Mano santykis su kariuomene buvo labai neigiamas. Džiaugiausi, kad netarnavau sovietų armijoje, nes turėjau tokią nuojautą: jeigu iškeliausiu, iš jos negrįšiu. Tai buvo labai reali nuojauta. Tuo metu, kai baigiau studijas, vaikinus vežė į Afganistaną. Nemačiau jokio tikslo tarnauti, nesuprasdamas vardan ko. Kam eiti į mirtį? Filmuojantis „Garbės kuopoje“ man teko susidurti su visai kita aplinka. Beje, mūsų kariuomenė išdėstyta tose pačiose vietose, kur bazavosi sovietinė armija, todėl dar galima matyti, kas buvo tada ir kaip – dabar. Skirtumas kaip tarp žemės ir dangaus. Nuoširdžiai tai sakau. Visų pirma, dabar visiškai kitos buitinės sąlygos, estetinis kareivinių vaizdas, demokratiškesni tarnybos santykiai. Šauktiniai gali išeiti į miestą, savaitgaliais – grįžti namo, su tarnybos draugais ir karininkais – bendrauti gimtąja kalba. Ir šiaip kareiviai šiuo metu turi daug daugiau laisvės. Tai nesulyginami dalykai. Ir man buvo nepaprastai daug malonių atradimų.
Tipiškas sovietų karininkas buvo gan ribotas, siauro akiračio žmogus – toks prisitaikėliškas tipas, besilankstantis prieš laipsniu vyresnius ir engiantis pavaldinius. Kokius pamatėte mūsų karininkus?
Bent tiek, kiek man teko bendrauti, jie paliko labai malonų įspūdį. Tai drausmingi, išmanantys savo darbą žmonės. Šiuo metu Lietuva žengia profesionalios kariuomenės link. Mūsų kariai tikslingai į ją keliauja. Pamačius iš arčiau, ką jie daro, atsirado pagarba šiems žmonėms. Kariuomenėje taip pat reikia atsidavimo, nes joje yra savų sunkumų, kariams tenka pakelti didžiulius krūvius, jų tyko realūs pavojai.
Filmuojantis teko pabūti Balkanuose, Kosove. Tuo metu ten buvo šiek tiek ramiau. O dabar, kiek žinau, vėl didžiuliai neramumai. Po miestą važinėja skirtingų šalių patruliai. Nedidelę tautą saugo 14 tūkst. karių! Pro Kosovą keliauja narkotikai, ginklai... Irake prieš kelerius metus mūsų kariai dar galėdavo išeiti į miestą po vieną–du. Dabar išeina kuopomis ir nebūna dienos, kad jų neapšaudytų.
„Garbės kuopoje“ kuriate vieną pagrindinių – kapitono Vilko vaidmenį. Koks tai personažas?
Na, žiūrovai patys pamatys... Man buvo įdomu, kad tai karininkas, turintis savo nuomonę ir... galintis nusižengti. Bet kurioje profesijoje pasitaiko tam tikrų situacijų, kai galima pasielgti „pagal raidę“, pagal įstatymą, arba pasielgti žmogiškai. Serialo siužete nemažai tokių dilemų, kai nėra taip paprasta apsispręsti. Kapitono Vilko poelgiai dažnai nemadingi, nekarjeristiniai. Jis toks žmogus (tokių dažnai atsiranda klasėje ar kolektyve), su kuriuo ramu nebus. Jis „nepatogus“, nuolat kur nors įsivelia: gelbėja kareivėlius, ko šiaip neturėtų daryti, ir pan. Man labai gražu, kad šis personažas turi iš esmės žmogišką santykį su kareiviais, kolegomis, savo profesija, savą garbės suvokimą.
Ar filmuojantis teko patirti ekstremalių situacijų?
Pilna tų situacijų... Pavyzdžiui, operatoriui, filmavusiam šuolius su parašiutais, pačiam neišsiskleidė parašiutas. Visiems, stebėjusiems tą šuolį, širdis sustojo... Žmogus krito nuo 1200 iki 300 metrų ir tik tuomet išsiskleidė atsarginis parašiutas.
Panašių situacijų buvo ne viena. Kai kurias žiūrovai išvys ir seriale. Visas filmavimas vyko ekstremaliomis sąlygomis, kartais grįždavome namo nepakeldami kojų.
Nemažai filmavotės kine. Ar labai skiriasi darbas kine ir televizijos seriale?
Daug pasako vien tai, kad kino nufilmuotų kadrų dienos norma yra 4–5 kartus mažesnė negu televizijoje. Tačiau šis TV serialas labai skiriasi nuo kitų, nes nepaprastai daug dirbome realiose vietose. Ir tai, kad Raimundas Banionis yra kino režisierius, labai prisidėjo prie serialo kokybės.
Turite du sūnus. Ar po to, ką pamatėte filmuodamasis, leistumėte juos į kariuomenę?
Į Lietuvos kariuomenę leisčiau. Mano požiūris į ją tikrai gerokai pasikeitė.
