- Tavo žvaigždė Lietuvoje vis dar ryškiai švyti. Vaidini televizijoje, koncertuoji su „In Mezzo“ kolektyvu, atrodo, nieko netrūksta. O kaip yra iš tikrųjų?
- „Baras“ buvo pirmas laiptelis, padėjęs išgarsėti. Tas projektas daug kainavo - ir fizine, ir psichologine prasme. Nepasakyčiau, kad darbas televizijoje yra siekta šlovės viršūnė. Pavyzdžiui, aktoriai dirba tik dėl pinigų, tiesa, dar nori būti matomi.
Ir mano darbas tikrai yra garbė ar karjera. Aišku, įgijau vaidybos įgūdžių. Tačiau pinigai, kuriuos uždirbu Lietuvoje, – labai nedideli. Todėl mano keliai čia vis trumpėja.
- Žadi visam laikui išvažiuoti?
- Gyvenu tai Vienoje, tai Vilniuje. Dažniausiai porą savaičių preleidžiu vienoje šalyje, porą - kitoje. Išvažiavau ne iš gero gyvenimo. Baigiau magistrantūros studijas Muzikos akademijoje, bet iš dainavimo tikrai sočiai neprivalgysi. Radau žmogų, kuris man padeda. Austrijoje tobulinuosi, mokausi dainavimo subtilybių ir dar turiu vilčių, kad po kiek laiko galėsiu parduoti savo balsą, o ne veidą (šypsosi).
- Populiarumas tau nesvetimas. Nejau negalima naudotis juo ir gerai gyventi?
- Tikriausiai galima. Kažkiek ir pasinaudojau. Bet aš iš tų moterų, kurios nemoka eiti ir prašytis: žiūrėkite, kokia aš protinga, kaip viską moku. Geriau jau lauksiu, kol kas manimi susidomės. O dėl populiarumo, mane erzina, kai žmonės atpažįsta gatvėje, bado pirštais, nužiūrinėja, laido komentarus.
Kam to reikia? Nevairuoju automobilio, visur važinėju troleibusais, autobusais. Perdėtas dėmesys ypač erzino iškart po realybės šou. Kai gyvenau bendrabutyje važiuodama į paskaitas net kelis kartus turėdavau persėsti į kitą troleibusą, o visi pirštais badydavo: „Čia ta Ieva.“ Užsienyje yra kitaip. Vienoje vaikštau gatvėmis ir tuo mėgaujuosi. Dėmesio sulaukiu tik iš vyrų pusės. Juk esu šviesiaplaukė (kvatoja).
Reikia tvirto vyriško peties
- Sakai, kad suradai žmogų, kuris padeda. Ar tai tavo naujoji meilė?
- Greičiausiai, taip. Išvažiavau tik dėl draugo. Jis vokietis. Ramus, metais už mane vyresnis. Sutikite, kad neturint pažinčių, artimo žmogaus išvažiuoti į užsienį ir dar sugebėti mokytis, tikrai nelengva. Reikia būti labai turtingam. Aš nenorėjau plauti indų, saugoti vaikų. Pasinaudojau proga būti su žmogumi, kuris man brangus, o tuo pačiu ir palepinti save malonumais, kurių būdama Lietuvoje negaučiau, o užsienyje nesugebėčiau įpirkti.
- Visada pabrėždavai, kad ieškai tvirto vyro. Patinka, kai tavimi rūpinasi? Suradai tokį džentelmeną?
- Čia ir yra didžiausia bėda - man kaip oro reikia vyriškos pagalbos ir paramos. Nesuprantu, kodėl moterys taip garbina feminizmą. Man reikia važiuoti gyventi į Afriką (juokiasi). Ten moterys dirba tik jei pačios to nori, o berniukams jau nuo mažumės kalama į galvą, kad išlaikyti šeimą - jų pareiga. Aš noriu, kad mane mylėtų, rūpintųsi, lepintų, išlaikytų. Juk moters dalia ir taip nelengva.
- Nebijai po tokių pareiškimų likti nesuprasta?
- Jau geriau gyventi taip kaip Afrikoje nei skaityti absurdiškus lietuvių vyrų skelbimus: „Ieškau dailios, pasiturinčios, veiklios ir finansiškai nepriklausomos moters.“ Daugiau negu juokinga. Gal ir yra tokių, bet aš esu absoliučiai neveikli ir tikrai nepasiturinti.
Pabėgo iš juvelyrinės parduotuvės
- Ar eidama gatve nužiūrinėji pro šalį skubančius vyrus?
- (Kvatoja) Aš vyrus matau visur. Net į „bomžus“ atkreipiu dėmesį. Bet tai nereiškia, kad jie man patinka. Daugiau laiko praleidusi užsienyje supratau, kad lietuviams reikia labai pasitempti. Tobulėti bendraujant ir labiau prisižiūrėti. Nieko nesakau, kartais pastebiu ir labai jau „išsicackinusių“ jaunuolių, bet tada jau suabejoju jų orientacija (juokiasi).
- O kaip posakis, kad „vyras tik už velnią gražesnis ir gerai“?
- Vieną kartą gyvenime taip buvo. Sutikau tikrai ne gražuolį, bet jau iš tolo užuodžiau, kad man jo reikia. Gyvenome, draugavome, pykomės ir taikėmės. Jutau, kad ne grožis svarbiausia. Tačiau viskas baigėsi. Šiandien nemanau, kad nereikia kreipti dėmesio į tai, kaip žmogus atrodo, elgiasi. Išvaizda labai svarbi. Bet tikrai pažįstu moterų, kurios šaltu protu viską apgalvoja ir išteka ne už princų. Atrodo, kad gyvena gražiai. Aišku, tai kiekvieno pasirinkimas ir laimė.
- Taip drąsiai kritikuoji vyrus, gal niekam nežinant paslapčia ištekėjai?
- Nejuokaukite. Apie mano vestuves tikrai visi iš anksto sužinos. Neturiu ko slėpti, lakstyti ir dangstytis nuo fotoaparatų blyksčių. Jei kam bus įdomu, visada papasakosiu.
- Naujasis draugas nesiperša?
- Pasipiršti norėjo, tik aš suabejojau. Aišku, juoksitės, bet šią vasarą du kartus bėgte išbėgau iš juvelyro parduotuvės. Kažkokia paranoja apimdavo. Draugas vos ne su botagu vijo matuotis sužadėtuvių žiedo, bet kojos pačios apsisuka, nors tu ką (juokiasi).
- Nenori įsipareigoti? Ar tiesiog nesi tikra, kad radai tikrąją meilę?
- Mama man sako, kad elgiuosi kaip vaikas. Pati suprantu, kad gyvenimas „susimetus“ šlykštus. Juk esi kaip grindų skuduras. Pasinaudojo, nusidėvėjo ir gali mesti. Bet nieko sau negaliu padaryti. Nesinori ir tiek. Man atrodo, kad ištekėdama aš kažką prarasiu.
- O draugas tavo tokias užgaidas ir bėgiojimus toleruoja?
- Jis pyksta. Gina savo vyriškas pozicijas. Puikiai mato, kad išėjus į gatvę sulaukiu svetimų vyrų dėmesio, pagyrų, tai ir užverda kraujas. Pagal zodiako ženklą jis tikras Avinas. Užtenka kartu nueiti į draugų vakarėlius, ir namuose lauk tikros pavydo scenos. O kuo aš kalta, kad visi apie mane šokinėja (juokiasi)?
- Ar tu laiminga?
- Nesakyčiau, kad viską turiu, bet ir skųstis negaliu.