Atvertė naują gyvenimo puslapį
Kristina, darbas televizijoje uždeda savotišką „štampą“. Esi visada matoma, žinoma, gyveni lyg po padidinamuoju stiklu. Ar pasikeitė gyvenimas likus „už kadro“?
Jei atvirai, puikiai žinojau, kad ne visada būsiu eterio veidas. Per tuos metus nesureikšminau savo vaidmens laidoje, nesulaukiau įkyrių gerbėjų skambučių ar žvilgsnių mieste. Buvo smagu: kažkas atpažindavo, užkalbindavo, bet dirbdama televizijoje dar gyvenau ir savo gyvenimą, todėl dabar nelabai kas ir pasikeitė. Niekas už skverno netampė prieš ketverius metus, netampo ir dabar.
Kaip sužinojai, kad naujame sezone „Dviračio šou“ kūrėjams tavęs nebereikia?
Kiekvieną pavasarį, kai laidos sezonas eidavo į pabaigą, būdavo aršūs svarstymai: liks laida ar ne. Lygiai tas pats buvo ir šiemet. Dar gegužę diskutavome su laidos prodiuseriais, kokia ateitis mūsų laukia.
Tada ir išgirdau pirmą kartą, kad greičiausiai bus keičiama laidos koncepcija, formatas ir manęs, vienos iš vedėjų, galbūt nebereiks. Tokie svarstymai pasitvirtino vasaros pabaigoje. Yra kaip yra (liūdnai nusišypso).
Priėmei tai kaip eilinę naujieną, ar vis dėlto širdis suvirpėjo?
Nors buvau su tokia realybe susitaikiusi, sakyti, kad ramiai sureagavau, tikrai negaliu. Suprantu, kad atverčiau naują savo gyvenimo puslapį, priėmiau naujus iššūkius ir išbandymus, bet kolektyvo, su kuriuo dirbau, man labai trūksta. Pasiilgstu žmonių, kūrybinės komandos, jaudulio ir net dienotvarkės, kuri ketverius metus nesikeitė.
Didelė krūtinė – ne trūkumas
Prisimink, kaip pirmą kartą pravėrei „dviratininkų“ duris.
Esu veiklos žmogus. Ir net po mergaičių gimimo, negalėjau nusėdėti vietoje. Man reikėjo eiti, tobulėti, bendrauti, būti su visais ir visur. Vieną dieną paskambino vienas „Dviračio šou“ kūrėjų Haroldas Mackevičius ir pakvietė mane į atranką. Tuo metu neturėjau nuolatinio darbo, tad sutikau pabandyti ilgai nedvejojusi. Juk negalėjau praleisti tokios progos!
Eidama į bandymus labai nerimavau. Aišku, paniškai bijoti ir drebėti negalėjau, nes tada galbūt nieko gero nebūtų išėję! Beje, svajonės tapti televizijos laidos vedėja tikrai neturėjau. Iki tol vaidinau teatre, seriale ir prie kamerų bei dėmesio buvau įpratusi, tik, kaip dabar juokauju, teatre aktorius mažiau pažįsta. Liūdna, bet tik dėl to, kad žmonės mažai vaikšto į spektaklius.
Ar tavo vyras Linas, viešųjų ryšių specialistas, neprieštaravo norui būti televizijos žvaigžde?
Mes labai skirtingi. Linas ramus, viską apgalvojantis, patikimas vyras. Aš – impulsyvi menininkė. Jis puikiai suprato, kad sėdėti vienai su vaikais tarp keturių sienų – ne man. Tai buvo iššūkis šeimai, kurį priėmėme ir sėkmingai su juo susitvarkėme (juokiasi).
Na, daugelis vyrų ir moterų vis dar šnabždasi, kad Savickytė į televiziją pakliuvo tik dėl savo šypsenos ir... na, švelniai pasakysiu – nemažos krūtinės...
Oi, kiek girdėjau tokių replikų, kad laidos vedėjos kėdę galima gauti tik su kuo nors permiegojus (juokiasi). Turiu visus nuliūdinti – taip nebuvo. O dėl didelių ,,papų“: ką Dievas davė, tą ir turiu. Juk neprivalau eiti ir kiekvienam aiškinti, pažiūrėkite, aš ne tik graži, bet dar ir protinga. Dar sugebu pati sklandžiai mąstyti, auginti savus ir mokyti svetimus vaikus bei pasakoti istorijas per „Dviračio šou“.
Beje, dėl proto. Turi apsigynusi net du magistro diplomus. Kam tiek daug?
Aš jau minėjau, kad sėdėti be darbo – ne man. Pirmais metais, kai gimė mergytės, baigiau Muzikos ir teatro akademijos magistrantūrą, vėliau dar įstojau į Mykolo Romerio universitetą. Aišku, viešojo administravimo studijos buvo kiek apleistos, kai dirbau LNK, bet kažkaip susitvarkiau. Negyvenu tik šia diena, puikiai suprantu, kad ne visada galėsiu valgyti aktorės duoną.
Vaikams irgi reikia laiko
Ar ranką prie širdies pridėjusi gali pasakyti, kad niekada nekilo mintis viską mesti ir atsiduoti tik šeimai?
Tokios minties lyg ir nebuvo. Tik televizijoje yra nerašytos taisyklės, kad negali sirgti, negali atostogauti, kada nori, o vasarą du mėnesius, kai nedirbi – sėdi be pinigų. Beje, puikiai prisimenu vieną skaudžiausių darbo metu nutikusių istorijų. Labai sirgau ir namuose naktį atsikėlusi atsigerti vandens nualpau. Kritau veidu į grindis ir prasikirtau lūpą.
Ji sutinusi, susiūta, o laidą vesti reikia. Tai grimerės nutepliojo, užmaskavo, operatoriai filmavo bendresniu planu, eteryje viskas buvo puiku, tačiau kol skaičiau tekstą, beveik ašaros tekėjo. Be nuskausminamųjų nė žingsnio. Šypsotis turi, o velniškai skauda prakirstą lūpą. Tada televizijoje visi juokavo, kad namuose vyras mane muša.
Pasakoji viską taip, tarsi tie ketveri metai būtų labai mažas laiko tarpas. Ką veiki dabar? Esi bedarbė namų šeimininkė?
Kažkodėl visi manęs to klausia. Nesu aš bedarbė. Dar televizijoje dirbdama pradėjau dėstyti vaikučiams teatro meną „Tele bim-bam“ mokyklėlėje. Dabar vedu renginius, vestuves, tvarkausi namuose, daug laiko praleidžiu su mergaitėmis, atsikvėpti ir neturiu kada.
Gimdei dar besimokydama magistrantūroje. Ar dėl dukrų teko užgniaužti aktorės ambicijas, atsisakyti vaidmenų kine ar teatre?
Mergaitės jau buvo gimusios, kai vaidinau O. Koršunovo spektaklyje, buvau baigusi pirmą magistrantūros kursą. Taigi ambicijos buvo patenkintos. Prieš tai vaidinau seriale „Viltys ir likimai“. Kai pagimdžiau dvynukes, žurnalistams pasidariau įdomi dar kartą. Aišku, buvo minčių, kad vaikai sustabdė tą traukinį, bet negi negimdysi iš viso? Neturi pasirinkimo. Nori turėti vaikų, turi priimti tą pauzę kiek galima natūraliau. Nešioji jas, sūpuoji, ir tai viską atperka.
Iš karto matyti, kad mergaitės turi ir savo charakterį. Kaip sekasi susiderėti?
Jos labai skirtingos, ypač - charakteriu. Gabija labai užsispyrusi, o Justina minkštesnė, su ja galima susitarti, nors ir ji turi kaprizų. Kai mergaitės lankė baletą, abiems buvo sunku, bet Gabija, matyti, buvo labiau linkusi pasiekti savo tikslą bet kokia kaina. Justina - gudrutė, moka gražbyliauti.
Kol mažytės buvo, buvo sunkiau. Kai sukako pusantrų metų, abi lėkdavo į skirtingas puses - neprisišauksi, tad sunku buvo ir į lauką su abiem išeiti. Laukdavau vakaro, kada grįš vyras. Plaunu, būdavo, indus, tai apsikabina abi po koją ir traukia į skirtingas puses. Ką jau čia kalbėsi apie savo poreikius, knygų skaitymą...
Ir dabar viskas panašiai. Reikia sužiūrėti, kad knygeles į mokyklą susidėtų, kad nusipraustų, kad nesipyktų viena su kita. Didžiąją dalį laiko būname kartu, todėl kartais net balsą pakelti tenka. O dabar dar ir tokią slaptą svajonę turiu – rasti mergaitėms gerą auklę, kad po pamokų su jomis bendrautų kitas žmogus. Būtų lengviau ir man, ir joms.
Žvaigždė ir mažosios žvaigždutės
Auga dar dvi eterio žvaigždės. Mažosios savo sąmoju vis dar linksmina „Tele bim-bam“ žiūrovus?
Jos ne tik žiūrovus, bet ir mus linksmina. Kai labai įsijaučia, tenka net raminti. Nepamiršime su vyru vienos tėčių dienos. Mergaičių paklausė, kodėl tėvelis vienas, o jos dvi. Tai dukros, kurioms buvo vos ketveri metukai, susižvalgiusios išrėžė, kad mamytė su tėveliu labai myli vienas kitą, nesisaugojo, ir jų sėklytės išsiskyrė, todėl jos ir atsirado dvi (juokiasi).
Iš kur tokios žinios?
Maždaug mėnesį prieš laidos filmavimą buvome apsipirkti. Prezervatyvai, žinoma, gulėjo prie kasos gana žemai, ten, kur sudėti saldainiai. Mergaitės manęs paklausė, kas tai. Pamaniau, jei sakysiu, kad saldainiai, paprašys nupirkti, tad pasakiau tiesą: tai prezervatyvai, kurie saugo, kad nesusijungtų tėvelio bei mamytės sėklytės ir negimtų vaikelis. Tam kartui joms paaiškinimo pakako, bet jau po mėnesio supratau, kad jos nieko nepraleidžia pro ausis.
Mergaitės auga, joms viskas įdomu. Nebaisu kalbėtis apie suaugusiųjų gyvenimą?
Žinoma, vaikai auga greičiau, nei tikiesi, ir anksčiau, nei tikiesi, užduoda kompromituojančių klausimų. Svarbu nesutrikti. Viską aiškinti taip pat nėra būtina, svarbu pasakyti esmę - mes su vyru taip ir darome.
Ar mažosios „Tele bim-bam“ ekspertės nesusirgo žvaigždžių liga?
Jas populiarumas užpuolė tikrai staiga, be to, dukros išpopuliarino ir mane. Mano mažosios sugeba nustebinti ir pralinksminti, tačiau vos išjungus kameras, tampa kukliomis mergaitėmis. Jei kas gatvėje prieina, jos gerokai susigėsta.
Net grįžusios iš kiemo, kur vaikai pasakoja, kad jas matė ekrane, nuliūsta. Žvaigždėmis pasijunta nebent tada, kai namuose turime svečių, bet ir tai įmanoma ištaisyti. Paprasčiausiai susėdame su vyru bei dukrelėmis ir pasikalbame. Žiūrėk, po kelių minučių žvaigždžių ligos kaip nebūta.
„Mano šeima – mano laimė“
Ar laiko pramogoms su šeima surandate?
Daugiausia ir pramogaujame su šeima. Mano vyras nemažai laiko dirba, daugiausia laiko su mergaitėmis praleidžiu aš. Visi kartu dažniausiai pramogaujame tik savaitgaliais. Su dukrelėmis nueiname į „Tele bim-bam“ mokyklėlę, su vyru stengiamės kuo daugiau laiko praleisti su dukromis. Turime kelias gerų draugų šeimas. Dažnai susimatome su Rasa ir Andriumi Tapinais. Bet visai ne dėl to, kad buvome ar esame televizijos žmonės.
Mano vyras ir Rasa – geri klasės draugai, o ir mūsų vaikai gerai sutaria. Mūsų šeima labai išskirtinai tikrai nepramogauja - kaip ir visi. Laukas, pasivaikščiojimai, pamokų ruoša (mergaitės pradėjo eiti į pirmąją klasę), kartais į kiną nueiname. Nieko ypatinga.
Ar esi laiminga ir jautiesi, jog viską savo gyvenime jau pasiekei?
Žmogui tikriausiai gyvenime vis tiek kažko trūks. Kaip sakoma, kuo daugiau žmogus turi, tuo daugiau nori. Aš esu labai patenkinta, kad turiu tokią šeimą, kad mes esame kartu. Labai džiaugiuosi dabartiniu savo gyvenimu. Esu be galo laiminga, kad mes su vyru labai gražiai sugyvename.
Justina ir Gabija sveikos, nekamuoja jokios ligos. Gražiai ir labai greitai auga. Galiu drąsiai pasakyti, kad esu labai laiminga turėdama tokią šeimą! O svajonių dar tikrai turiu. Ir kine noriu vaidinti, ir teatras šaukia. Pagalvojau, kad net dainuoti visai norėčiau.
Ar dukros jus pamėgdžioja?
Jos juk mergaitės. Kartais, žiūrėk, nagus nusilakuoja, lūpas pasidažo, prieš veidrodį pasikraipo. Mano kosmetiką patikrina. Bet juk vaikystėje visos taip darėme.
Kristina, atskleisk savo svajonę.
Neturiu jos, didelės ir beprotiškos. Viskas yra įmanoma. Dabar surasiu auklę mergaitėms, o vėliau tikiuosi pailsėti su visa šeima, kur nors toli nuo žmonių. Kur gera ir šilta. Be to, ateityje vis tiek galvoju apie savo verslą.