Maždaug prieš tris dešimtis metų A.Butkevičius ir Janina Vėlyvytė susipažino Vilniuje, būdami studentais. Jis studijavo tuometiniame Vilniaus inžineriniame statybos institute, ji - Vilniaus universiteto Prekybos ir ekonomikos fakultete.
Savaitgaliais vieno kelias vis vedė link Radviliškio, o kito - link Vilkaviškio. Vėliau jau kartu grįždavo paviešėti pas Janinos tėvus į Vilkaviškį.
Dar ir šiandien J.Butkevičienės sesuo Edita Janulevičienė pamena, kad tebuvo septintoje klasėje, kai pamatė sesers draugą. Sako, buvo į ką pažiūrėti: aukštas jaunuolis, o dar imtynininkas. Siekdamas imtynių meistro vardo net buvo patyręs rimtą traumą, dėl kurios kiek nukentėjo studijos.
"Buvau dar paauglė. Jis su manimi juokais išbandydavo imtynių pratimus. Paskui per jų vestuves teko būti pirmąja pamerge, o į pabrolius gavau jaunojo pusbrolį, ir net mezgėsi draugystė, bet nesėkmingai", - prisimena Edita ir priduria, kad ji pati savo laimę ir vyrą Vaidą, skirtingai nei sesuo, surado ten pat, Vilkaviškyje.
Būtent šiame mieste A.Butkevičiaus įminti pirmieji, kaip jauno specialisto (statybos darbų vykdytojo), žingsniai "Žemūktechnikos" gamybiniame susivienijime.
Pastabos dukters vyrui
Pirmus trejus metus jauna Butkevičių šeima gyveno kartu su tėvais. Dirbo, augino vaikus, dar vertėsi ūkiškai. Po to persikėlė į trijų kambarių "valdišką" butą. Vėliau A.Butkevičiui teko paragauti įvairaus darbo Vilkaviškio rajono savivaldybėje bei semtis žinių Lietuvos vadybos akademijoje ir Kauno technologijos universiteto vadybos mokslų magistratūroje.
"Kartais skirdavau per mažai laiko ir dėmesio dukros šeimai, o ir žentui, atvažiavusiam iš kito Lietuvos krašto, pas mus gal buvo nelengva priprasti", - svarstė R.Vėlyvienė. Kai prieš aštuonerius metus Butkevičiai persikėlė į Vilnių, išsitardavo pasiilgstantys ir Sūduvos. Dabar jau priprato prie gyvenimo didmiestyje.
Kalbai pakrypus apie žento universalumą, kad Vilniuje vadovauja jau antrai ministerijai, R.Vėlyvienė sakė turinti nuomonę. "Šiek tiek jam priekaištavau. Jau Finansų ministerijoje, nors yra inžinierius ekonomistas, dirbti buvo labai sunku, o čia vėl pateko į naują sferą", - susirūpinusi kalbėjo ministro uošvė.
Kiek aprimo sužinojusi, kad žentas jaučiasi gerai ir tikina darbo Susisiekimo ministerijoje tikrai užtektinai turėsiąs bent porą metų.
Į pensiją ir į sceną
Dvi dukras, iš kurių vyresnioji ištekėjusi už A.Butkevičiaus, bei globotinį berniuką išauginusi ir į gyvenimą išleidusi R.Vėlyvienė šiuo metu išėjusi užtarnauto poilsio. Bet jos neapleidžia mintys nuveikti dar ką nors įdomaus ir naudingo. Kai prieš šešerius metus nusprendė suburti pagyvenusius vilkaviškiečius, nesitikėjo, kad žmonės ne tik noriai prisijungs, bet ir dainuos, šoks, vaidins scenoje.
"Per savaitę radau ir klubo skyriaus pirmininką, ir narius, ir finansinę paramą", - pasakojo aktyvi vilkaviškietė. Jai teko paauginti plaukus, kad scenoje tiktų valdininko dukros vaidmuo. Mat "Rudenėlio" nariai save įkūnijo spektaklyje - Žemaitės komedijoje "Apsiriko".
Parama iš žento fondo
Nuolat susiieškanti visuomeninio darbo ir įtraukianti į veiklą kitus - tokia yra Vilkaviškio pagyvenusiųjų klubo "Rudenėlis" skyriaus įkūrėja R.Vėlyvienė. Pasak jos, šių savybių dukros gal nepaveldėjo, bet panašių žygių nesipurto jos žentas, susisiekimo ministras A.Butkevičius.
Motinos veiklai dukros nebeprieštarauja, prie to pripratusios, o žentas A.Butkevičius dar ir paremia. Mat jis kartu su bendraminčiais yra įkūręs savo vardo labdaros fondą, į kurį patenka du procentai pajamų mokesčio.
"Kai mūsų kolektyvo šokėjams reikėjo tautinių drabužių, labai sunkiai eidama per miestą kaip labdarą rinkau pinigus. Paprašėme pagalbos ir iš mano žento A.Butkevičiaus fondo, kažkiek gavome. Tautinius drabužius jau turime. Dabar prašysime paramos, nes norime nuvažiuoti vaidinti į Žaliosios kaimo mokyklą", - artimiausius planus vardijo R.Vėlyvienė.
Žentas žadėjo jai pagelbėti leidžiant autorinę eilėraščių knygelę, nes uošvė yra aktyvi Kaimo rašytojų sąjungos narė. Ji sukaupė per gyvenimą daugybę eilėraščių, apsakymų. Tačiau ji pati nusprendė, kad knygos leidyba dar palauks, nes Vilkaviškyje reikia finansinės paramos daug svarbesniems - visuomeniniams - reikalams.
Kai Seimo narys A.Butkevičius atvyksta į Vilkaviškį susitikti su rinkėjais, tarp atėjusiųjų dažnokai būna ir jo uošvė. Abu persimeta keliais sakiniais, bet pokalbiams apie asmeninį gyvenimą laiko nelieka, tad, kai reikia, pagelbėja mobilieji telefonai.
Dar viena lėkštė
R.Vėlyvienė, dar dirbdama statybos organizacijoje, buvo Moterų tarybos pirmininkė. Vieną dieną ji pakalbino bendradarbes, paprašė autobuso ir visos kartu nuvažiavo į Marijampolės vaikų globos namus. Moterys grįžo į Vilkaviškį jau ne vienos - su jų šeimoms patikėtais globotiniais. Prieš tai dukroms ir vyrui R.Vėlyvienė
buvo sakiusi: "Ar mes negalėtume padėti dar vienos lėkštės ant stalo?" Taip jų namuose atsirado augintinis, tuomet septynerių Ernestas, kurį ponia Ramutė kaip savo vaiką globojo tol, kol jaunuolis baigė vidurinę mokyklą. Jų namus paliko sulaukęs pilnametystės, mokėdamas pasigaminti valgyti.
"Vieną kartą sužinojau, kad šiukšlyne netoli sodų gyvena moteris. Nuvažiavusi pamačiau, kad jos būstas "skudurinis". Ieškojau tol, kol po savaitės ji gavo nedidelį butą. Negalėjau jos tenai palikti", - prisimena vilkaviškietė. Apie tą laikotarpį R.Vėlyvienė sakė: "Mano dukros net verkšleno, kad neprižiūrėtos, nes labiau rūpinausi svetimais."
Ir vonios kėdutė
Kartais panašiai elgiasi ir žentas. Įkūręs paramos fondą kartu su rėmėjais jau penkerius metus be pertraukos išlaiko prie Kybartų invalidų draugijos "Atjauta" veikiančią vargšų valgyklą. Joje kasdien, išskyrus savaitgalius, karšta pagerinta sriuba maitinamos apie keturios dešimtys negalios ir nepriteklių kamuojamų žmonių.
To paties fondo paramos sulaukia ir virbalietis perspektyvus penkiakovininkas Tomas Kairys, kurio kelią į sportą temdė ne tik finansinės bėdos, bet ir negalia - sportininkas nešioja kojos protezą. Neseniai T.Kairys iš pasaulio neįgaliųjų lengvosios atletikos čempionato Taivane parvežė aukso medalį.
Kartais būna, kad prašančiam žmogui už A.Butkevičiaus labdaros fondo pinigus nuperkama ir dovanojama tiesiog vonios kėdutė ar kaimo invalidų draugijai - skalbyklė.
