Nors septynerius metus Afrikoje gyvenanti aktorė Eglė Aukštakalnytė-Hansen (36) į Lietuvą sugrįžta vos pora kartų per metus, ji būtinai suburia savo mielų bičiulių, garsių menininkų kompaniją – poetę Violetą Palčinskaitę (63) ir aktorių Donatą Banionį (83). Saulėtame Eglės bute sostinės Antakalnio rajone kartu sutinkamos didžiosios metų šventės, jaukiai užsisėdima už stalo, šnekučiuojamasi absoliučiai apie viską – nuo leopardų gyvenimo Afrikoje iki kosmetinių receptų ar kultūrinių sluoksnių Andrejaus Tarkovskio filmuose.
„Kodėl mums taip smagu kaskart susibėgus? Palaikome tikrąją intelektualiosios bohemos dvasią! Kažkada labiausiai vienijo teatras, o dabar – tiesiog žmogiškosios vertybės, draugystė. O tai šiais laikais virsta retenybe… Nė vienas nesame sėslūs savo dvasia, mintimis ir gyvenimo būdu. Man jie visada buvo kelrodės žvaigždės, tokie „dinozaurai“, o aš, „dinozauriukė“, tikiu, kad jie amžinai bus su manimi!” – su nepaprasta šiluma kalbėjo jauniausia trijulės atstovė, kol kiti du kvatojosi, išgirdę tokį „archeologinį“ epitetą.
Ir niekas iš šios kompanijos metų neskaičiuoja – amžius čia yra labai sąlyginis dydis. Violeta – visada nuostabi dama, Donatas – visada jaunas savo neaprėpiamais minties horizontais. Kai vyresni draugai klausia Eglės, kuo ši gyvena ir ką veikia, tai niekada nebūna formalumas. Jiems iš tiesų įdomu. „Ir aš tuomet jaučiu, kad tiesiog privalau gyventi taip, kad būtų ką jiems pasakoti!“ – pastebi moteris.
Gerosios bohemos nariai įdėmiai klausosi Eglės pasakojimų apie jos tyrinėjamas Afrikos gentis, laukinius gyvūnus ir kitus egzotiškuosius arba žmogiškuosius potyrius. Metai iš metų šie žmonės augina, puoselėja savo bendravimą, nepaleidžia vienas kito.
Vieną kartą Panevėžyje
Eglė ir Violeta susitiko 1994 metais spektaklio „Don Kichotas“ pastatymo metu. Donato Banionio ir poetės bendrystė prasidėjo septintąjį dešimtmetį. „Mes susipažinome labai įdomiai. Keli pradedantys rašytojai atvykome į Panevėžį pažiūrėti legendinio Juozo Miltinio spektaklio pagal Wolfgango Borcherto pjesę „Lauke už durų“. Rodos, tai buvo 1964-aisiais. Kaip šiandien prisimenu: lietus, šalta, bilietų, žinoma, negavome.
Grėsė likti lauke už durų, bet kažkas pasigailėjo jaunų sušalusių ir sušlapusių literatų. Žiūrėjome šį spektaklį pakerėti, turiu pripažinti, kad iki šios dienos tokio įspūdžio nepadarė nė vienas pastatymas.
Matyt, teatre pasklido gandas apie mus, nes po vaidinimo išgirdome, kad pagrindinio vaidmens atlikėjas Donatas Banionis kviečia mus į svečius vakarienės! Net nepatikėjome iš karto. Juk kitas autobusas į Vilnių – trečią valandą nakties. Buvome priglobti, sušildyti, pamaitinti, pagirdyti ir net naktį palydėti į autobusų stotį! Tą vakarą Donatas deklamavo Vytauto Mačernio poeziją, tai buvo tiesiog nepamirštama“, - pasakojo Violeta Palčinskaitė. „Nuo tada ir draugaujame. Jau net baisu sakyti, kiek metų…“ – pridūrė poetė.
Kodėl garsus aktorius kažkada sugalvojo pasikviesti jaunimą vakarienės? Donatas Banionis gūžtelėjo pečiais – jie jau pradėjo garsėti kaip rašytojai, aktorius vertino Violetos Palčinskaitės eilėraščius, bet svarbiausia – tiesiog taip buvo priimta…
„Nežinau, kaip įvyko, kad tarp mūsų su Violeta užgimė draugystė, dvasinis ryšys. O šiaip – dirbi teatre, ten yra kolegų, su kuriais lyg ir kalbiesi metų metus, bet mūsų trijų bendravimas yra kitoks. Esame artimi žmonės“, - teigė Donatas Banionis.
Violeta Banionių šeimoje visada jaučiasi saugi, išklausyta, suprasta. Dar niekada nebuvo, kad poetė nejaustų pareigos pargrįžusi iš jų paskambinti ir pranešti, kad viskas gerai. Jei nespėja, jau ant laiptų girdi skambantį telefoną…
„Vaikeli, ar čia pirmą kartą taip?“
O Eglė su Donatu Banioniu susidraugavo per Rokiškio teatro festivalį „Vaidiname žemdirbiams“ apie 1994-uosius. Tais metais Donatas buvo išrinktas geriausiu festivalio aktoriumi, o jauna jo kolegė – simpatiškiausia aktore. Beje, šiuo prizu Eglė buvo įvertinta už vaidmenį Violetos Palčinskaitės verstoje pjesėje „Mergaitė ir drakonas“.
Tuo metu jauna aktorė išgyveno konfliktą teatre, jai teko išeiti. „Kažkaip ėmiau ir išsiliejau Donatui: man teikia apdovanojimą, o turiu išeiti iš teatro! Ašaros bėgo kaip pupos, o jis klausė, ar čia pirmą kartą taip? Pirmą, atsakiau. Jis man tėviškai paaiškino, kad tokių išgyvenimų, intrigų dar bus ne viena“, - teatrinės bičiulystės pradžią prisiminė Eglė.
Vėliau ji tęsėsi scenoje – abu aktoriai vaidino amžinatilsį Irenos Bučienės spektaklyje „Barbora Radvilaitė“. Čia jaunoji pagrindinio vaidmens atlikėja gavo neįkainojamų meistriškumo pamokų iš Donato (jis čia vaidino arkivyskupą Dzierskovskį).
Donatas Banionis prisimena, kad „Barboroje Radvilaitėje“ jam buvo smagu vaidinti kartu su Egle. „Kai ji kurį laiką gyveno Maskvoje, o aš ten atvykdavau filmuotis, atsirado tradicija būtinai susitikti. Ir bendravome jau ne kaip kolegos, bet kaip draugai. Ir dabar, kai parvažiuoja, jau ir laukiu, kad paskambins, susitiksime“, - pasakojo aktorius.
Trys linksmi mąstytojai
„Kai Eglė dar buvo neištekėjusi ir neturėjo buto Vilniuje, apsistodavo pas mane Antakalnyje“, - prisiminė Violeta. „Kartą beplepant atėjo laikas miegoti, ir staiga Eglė išrėžia, negi mes čia kaip senutės gulėsime, eime į senamiestį! Klausiau, ką mes ten veiksime? Kokteilį gersime! Sakiau jai, kad esu sena, pavargusi moteris, nukamuota rūpesčių, tinku jai į motinas, prašiau palikti ramybėje. O ji man liepia liautis vaidinti, keltis ir eiti. Nors burnojau visą kelią, bet grįžusi pamaniau: kaip smagu, būčiau tikrai kvaila, jei nebūčiau pasidavusi!“.
Štai taip jie ir bendrauja. Eglė nepavargsta priminti Violetai, kokia puiki ir nuostabi dama ši yra. O Violeta buvo ta, kuriai pirmai Eglė pristatė savo būsimą vyrą ir kuri paragino atsakyti „taip“. Moterys žino visas viena kitos paslaptis, pasidalija rūpesčiais, nepaisydamos kilometrų tarp Lietuvos ir Afrikos.
„Iš Violetos žinau senuosius kosmetikos receptus, o su Donatu visada pasikalbame apie šalis, kuriose mums visiems teko būti“, - pastebėjo Eglė. Aktorius panardina bičiules į savo apmąstymus, prisiminimus, atradimus, savo vienu pastebėjimu, dėmesiu detalei kartais išprovokuoja abi moteris raustis enciklopedijose ir žinynuose…
„Esame trys linksmi mąstytojai!“ – reziumuoja Eglė, nors poetiška Violetos siela tam linksmai prieštarauja, o Donatas ironiškai šypsosi, lyg organiškai nemėgtų pakylėto tono. Skirtingų kartų, dažnai atskirti tūkstančių kilometrų, bet susieti pagarbaus, kartais žemiško, kartais filosofiško, impulsyvaus ir jaukaus draugiškumo.