Pasirodo, ją užvaldė darboholizmo, įmantrių žodžių, šokių ir lieknėjimo manijos. O tam reikia laiko.

Kokius vaikus nuo šiol po širdimi nešioja Agnė?

„Jau pusantrų metų esu renginių organizatorė. Tai labai sunku. Renginys man kaip vaikas, įdedu į jį širdies, išnešioju, o jis praeina, ir vėl lieku viena. (Labai jau nomediškai nuskambėjo...) O kad nebūtų per maža, dar ir daug konkurencijos buvo, bet dabar galiu, kaip čia pasakyti, ne pasigirti, bet pasidžiaugti augančia patirtimi, žmonių, pasitikinčių manimi ir mano kolegomis, skaičiumi.

(Toks įspūdis, kad šitą sakinį surepetavai iš anksto. Paaiškink paprasčiau.) Gerai. Užsidirbau savo vardą. (Betgi esi žinoma, turtinga, ką ten dar užsidirbti?) Velniop tą „žinoma“. Turi savo idealą ir jo sieki. Pavyzdžiui, aš žiūrėdavau į žinomus verslininkus ir galvodavau, kad norėčiau būti tokia pat profesionali.

(Gal gali keletą iškiliausi? išvardinti?) Negaliu, nes dauguma jų mano draugai ir jei pradėsiu jų pavardes diktuoti, bus nei šiaip, nei taip. Bet iš jų daug ko išmokau. Pavyzdžiui, pastebėjau, kad visi jie yra griežti.

Anksčiau negalėdavau žmogui pasakyti kai kurių dalykų, vis tiek kažkaip nepatogu, o dabar viską rėžiu tiesiai šviesiai. Jei kritikuoju, tai kritikuoju. Ir iš kitų laukiu to paties.“

Žemaičiai, gėda!

(Tikriausiai gerokai pavaikai blogai dirbančius?) „Aš nerėkiu, bet tiesiog imu kalbėtis su jais griežtai arba su netinkamais žmonėmis nebendradarbiauju. Vienas įvykis buvo visai neseniai Žemaitijoje.

Su vienu tokios baisios vietos savininku šnekėjausi dėl darbų ir buvau priblokšta jo kultūros stokos. Jau nekalbu, kad viso pokalbio metu nesugebėjo rankų iš kišenių išsitraukti. Dėl to nepykau, nedidelė čia ponia.

Bet kai jis savo taukinas rankas pradėjo valytis į pilvą ir labai iš aukšto su manim šnekėti, neišlaikė nervai. Nutraukiau derybas ir pasakiau, kad čia mano klientė vestuvių nešvęs.“

Nuo lyderšipo iki merginų staluose

„Anksčiau miegodavau kiek noriu, o dabar pamiršau, ką tai reiškia. Keliuosi septintą ryto, o guluosi pirmą. Jeigu užmiegu, gerai, o jei ne - kitą dieną būna ragai.

(Tai ko dabar nesimiega?) Idėjos galvoje tik sukasi, sukasi... (O ką čia dar galvoti su tais renginiais? Degtinės yra, kapela groja, svečiai rateliais, o vėliau ir lubomis vaikšto...)

Lietuviams jau nebereikia tų tradicinių balių su balta mišraine, dabar jie nori būti nustebinti. Reikalaujama, kad renginys turėtų stiprią marketingo, vadybos, lyderšipo tas vadinamąsias skils, na, dalis, nes svarbu žinoti, ką iškomunikuoja įmonė. (Jei kas nors iš skaitytojų čia nieko nesuprato, neliūdėkite, jūs ne vieni.) Tai ir suki galvą. (O kokią nors idėją esi pati sugalvojusi?) Iš pasakojimų buvau girdėjusi, kad užsienyje prabangių vakarėlių metu svečius aptarnauja puošniai apsirengusios merginos, stovinčios specialiuose staliukuose.

Juose išpjaunama didelę skylę, o patys staliukai apmušami audiniais su raukinukais, kad atrodytų lyg pūstos barokinės suknelės. Vaizdas toks, kad dama ant savo klubų išsidėliojo šampano taures. Bet mano tikslas, kad viduje stovėtų ne gražios ir kvailos lėlės, o tokios, kurios turėtų gyvo grūdo viduje. Tai kviečiu jaunąsias aktoriukes. Žinau, kad Lietuvoje šią idėją sugalvojau pirma.“

Kas ją sieja su gražuoliu Vadimu Šuško?

(Tai negi tavo gyvenime nebeliko vietos skandalams?) „Na, naujiena ta, kad šiais metais sutikau dalyvauti „Šokių dešimtuke“. Buvo daug žmonių, kurie mane nuo to atkalbinėjo, maždaug, „kam jai reikia“, „dar viena užgaida“.

O aš manau, kad reikia. Jei nelaimėsiu prizo, tai bent išmoksiu gražios laikysenos. Ir paskui, savo renginiuose stebėdama šokėjus, žinosiu, ar dirba profesionaliai, ar daro klaidų. (O partnerį gražų pastvėrei?) Prodiuserės paprašiau charizmatiško ir gavau besišypsantį Vadimą Šuško. Buvo truputį neramu, kad toks jaunutis, jam gal tik 21-eri, bet, žinok, turi kantrybės kaip didelis, o su manimi jam jos reikia, nes niekada gyvenime nesu šokusi. Moko tol, kol man išeina. (O išeina?)

Kartais atrodo, kad visi likusieji už mane geresni, bet kai pasikalbame, tiems kitiems atrodo panašiai. Vadinasi, viskas gerai, mūsų jėgos apylygės. (Kiek laiko per dieną šoki?) Po dvi valandas. Dabar suprantu Paksienę - tobulai atlikti užduotį nėra lengva. Galvą laikyk iškeltą, būk pasitempusi, klubai išnarinti, kojos sau, rankos sau ir dar šypsotis reikia.

(Nebijai komisijos?) Labai nemėgstu kritikos, bet ką dabar padarysi. Išklausysiu. Tik nenoriu, kad įžeidinėtų ir kibtų dėl niekų. (O suknelių prisipirkai?) Na, dabar mums jas siūs televizija. Nors aš jau konsultuojuosi dėl kelių netradicinių variantų su Kęstučiu Rimdžiumi, Ramune Piekautaite. (Tiesa, kad į šou eini dėl reklamos?) Man jos nereikia, nes ant scenos jau rečiau lipu, dažniau lieku už kadro. Net naują muzikos albumą įrašinėju daugiau sau, o ne prekybai.“

Foto: LRT

„Vibro“ dieta ir minus 9 kilogramai

„Mano svoris dažnai kisdavo. Tai sulieknėdavau, tai vėl papilnėdavau. Tačiau ne paslaptis, kad pastaruoju metu buvau jau gerokai pavalgiusi. Mažai judėjau, kimšau, ką norėjau, o aš iš tų žmonių, kuriems reikėtų prisižiūrėti. Bet vieną dieną deginausi soliariume ir pamačiau tokį keistą aparatą. Paklausiau, kas čia. Sako: Tokia plokštė, ant kurios atsistoji, ir dešimt minučių tave drebina.“

Vibracijos būdu pagreitinama kraujotaka, ir tos minutės ant jo prilygsta valandai prakaitavimo sporto salėje. (Ir tu patikėjai?!) Patikėjau. Po poros savaičių pastebėjau, kad kūno formos pradėjo kisti. (Vien nuo to didelio vibruotuvo?) Na, aš įsigijau visą programą, į kurią dar įėjo soliariumai ir dietologės paslaugos. (Taip ir sakyk.) Taip ir sakau.

Ji man sudarė meniu, liepė valgyti po nedaug keturis kartus per dieną. Žinok, nesikankinau. Pusryčiams, pavyzdžiui, suvalgau jogurto su duona ir varškės sūriu. Paskui pirmą valandą - sriubos arba salotų, geriausia su žuvimi ar mėsa.

Tada ketvirtą valandą, ypač kai pradėjau šokti, leidžiu sau valgyti daugiau. Arba kokį rimtą mėsos patiekalą, arba pakelį varškės su jogurtu. Bet neretai padarau nuodėmę ir sukertu „Mars“ ledų, nes jie man nerealiai skanūs.

Dietologė nebuvo labai sužavėta, sužinojosi, ką valgau vietoj rimto maisto, bet gyvenime reikia ir nuodėmių. Vakare, apie septintą, suvalgau vaisių. Ir po tokios dietos numečiau jau devynis kilogramus, o praėjo vos pora mėnesių. (Dar lieknėsi?) Bandysiu, nors tikrai nebadausiu. Pati gražiausia pasaulyje vis tiek netapsiu.“

Kodėl neverta jai siųsti pakvietimo į furšetą?

„Kai sulieknėjau, pradėjau įlįsti į visus drabužius, kurie mano spintoje kabojo neliečiami jau gerus metus. Bet dabar man kažkas pasidarė - nebenoriu ryškių spalvų. Apsivelku ką nors juodo ir jaučiuosi pasipuošusi. Ir aukštakulnius apsiaunu tik labai retai, nes pastebėjau, kad kojos pavargo. (Bet kaip į prezentacijas ir klubus be aukštakulnių? Pakvies kokia Repčenkaitė į krikštynas, o tu, atsiprašant, be pakulnės.) Aš jau kurį laiką neinu į vakarėlius, nusibodo man.

Kažkaip nutolau nuo tos besilinksminančios grietinėlės ir dėl to negaila. Tada buvo daug š... sumalta. Draugais laikiau pažįstamus, su kuriais tiesiog gerai leisdavau laiką. Dabar jų nebetrūksta. Nueinu į kiną, išvažiuoju atostogauti, pavakarieniauju su draugėmis, visos paplepame. Būna, kad dar pažįstami paskambina, pakviečia prisijungti prie linksmybių, bet jau labai gerai pagalvoju, ar man to reikia.“

Nepaguldysi net su šautuvu

(Anksčiau visada pasakodavai įdomias istorijas iš Maskvos, kur lankai savo vyrą.) „Į Rusiją dabar beveik neskraidau, Šemberas pats dažniau aplanko Vilniuje. Jei atvirai, nepatinka man Maskva ir ten gyvenantys žmonės. Visi labai įsivaizdina, skuba, yra agresyvūs, šalti, o žmogaus teisės - nulio vietoje.

Pavyzdžiui, vieną vakarą su kompanija sėdėjome restorane, ir staiga įvirto ginkluotų vaikinų būrys. Čia pat visus išguldė ant grindų. O aš buvau su tokia gražia suknele, galvoju - ir kaip man čia gultis. Pradėjau vienam iš užpuolikų aiškinti, kad jie kažką supainiojo, kad esu Europos Sąjungos pilietė ir tokių grubumų nesuprantu.

Bet vienas ant žemės gulėjęs vyras čiupo man už kojos ir sako: „Gulkis, nes blogai baigsis, čia tokių šnekų niekas nesiklauso.“ Vėliau paaiškėjo, kad netoli mūsų, kitame restorane, linksminosi kriminalinės grupuotės atstovai, tai smogikai truputį susipainiojo.

Bet likau apšalusi nuo jausmo, kad ten esi niekas. Užpuls, apiplėš, niekam nepasiskųsi. (Bet negi nesinori nuskristi pas Šemberą naujos figūros parodyti?) Jis pats pas mane po poros dienų atskris ir viską pamatys.“