Asfaltas ir cigaretės
Svajonė ir Paulius šią vasarą Vilniuje turi itin buitiškų rūpesčių – remontuoja čia esantį butą (o tai reiškia nepabaigiamas derybas su meistrais ir ,,ekspedicijas“ į statybinių medžiagų parduotuves). Gyventi šiame bute pora nesiruošia – jis bus skirtas nuomai. Panašu, kad planų pabaigti kosmopolitines keliones po didžiuosius pasaulio miestus menininkai bent kol kas neturi – priešingai, dabar norėtų ilgėliau apsistoti Londone. Žodžiu, pasaulyje jų daug, o Lietuvoje – mažoka. Kodėl?
„Tikrai niekur nesame dingę! Kas keletą mėnesių būtinai grįžtame. Nors atrodo, jog kai kuriems čia esantiems geriau laikyti mus dingusiais. Mažiau rūpesčių ir dalybų. Tik važiuok ir dink, o mes čia pasitvarkysime, kaip norime! Iš dalies jaučiamės išstumti“, – su lengvu kartėliu kalbėjo Paulius Stanikas.
Tačiau skųstis šie menininkai tikrai nenori – juk gyvena taip, kaip visada svajojo: didžiausiuose pasaulio miestuose, kur audringai verda tikrovė, kur už kilmę svarbesnė miestietiška tapatybė. „Esame lietuviai ir iš Lietuvos. Bet aš nesu nei lietuviškas, nei prancūziškas, nei lenkiškas ar norvegiškas... Visa tai man greičiausiai padarė įtaką, bet vis tiek esu pasaulio žmogus“, – mano Paulius.
Svajonė juokdamasi prisimena vieno pažįstamo jai kažkada mestą epitetą – „asfaltas ir cigaretės“. Žinoma, kartais po tuo asfaltu norisi pajusti juodžemį. Pasiilgę paprasčiausio purvo, Svajonė ir Paulius traukia link Bulonės miško. Bet svarbiau jiems – bent keliskart per savaitę panardyti po muziejų lobynus, matyti naujausias parodas.
Pora gyvena niekur pernelyg neįklimpdama: Paryžius per keletą metų tapo savas, neblogai pažįstamas, Niujorkas – gana artimas, Londonas – taip pat. Atvažiavę į Paryžių beveik nežinomi, dabar sulaukia didžiausių dienraščių dėmesio, žinomi filosofai nagrinėja jų kūrybą, rengiama grupinė paroda garsiajame „Pompidou“ centre. „Lyg ir nieko... Svarbiausia, kad patys jaustume, kad kuriame tikrą meną“, – įvertino Paulius.
Prieš daug metų jiems atrodė, kad gyvenimas – nuobodus, nykokas ir tikrai nevertas „memuarų“. O dabar abu pasvajoja apie laiką, kai nenulaikys rankose pieštuko, teptuko, fotoaparato ar kino kameros: „Kai būsime labai labai seni, o tai bus dar tikrai negreitai, parašysime knygą. Ir galvojame, kad turėtų būti įdomu! Apie gyvenimą, apie žmones, apie gimimą ir mirtį, meilę ir seksą. Būtį. Apie tai – visa mūsų kūryba...“ Svajonė ir Paulius tiki, kad dažnai skaudžiai atviri, aštrūs, provokuojantys kuo plačiausią emocijų skalę nuo pasibjaurėjimo, išgąsčio iki atpažinimo jų darbai yra suprantami tokiems patiems žmonėms ir Lietuvoje, ir kitose šalyse. Ir tokiems patiems nesuprantami.
Norėtų pinigų – galėtų jų pasidaryti
Kai kurie Svajonę ir Paulių Stanikus įsivaizduoja sėdinčius ant aukso kalnų... Iš tikrųjų jiems nėra labai lengva pragyventi materialiai – kaip ir visame pasaulyje, menininkų pajamos tiesiog negali būti stabilios. Jie tiki – vos pradėtų kurti, besiorientuodami į numanomą komercinę sėkmę, darbai netektų savo vertės ir poveikio.
„Nesame nei skurdžiai, nei turtuoliai. Nesakau, kad pinigai mums nėra svarbūs – mėgstame gražiai apsirengti, skaniai pavalgyti, skoningai įsikurti namus ir kelti puotas. Bet jei norėčiau daryti pinigus, pasinaudočiau savo ekonominiu išsilavinimu. Kurčiau įmonėlę, puikiai susitvarkytume. Imčiau paskolas, pirkčiau žemę, pardavinėčiau prancūzišką vyną, steigčiau reklamos ar dizaino firmą – turėjome visokių pasiūlymų!“ – emocingai kalbėjo Paulius.
Jie to nedaro sąmoningai, kuria savo vizualią filosofiją, kurios komercinė sėkmė nepriklauso nuo meninių intencijų. Neišnaudoti komerciniai talentai įsikūnijo jų dukroje – dvidešimt dvejų Dalia baigė bankininkystės mokslus ir šiuo metu atlieka analitikės praktiką viename Paryžiaus bankų. Tėvas ir mama gerbia jos pasirinkimą, o ši gerai supranta tėvų kelią. Pauliaus manymu, normalūs žmonės taip ir turėtų priimti vienas kitą – ar tu agurkus raugi, ar paveikslus tapai...
Nepatogūs menininkai
Nepaisant aktyvios veiklos ir pripažinimo užsienyje, Stanikai vis tiek tvirtina niekur neišsikraustę ir jokiu būdu neemigravę. Jie tiesiog negyvena sėsliai. Geografija neturi įtakos šių menininkų kūrybai – kada nors apie juos parašytose knygose veikiausiai nebus skyriaus „Paryžiaus (Londono, Niujorko ir t.t.) etapas“. O – Vilniaus? Menininkai atvirai prisipažįsta: šiuo metu jie jaučia, tarsi Lietuva jiems tyčia tvertų sienas, kurių galėtų nebūti – jų čia nekviečia į parodas, nesiūlo atstovauti šaliai užsienyje rengiamuose šiuolaikinio Lietuvos meno pristatymuose. Ne vienas į Vilnių atvykęs tarptautinės meno institucijos kuratorius, bandęs ieškoti Stanikų, išgirsdavo esą „nėra čia tokių“...
Svajonė ir Paulius gali pasakyti daug karčių žodžių apie Lietuvos šiuolaikinio meno institucijas, drąsiai pliekia jų kuruojamuose procesuose įžiūrimą korupciją, interesų siaurumą ir provincialumą. Pastarosios gerai žino šią Stanikų poziciją ir dėl to pasistengia artyn neprisileisti. Menininkų manymu, rimtos, veiksnios ir gyvybingos dailės terpės Lietuvoje tiesiog nėra. „Nekalbame apie menininkus – jų tikrai yra, ir talentingų. Bet dauguma tvarkosi patys. Galėtumėte sakyti – o ką jūs padarėte, kad būtų kitaip? Neturėjome galimybių kažką daryti – mus išprašė iš visų komisijų ir tarybų“, – Svajonė ir Paulius vis dar karščiuojasi, prisimindami ir gausybę intrigų, susijusių su Venecijos bienale... Žodžiu, prieš keletą metų susiklostė situacija, po kurios menininkų duetas pasijuto privaląs išvykti.
„Mums patinka taip gyventi, kaip gyvename – juk nesame tremtiniai. Bet jaučiame, kad galėtume daug ką padaryti čia, būti naudingi su savo patirtimi ir įdirbiu. O nekviečia ir neieško. Esame nepatogūs, nes – tiesūs, nesimaivome, neišsisukinėjame“, – Paulius ir Svajonė visai nebijo atrodyti smulkmeniški ir pernelyg asmeniškai reaguojantys į situaciją.
„Ji man patinka“
Taip jie ir gyvena – fotografuoja, piešia, tapo, lipdo, eksponuoja savo darbus, vėliau sunkiai su jais skiriasi. Aistringai diskutuoja. Išlieka ištikimi asfaltui ir cigaretėms. Vaikšto į muziejus, drabužių parduotuves ir kavines. Paulius mėgsta įmantrų maistą, Svajonė – televizorių ir detektyvus. Nuolat pratęsia vienas kito sakinį ir dažnokai painiojasi tarp „mes“ ir „aš“. Kartais „pjaunasi“, bet ilgiau kaip pusvalandį atskirai retai išbūna.
„Man atrodo, mes labai patinkame vienas kitam. Ar ne? Tu man pasakyk. O ką, aš tau nepatinku? Ko taip ilgai galvoji?“ – Paulius puola „kvosti“ Svajonę. Kažkada mėgdavo susiorganizuoti dirbtinų dramų – gyvendami šalia Santuokų rūmų, išsiruošdavo skirtis. Bet visada grįždavo namo...