Gimtadienis yra svarbi šventė, svarbi diena, nes tada tu atėjai į pasaulį, bet aš neskaičiuoju savo gyvenimo gimtadieniais. Yra tam tikri gyvenimo periodai, laipteliai, kuriais tu kopi, tačiau atskaitos taškai yra kiti: įvykiai, nuveikti darbai, išsipildžiusios svajonės. Aš savo gyvenimą matuoju tokiais etapais, kurie ne būtinai tiksliai sutampa su gimtadieniu. Šį kartą man sueina 40 metų ir jaučiuosi labai keistai. Kai tau yra 20 metų, manai, kad 40 niekada nebus, man tai neatsitiks, bet nėra žmogaus, kuris darytųsi jaunesnis. Man yra smagu, dabar išgyvenu labai šviesų gyvenimo periodą, pastaruoju metu esu laimingiausias, koks kada nors buvau ir stengiuosi tuo džiaugtis.
- Gal yra kokia nors konkreti tokios būsenos priežastis?
Labai ilga istorija. Turbūt reikėtų memuarus rašyti, kad galėčiau viską paaiškinti. Aš gyvenu taip, kad man nereikia meluoti nei sau, nei kitam, nei versti kitus žmones meluoti, nereikia nieko slėpti, nieko bijoti. Tiesiog man gera ir aš tuo džiaugiuosi, nesistengiu nagrinėti, nes visokie nagrinėjimai viską sugriauna. Įspraudimai į rėmus sugadina stebuklą.
- Jau žinote vietą, kurioje ir kaip švęsite artėjantį gimtadienį?
Dar ne, aš paminėjimo proceso nesureikšminu, nes pati šventė yra svarbesnė artimiesiems, draugams, kuriems tu esi svarbus. Aš nesijaučiu taip, kaip prieš 20 metų įsivaizdavau, kad turėčiau jaustis.
- Jaučiatės geriau?
Žinoma, jaučiuosi geriau. Bet tai amžina klasika – visi 20-mečiai galvoja, kad niekada nebus 40-mečiai. Taip pat klasika yra tai, kad 40-mečiai sako, jog tik dabar gyvenimas prasideda. Aš taip pat nieko naujo negaliu pasakyti, nes gyvenimas tik dabar prasideda, jeigu savęs nereikia prievartauti, jeigu tavo veikla yra tai, ką tu mėgsti, tavo šeima yra žmonės, kuriuos tu myli, draugai yra žmonės, su kuriais tau smagu būti, tai amžiaus riba, kaip atskaitos taškas išnyksta.
- Atskleiskite, kaip per tiek metų jūs išoriškai beveik nepasikeitėte?
Iš tikrųjų taip nėra. Yra toks paradoksas, kad žinomi žmonės visada atrodo jauni. Taip yra tik todėl, kad mes juos nuolatos matome ir nepastebime jų keitimosi. Jeigu nematytume žmogaus 10 metų, tada kažkokius skirtumus įžvelgtume.
- Bet jūsų nepuošia, pavyzdžiui, ilgi plaukai ar didelis pilvas... Aš sunkiai su tuo kovoju. Esu linkęs į antsvorį ir tai turbūt vienintelė mano kova gyvenime. Labai mėgstu pavalgyti, mėgstu saldumynus, bet man nuolatos tenka versti save judėti. Pavydžiu žmonėms, kurie yra ploni, gali valgyti daug ir jiems nieko neatsitinka. Kai lipi į sceną, esi matomas – tai tave įpareigoja prisižiūrėti. Jei išeis į sceną blizgančiais, riebaluotais žandeliais vyrukas su dideliu pilvu ir pradės dainuoti liūdnas dainas, bus sunku juo patikėti. Viešuma priverčia pasitempti, nors mano karjera nėra pagrįsta išvaizda, bet ji neturėtų žmonėms trukdyti klausytis muzikos. Reikia išlaikyti aukso vidurį, kad žmogus galėtų ir žiūrėti, ir klausytis.
- Niekada nenorėjote atrodyti kitaip? Galbūt ką nors pasikoreguoti, kaip tai dažnai daro užsienio atlikėjai?
Atlikėjai užsienyje susiduria su daug didesne konkurencija. Jie yra priversti kartais eiti prieš savo prigimtį. Ačiū Dievui, man nereikia to daryti. Jeigu kada nusišypsotų laimė ir kokia nors mano daina nuskambėtų kur nors plačiau, tada galbūt kažką galvočiau.
- Kuo prabėgę metai jums buvo reikšmingi?
Vieno dalyko negalėčiau išskirti. Gyvenimas yra nieko vertas, jeigu tu nesi savo vietoje, jeigu darai tai, kas tau nemiela, jeigu dirbi darbą, kuriame tik daugiau moka. Tu esi nelaimingas žmogus. Kiekvienas žmogus turi kažkokį talentą, kažkokias savybes, jis laimingas tik tada, kai tą dovaną, kurią jis turi, realizuoja. Tai nepriklauso nuo profesijos. Aš labai laimingas, kad galiu gyventi su muzika, nes tai mane pasiima visu 100 procentų, kai aš sėdu įrašinėti, pasaulis išnyksta ir staiga pamatau, kad jau 5 valandos ryto. Tu jautiesi laimingas, nes darai tai, kas tau labai labai patinka.
- Ką dabar ruošiate savo klausytojams?
Šiuo metu baigiu įrašinėti muziką filmui. Ko gero, ji turėtų būti išleista albumo pavidalu. Pernai išleidau du albumus, padariau tokį eksperimentą. Vienas jų buvo instrumentinis, buvo labai keista, kai sužinojau, kad vietoje 1000-1500 albumų (tiek tikėjausi parduoti), buvo parduoti 5000. Jeigu žmonėms patiko tas mano albumas, tada patiks ir muzika, kurią dabar rašau. Kitas rimtas mano albumas turėtų pasirodyti kitų metų pradžioje, jau turiu didžiąją dalį dainų, tačiau negaliu skubėti, noriu padaryti viską iki galo.
- Koks jis bus?
Manau, kad jau po truputį priaugau prie punk roko muzikos – vienos iš aukščiausių laisvės pasireiškimų. Tu turi nebijoti savęs, kad galėtum groti punk roką. Esu „punkrokeris“, kuris groja sentimentalią muziką, bet viduje esu pilnas jaunatviško maišto, kurį noriu realizuoti.
- Minėjote, kad kuriate muziką filmui, kuriame teko suvaidinti. Kuo jus sužavėjo kinas?
Nenorėčiau būti profesionalus aktorius, tai nėra mano pašaukimas. Tai labai sudėtinga profesija ir ne kiekvienas gali būti aktorium. Kartas nuo karto – tai puikus prieskonis, tam tikras savo dalies realizavimas. Kiekviename žmoguje, kuris yra scenoje, yra bent maža aktoriaus dalelė. Dainos atlikimas taip pat yra aktorinis darbas. Mes jau daugiau nei 10 metų vaidiname „Hamletą“, rudenį vėl turėsime gastroles. Niekada negalvojau, kad tiek metų jis tęsis.
- Ar jums nepabodo tiek metų vaidinti šiame spektaklyje?
Tokių spektaklių nėra daug, bet tai yra Nekrošiaus fenomenas. Nežinau, kaip jam tai pavyko, gal čia buvo nušvitimas ar įkvėpimas. Šitas spektaklis surežisuotas kaip koks šveicariškas laikrodis, kurio mechanizmas idealiai veikia. Jam pavyko suburti labai gerą kolektyvą ir sukurti gerą spektaklį, kuris, kaip kiekvienas geras daiktas, galioja ilgai. Iki šių metų pabaigos bus suvaidinta 180 spektaklių. Mano gyvenimas iki „Hamleto“ premjeros ir po jos – tai periodas, kuriuo aš matuoju savo gyvenimą. Spektaklis yra geras tol, kol tu jį vaidindamas jautiesi taip, tarsi jį vaidintum pirmą kartą. Kol taip bus, jis bus geras.
- Esate išbandęs nemažai skirtingų saviraiškos būdų. Kokios nepatirtos sritys dar jus domina?
Man kinas yra labai įdomu. Muzika filmui – labai įdomus žanras. Filmuotis kine, nebūtinai pagrindinėje rolėje, yra labai smagu. Veiksmas ekrane gali trukti pusę minutės, o ta scena filmuojama visą dieną.
- Pats dažnai lankotės kine?
Kinas yra bene labiausiai mano stebima meno rūšis. Aš labai mėgstu mokslinę fantastiką. Visada mėgau siaubo filmus, bet pastaruoju metu po truputėlį nuo jų tolstu, nes nieko naujo juose nebeatsitinka. Paskutinis, mano manymu, tobulas siaubo filmas – „Bleiro raganos“ projektas. Žiūrėti jį namuose naktį užsigesinus šviesas yra iš tikrųjų labai baisu. Čia kaip ir Edgaro Po siaubo apsakymai, kuriuos paskaitęs užsikeli kojas, nes manai, kad kažkas tau už jų griebs, nepaisant to, kad tau jau yra daug metų. Tai adrenalino duodantis žanras.
- O kaip jums pastaraisiais metais išpopuliarėjusi animacija?
Kartais su vaikais nueinu, bet dažniau tai daro mano žmona, nes nesu didelis animacinių filmų mėgėjas. Labai retas animacinis filmas man patinka, paskutinis toks buvo – „Nerealieji“.
- O „Simpsonai“?
Jų dar nemačiau, nes visada baisu pasiduoti madai. Kai visi kažkuo žavisi, man natūraliai kyla pasipriešinimo reakcija. Aš dažniausiai tokį filmą pasižiūriu po pusės metų, kai ažiotažas nurimsta.
- Galbūt kartais kyla noras visą savo patirtį sudėti į knygą? Tai reikštų gyvenimo pabaigą. Kol kas dar nenoriu nieko apibendrinti. Aš mielai dalijuosi patirtimi ir man dabar to užtenka. Aš pakankamai prisipasakoju įvairių interviu metu, kad dar užsikraučiau sau ant galvos ir viską užrašinėčiau. Knygą rašyti man neužtektų kantrybės. Knyga turi būti apie išbaigtą istoriją, mano gyvenimo istorija dar nėra baigta. Apie „Foje“ būtų galima parašyti knygą.
- Blogai jūsų nevilioja?
Esu tai išbandęs, bet man visiškai neįdomu. Tai – kaip miniatiūros, haiku žanras, bet tada jau geriau haiku eilėraščius paskaityti. Man labiau patinka „youtube‘as“. Man smagiau žiūrėti visokius vaizdo klipus, negu skaityti kažkieno kliedesius, kaip šiandien aš nusiskutau barzdą ar suvalgiau barščius.
- Kokie jūsų planai artimiausiems 40-iai metų?
Aš tiek negyvensiu. Manau, kad mano gyvenimas persirito per vidurį ir dabar jau eina mažėjančia seka.
- Kiek tada jūs gyvensite?
Planuoju iki kokių 2040-ųjų. Pagyvensiu iki kokių 73 metų ir tada numirsiu. Norėčiau numirti pavasarį, kad būtų saulėta diena, pirma dienos pusė, geriausiai – rytas. Norėčiau numirti suvokdamas, kad aš mirštu. Toliau negu 2040-ieji mano planai nesiekia. Jeigu aš gyvensiu ilgiau, tada jau teks rašyti knygą, nes nebebus ką veikti.
- Kodėl nebebus?
Pagal esančią santvarką ir įstatymus pensijos aš praktiškai negausiu, nes esu laisvas menininkas. Jeigu man ir mokės pašalpą, ji bus juokinga ir aš iš jos negyvensiu, todėl noriu ar nenoriu, būsiu priverstas visą laiką būti scenoje. Būsiu gyvas tol, kol galėsiu būti scenoje, kol galėsiu kurti muziką. Jeigu negalėsiu to daryti, keliausiu ten, kur galėsiu.
