Tada iš teatro išėjo ir Regimantas Adomaitis, ir Laimonas Noreika. Pasirodo, valdžia neturėjo jokios teisės taip elgtis. Bet tada pagalvojau: jei atsisakysiu pensijos ir liksiu dirbti, man pasakys, kad tos pensijos negausiu niekados... Galvojau: geriau išeisiu iš darbo, bet pensiją turėsiu. O kaip menininkas tada turėjau teisę dirbti pagal autorinę sutartį, tai pasirašydavau sutartį spektakliui arba filmui, gaudavau honorarus ir pensiją. Buvo pasielgta neteisingai, prieš Konstituciją, o tai padariusi ministrė dar garbinama, kad labai gera...
Prisimenant tą skaudžią istoriją, kai daugelis žmonių turėjo palikti mėgstamą darbą, kaip dabar Jums atrodo Seimo narių noras rentomis užsitikrinti pragyvenimą?
Man atrodo, jie patys sau kuria privilegijas, ir tai yra netinkama. Galvojau, gal taip priklauso daryti, bet perskaičiau laikraščiuose, kad ne, ne visose valstybėse yra tos rentos. Tai patikėjau, kad čia jų sumanymas tik atėjus pasiskirti sau ateičiai. Už ką? Taigi visi mes dirbame, išeiname iš darbo, tai irgi turėtume gauti rentas? Bet ne, kiti negauna. Kodėl jie turėtų gauti? Štai kas man svarbu. Manau, kad tai buvo negražus sumanymas.
Kai išgyvenote savo aktorinės karjeros aukso amžių, žmonės plūsdavo į teatrą, dabar didžiausią auditoriją suburia televizijos realybės šou. Ar nesijaučiate svetimas šiuolaikinėje Lietuvos visuomenėje?
Taip, žinoma, jūs teisus. Kai Juozas Miltinis mane priėmė į teatrą (tada man buvo septyniolika), man ir visiems kitiems jis aiškino, koks turėtų būti teatro menininko uždavinys: atskleisti esminius būties klausimus apie žmogų, jo misiją žemėje, kodėl jis turi gyventi. Kaip tuos klausimus kėlė Biblija, senovės graikų autoriai... Ką darysi, laikai keičiasi, ir dabar jau šito esminio dalyko atsisakoma. Kai dabar žiūriu kokį A.Čechovo spektaklį, matau tik pavadinimą, o viskas taip perdirbta, kad to A.Čechovo net minties nelieka. Mačiau „Tris seseris“ pastatytas taip, kad išsižioti gali ir neužsičiaupsi. Visos trys seserys – tarybiniame konclageryje guli ant narų ir į Maskvą veržiasi ne dėl to, kad graužia nepaaiškinamas ilgesys, bet kad iš kalėjimo nori pabėgti. Veršininas yra NKVD viršininkas... Tai visiškas išsitaršymas. Publika to nepriima.
Priima nelabai intelektualūs žiūrovai, nesusigaudantys, kas yra teatro menas. Arba mačiau „Hamletą“: stovi Hamletas ir pats nesusigaudo „būti ar nebūti“; jį vandeniu apipila, dūmais paleidžia, o jis – „ba ba ba“, nesuprasi teksto... o juk Hamletas atvažiavo padaryti perversmo „šitoj supuvusioj karalystėj“, klausia, kokia gyvenimo prasmė. Tai man įdomu, jo svarstymai, kas darosi šitame pasaulyje... Arba „Makbetas“, irgi J.Miltinio statytas... Makbetas buvo doras karvedys, o paskui užsigeidė valdžios, nužudė karalių, o pabaigoje sako: gyvenimas – tai bėgantis šešėlis, tai idioto pasaka, triukšminga, neturinti prasmės. Jis susimąsto, kam reikėjo žudyti dėl valdžios. Tai aš noriu pamatyti, o matau tik dekoracijas, dūmus, šviesas ir jokios minties, išskyrus formą.
O Lietuvos kinas kaip Jums dabar atrodo?
Niekaip, mes gi nematome lietuviško kino.
Na sukuria per metus du tris filmus.
Kokius? Aš nežinau.
A.Puipos „Dievų miškas“, pavyzdžiui.
Aš net nėjau žiūrėti, nes mano sesers vyras kalėjo Štuthofe kartu su Baliu Sruoga. Jis sakė: „Donatai, tu neik, pamatęs „Dievų mišką“, aš pašiurpau – toks iškraipymas teisybės, toks išdarkymas!“ Jis mane nugąsdino, ir nėjau žiūrėti. Nežinau, gal ir negerai padariau.
O iš to, ką matėte per pastaruosius septyniolika metų?
Tai kad aš nieko nemačiau.
Sukūrėte daug kino vaidmenų tuometinės SSRS kino studijų filmuose. Ar Rusijoje Jus žmonės dar pažįsta?
Taip. Lietuvoje mažiau pažįsta.
Jūsų net nepažino Panevėžyje, kurio Garbės pilietis esate, kai bandėte pasinaudoti teise nemokamai važiuoti visuomeniniu transportu. Kontrolieriai vos nenuvežė į policiją... Kas, Jūsų manymu, atsitiko, ar užaugo karta, kuri jau nebežino Donato Banionio?
Taip, nauja karta. Be to, Rusijoje daugiau filmų, kuriuose vaidinau, rodo ir daugiau žmonių juos žiūrėjo. O pas mus daug mažiau matė, ir neįstrigo. Kai kas atsimena, kai kas neatsimena.
Ar Jus tai skaudina?
Ne. Tokia menininko duona. Tikrai neskaudu. Daugiau žiūriu į tai su tam tikru humoru. Galvoju: gyvenimas toks – šiandien taip, o ryt – kitaip. Beje, Lietuvoje mane ne iškart pripažino ir kine. Rusijoje anksčiau. Namuose galbūt pranašu nebūsi...
Žvelgiant į Jūsų gyvenimą, atrodo, tarsi esate laimės kūdikis. Kilęs iš paprastos siuvėjo šeimos pasiekėte teatro ir kino aukštumas. Ar tikite likimu?
Labai tikiu. Mano tėtis – siuvėjas – negalvojo manęs leisti į gimnaziją ir pinigus mokėti. Manė, kad siuvėjo vaikas neprasimuš – ne to lygio, todėl atidavė į Amatų mokyklą. O toje mokykloje kartu su manimi mokėsi Vaclovas Blėdis. Mes kūrėme dramos ratelį, iš kurio vėliau išsirutuliojo profsąjungų teatras. Grįžo J.Miltinis iš užsienio ir pradėjo vadovauti tam teatrui. Tada keitėsi valdžios, tarybų valdžia norėjo pasirodyti labai gera – nemokamas mokslas, gydymas, nauji teatrai – ir J.Miltiniui davė galimybę sukurti teatrą. O Smetonos laikais jam nebūtų buvę jokių galimybių savo teatro sukurti. Taip sutapo. Ir patekau pas J.Miltinį – pas tokį žmogų! Ne kur nors kitur. Viskas taip klostėsi klostėsi. Likimas, tiktai likimas. Aš pats jo negalėjau pasukti ar pakreipti.
Ir kine dirbote su geriausiais režisieriais: Vytautu Žalakevičiumi, Andrejumi Tarkovskiu.
Taip, o A.Tarkovskis – tai iš viso likimo dovana. Viskas likimas. Tikiu, kad tai ne nuo manęs priklausantys dalykai, tik aplinkybių susiklostymas.
Vadinasi, nuo žmogaus priklauso, tik kaip jis reaguoja į tas aplinkybes?
Žmogus kažką gali, bet aplinkybių nepakeisi, valdžios nepasirinkau, teatro nesukūriau, J.Miltinio nepasikviečiau, bet pas jį pakliuvau ir labai džiaugiuosi tokiu likimu.
Kažkas yra tokio nesuprantamo, kodėl likimas yra ne mano valdomas. Ne kartą esu pasakojęs, kaip vokiečių laikais Panevėžyje slapstėsi rašytoja Liūnė Janušytė, nes buvo susidėjusi su komunistais, kaip ir P.Cvirka, S.Nėris. Ji už pusę litro pranašaudavo žmogaus likimą, nes, gyvendama Paryžiuje, buvo išmokusi pas arabus būrimo meno. Ji man ir mano žmonai išpranašavo daug ką, kas vėliau nutiko. Žmonai, kad neteks namų – ir tikrai, atėjo bolševikai ir jos tėvą išvijo į Vorkutą, ir ji neteko namų. Man pasakė, kad bėgsiu į Vakarus, bet nepasiseks. Taip ir buvo – J.Miltinis, V.Blėdis ir aš traukėmės, bet pas Vytautą Mačernį mus rusai prisivijo. Tikrai juokiausi, kai man, aštuoniolikmečiui, pranašavo, kad būsiu teatro vadovas – tais laikais, kai buvau pats menkiausias tarp mūsų aktorių. Buvo matyti, kad ir ji pati nelabai tuo tikėjo. Žiūri į akis ir galvoja: sakyt nesakyt... bet pasakė – tu būsi teatro vadovas. Pagalvojau: čia tu man už puslitriuką, kurį daviau... nepatikėjau. Sakė, kad mano giminaitis paklius į vokiečių konclagerį, bet grįš – ir tai atsitiko sesers vyrui.
Kaip Jūs tai aiškinat? Kažkas nulemta iš anksto?
Nežinau. Kodėl Edipui buvo išpranašauta, kad jis užmuš savo tėvą? Matyt, yra kažkas išskaitoma... Bent man trys pranašystės išsipildė.
O turėjote vilčių, kurios neišsipildė?
Žinoma. Daug daugiau vilčių neišsipildė... Norėjau pabėgti į Vakarus, bet nepavyko, išėjo, kaip man pranašavo. Galvoju, kad pasiekiau tai, ką dariau užsispyręs. Baigiau gimnaziją aukso medaliu, įgijau „raudoną“ aukštojo mokslo diplomą. Negalvojau, kad būsiu toks aktorius, bet norėjau juo būti, ir išsipildė. Bet kokios aplinkybės susiklostė! Turėjo valdžios keistis, turėjo ateiti bolševikai, turėjo J.Miltinis grįžti iš Paryžiaus ir įsteigti teatrą. Žiūrėkit, kokios aplinkybės buvo. Turėjo visas pasaulis keistis, kad patekčiau į teatrą... Nuo graikų laikų jau taip – kas lemta, tas lemta... Beveik penkerius metus gyvenate Vilniuje. Ką dabar veikiate?
Visiškai nieko tokio neveikiu, išskyrus tai, kad su jumis pasišneku, dar su kai kuo.
Ar dar filmuojatės?
Neseniai kvietė filmuotis vienas vokiečių režisierius. Jiems reikėjo vokiškai kalbančio lietuvio (aš kalbu vokiškai), kuris suvaidintų žydšaudį. Atsisakiau, nors ir gerai būtų sumokėję. Nepatiko, kaip lietuvis rodomas ir dar maždaug su mintimi, kad visi lietuviai taip darė. Dabar siūlo Rygoje filme „Mažieji plėšikai“ vaidinti dviejų vaikų senelį. Lyg ir sutarėme, gal rugpjūčio mėnesį važiuosiu filmuotis.
Ar esate kviečiamas dalytis patirtimi su jaunaisiais aktoriais?
Ne. Kad aš ir nenorėčiau. Šiuo metu nesutaps mano įsitikinimai su tuo, kas jaunimui sakoma, brukama, ką mes matome per televizijos šou, kuo visa Lietuva džiūgauja. Negalėčiau jiems pasakyti, kad tai blogai, dar pamanys, kad Donatas kvailys...
O nesijaučiate, kad neišnaudojate savo potencialo?
Ne ne, aš jau savo padariau, man 83 metai. Užtenka. Visiškai nesijaudinu.
