Pirmiausia, kaip krepšininkas, norėčiau pasakyti, kad krepšinis yra mano didžiausia aistra nuo pat mažumės. Ir iki pat šios dienos aš jaučiuosi palaimintas, kad galiu dirbti žaisdamas krepšinį ir siekdamas karjeros.
Nedaugeliui žmonių pasisekė taip, kaip man, ir už tai dėkoju Dievui. Jeigu kalbėtume apie muziką, tai prisipažinsiu, kad būdamas vaikas aš netgi dainavau bažnyčios chore. Juokingiausia, kad tai, kaip aš, galima sakyti, įsivėliau į hiphopo muziką, buvo nulemta visiško atsitiktinumo. Nors aš visada labai mėgau tą terpę, nesistengiau visame tame dalyvauti pats.
Visai prieš man pradedant krepšinio sezoną „Žalgirio“ komandoje, mano pusbrolis paprašė manęs padėti pradėti jam muzikinę karjerą. Šiuo požiūriu pradžioje buvau nusiteikęs šiek tiek skeptiškai, bet juk jis – šeimos narys, todėl nusprendžiau, kad bent jau pabūsiu su juo įrašų studijoje ir kartu susipažinsiu su kitais muzikantais.
Paaiškėjo, kad čia įsivėlę ir keli vaikinai, su kuriais užaugome Ogdene (gimtajame Tanokos mieste – aut. past.). Jiems reikėjo trupučio pinigų, bet jie neturėjo kompanijos, kuri galėtų padėti įgyvendinti jų planus. Taigi aš pažadėjau padėti jiems pinigais, jeigu pastarieji viską darys tinkamai. Viską kruopščiai suplanavę, mes ir įkūrėme kompaniją, kuri dabar vadinasi „Dub Dub Records, LLC“.
Ar galėtumei papasakoti daugiau apie savo veiklą, susijusią su muziką, prodiusavimu?
Na, mes jau kelis metus įgyvendiname įvairių atlikėjų projektus, ir šis procesas atnešė nemažai džiaugsmo, bet kartu ir problemų. Mes įgyvendinome du nacionalinius projektus: pirmasis – mano pusbrolio Gusalini, pavadintas „Dollaz Stackin’ Daily“, antrasis – atlikėjo TLow, pavadintas „Game Affiliated“.
Mūsų regione abiem atlikėjams sekėsi neblogai, tačiau jie pavargo laukti, kol taps didelėmis žvaigždėmis – štai tuomet reikalai ir pasuko blogojon pusėn. Nė vienas iš jų neturėjo pakankamai kantrybės ir jėgų išeiti ir dirbti pats. Daugelis žmonių nesupranta, kad įrašų kompanijos darbas yra padaryti albumą prieinamą publikai ir jį populiarinti, o atlikėjo pareiga – atsistoti ant savų kojų ir nueiti ne vieną mylią, kad padarytų savo vardą žinomą, ir pasiektų tikslus, kuriuos sau išsikėlė. Tačiau tai buvo tik pradžia...
Ar teko sulaukti pasiūlymų prodiusuoti atlikėjus čia, Lietuvoje?
Na, iki šiol manęs to niekas neprašė. Aš manau, kad žmonės kol kas nežino, kuo galiu jiems padėti muzikiniuose projektuose. Tad, kol tokių žinių nėra, manau, jokių pasiūlymų nesulauksiu.
Yra ir kita šio klausimo pusė: kol aš nebūsiu tikras, kad atlikėjas yra nuoširdžiai atsidavęs muzikai, savo projektui, man būtų netgi šiek tiek nepatogu imtis tokios veiklos. Savo kailiu teko patirti, kad jauni atlikėjai į muziką įsitraukia labiau dėl pinigų, nei dėl meno, o tuomet kenčia muzikos kokybė.
Bet kaip vis dėlto sekėsi muzikos verslas Amerikoje?
Buvo įvykęs nemažas incidentas, kuomet mes suorganizavome nemokamą atlikėjų koncertą gimtajame mieste. Ten atvažiavo policija, kadangi sklido gandai apie kai kurių koncerto dalyvių prastą reputaciją gatvėje. Buvo baiminamasi, kad gali kilti riaušės.
Kai policijos pareigūnai pamatė, jog minėtame renginyje yra daug mažumų atstovų (afroamerikiečių, meksikiečių, polineziečių), jie nusprendė koncertą nutraukti. Kai mes nusprendėme išsiaiškinti, kas atsitiko, policininkai tai suprato kaip pasipriešinimą, ir tuomet man jau nebeliko ką daryti – teko arba gintis, arba būti sužalotam. Taigi aš gyniausi, vėliau už tai buvau areštuotas ir atsidūriau kalėjime.
Ar vėliau apgailestavai pasipriešinęs policijos savivalei?
Ar aš gailiuosi? Tikrai ne, kadangi viskas buvo daroma siekiant padaryti ką nors gero, pozityvaus. Juk niekas nežino, kad Ogdeno vaikai neturi kitokių viltį žadinančių dalykų, tik muziką ir sportą. Jiems pamatyti žmones iš tos pačios bendruomenės, darančius jiems ką nors gero, buvo stimulas ateityje stengtis dar labiau tobulėti ir progresuoti.
Vis dėlto, manau, jog viskas nutiko dėl to, kad aš buvau susijęs su „Dub Dub Records“.
Kokius pagrindinius hiphopo kultūros bruožus ar tendencijas galėtumei išvardinti?
Ištisus dešimtmečius hiphopas buvo kartu ir pabėgimas, ir balsas, skirtas „savam rajonui“. Aš pastebėjau pozityvius šios kultūros pokyčius tokiuose dalykuose kaip drabužių stilius, papuošalai, jaunų žmonių, įsitraukusių į hiphopo kultūrą, požiūris, tai, kaip jie bendrauja tarpusavyje.
Juokingiausia, kad, kai aš pirmą kartą atvykau į Europą 1993 metais, klubų, kuriuose būtų grojamas hiphopas, apskritai nebuvo. Tokios muzikos negalėjai išgirsti net per radiją ar nusipirkti muzikos įrašų parduotuvėse. Visais laikais muzika buvo išliejama tai, kaip sunku išgyventi gatvėje ir pelnyti sėkmę.
Tuo metu reperiai kalbėjo tai, ką iš tikrųjų galvoja, ir gyveno kaip tikri gangsteriai. Bet, pasiekus pasaulinę šlovę, daug kas pasikeitė. Hiphopo atlikėjai pradėjo „blizgučių“ erą ir pradėjo pardavinėti jaunimui tuščias svajones apie turtingą gyvenimą. Kone kiekvienoje šiuolaikinėje dainoje pasakojama apie narkotikų pardavinėjimą ir neva šio proceso „kietumą“. Tai – melas.
Didžioji dalis minėtųjų atlikėjų niekada gyvenime nėra užsiiminėję tuo, ką dabar skatina daryti tuos vaikus, ir aš noriu padėti užkirsti tam kelią. Aš pats mačiau, kaip hiphopas tapo globaliu reiškiniu ir kaip reperiai piktnaudžiauja savo galia pasakodami nebūtas istorijas. Per keturiolika metų daug kas pasikeitė.
O kaip vertintumei tuos pasikeitimus?
Buvo ir teigiamų, ir neigiamų pasikeitimų. Bet, mano nuomone, daugiau buvo teigiamų. Akivaizdu, kad tam didžiausią įtaką padarė hiphopo tapimas globaliu reiškiniu. Žiniasklaida neigiamiems dalykams suteikia daugiau reikšmės ir viešumo. Jie nekalba apie pozityvumą, nes tai nepadeda parduoti didesnio kiekio žurnalų ar laikraščių.
Pavyzdžiui, pastaruosius du-tris mėnesius mes tik ir girdime apie Snoop Doggo problemas Švedijoje ir Didžiojoje Britanijoje, bet niekas nekalba apie šimtus tūkstančių dolerių, kuriuos jis išleidžia remdamas mokyklų sporto komandas Los Andžele. Tai tiesiog pavyzdys to, kaip dirba žiniasklaida. Jau nekalbant apie tai, kad daug šurmulio ir skandalų hiphopo pasaulyje sukeliama tik tam, kad būtų padidinti įrašų pardavimai. Štai šie dalykai parodo hiphopą iš neigiamos pusės.
Tačiau yra ir pozityvumo. Hiphopas gyvuoja gal 165 iš 190 šalių pasaulyje. Kai aš atvykau į Europą, čia vargiai galėjai surasti hiphopą. Tai rodo, kad hiphopas pasiekė įvairių kultūrų žmones – tai neįtikėtina.
Kuo, tavo manymu, skiriasi hiphopo kultūra Lietuvoje ir JAV?
Tiesą sakant, skirtumų ne tiek jau daug. Manau, kad šiuo metu Lietuvos hiphopo atlikėjai ir šios muzikos fanai kuria savo kelią. Čia nėra tiek daug pamaivų, kaip Amerikoje, ir tai – labai sveikintina. Aš manau, kad Lietuvoje šis judėjimas vis dar yra labai grynas, nes išpopuliarėjo čia gerokai vėliau. Čia aš vis dar randu su kuo pasikalbėti apie tikrus hiphopo atlikėjus – Wu Tang, Rakim, Talib Kweli ir Mos Def. Valstijose žmonės yra apakinti „blizgučių“ ir nebeprisimena, kas yra tikrasis hiphopas.
Esama nuomonės, kad JAV hiphopas yra glaudžiai susijęs su kriminaliniu pasauliu, skandalais. Ar tai reiškia, kad Lietuvoje yra galimybė sukurti pozityviojo hiphopo prototipą?
Manau, kad taip yra dėl reperių ir jų prodiuserių netinkamų sprendimų už muzikinės veiklos ribų. Žmonės dažnai pamiršta, kad hiphopas atėjo iš gatvės ir daugelis reperių kalba apie tai, ką jie veikė dar prieš ateidami į muzikos verslą. Daug ką lemia ir pardavimų faktorius: tiesiog fanai labiau perka gatvės reputaciją turinčio atlikėjo įrašus, kuo pavojingesnis atrodo reperis, tuo jis yra patrauklesnis gerbėjams.
Dėl to Amerikoje muzika nukenčia. Europoje ir konkrečiai Lietuvoje ši kultūra yra tokia nauja, kad žmonės gali mokytis iš mūsų klaidų, padarytų Amerikoje, ir nepradėti kurti muzikos vien dėl pinigų ir būti tik pasekėjais. Čia žmonės gali tapti lyderiais ir pastatyti hiphopui trampliną, kuriuo jis galės pasiekti ir kitas pasaulio šalis.
Masinė kultūra iš vadinamojo underground‘o perima vis daugiau išskirtinių bruožų. Juk anksčiau hiphopas, kaip ir, pvz., sunkioji muzika, buvo užribyje, o dabar... Kaip manai, ar hiphopas jau tapo masinės kultūros dalimi, ar vis dar išlieka pogrindyje?
Mano manymu, hiphopas yra vyraujanti kultūra. Nes, nepaisant to, kad vyresnės kartos žmonės ir valdžios atstovai ne vienerius metus stengėsi laikyti ją kuo atokiau nuo masių akių, ši kultūra augo, ir iš to, kas buvo daroma vakarėlyje Bronkse (Niujorke), peraugo į tam tikrą gyvenimo būdą ir meno formą, populiarią visame pasaulyje.
Aš manau, kad žmonės klysta klausydamiesi tik pogrindinių atlikėjų ar koncertuojančiųjų tik gatvėse, nes nori išlikti ištikimi tikrajam hiphopui. Juk iš esmės visas hiphopas yra vienokia ar kitokia nuomonė, o tai – mūsų kultūros dalis, nesvarbu, gera ar bloga.
Tik pagalvokite, dabar mes apie tai kalbame Lietuvoje. O juk yra reperių ir iš Japonijos, ir iš Italijos. Drabužių stilius taip pat visur panašus, taip pat kaip ir hiphopą grojantys didžėjai ar graffiti meistrai. Čia yra ir breiko šokėjų. O juk, kol šis šokis neišpopuliarėjo Europoje, mes, Jungtinėse Valstijose, apie jį beveik spėjome pamiršti. Štai kodėl daugelis geriausių pasaulyje breiko šokėjų yra būtent iš Europos.
Nors, atrodytų, būti labiau populiarus hiphopas jau nebegali, ką reikėtų daryti, kad jis pasiektų dar neregėtas aukštumas?
Manau, kad viskas, ką mes darome hiphopo kultūroje, nuo šiol turėtų būti tik pozityvu. Tai turėtų suteikti hiphopui jėgų, nes, kol pasaulio galingieji stengsis jį pažaboti, mes, tikrieji hiphopo fanai, negalėsime turėti savo kultūros. Taigi, norėdami padaryti šį reiškinį populiaresnį, nei jis yra dabar, mes turime būti atsakingi kaip atlikėjai, leidėjai, prodiuseriai ir dirbti tik teigiama linkme.
Daugelis teigiamų, o kartais ir nelabai, dalykų yra greitai pamirštami. Kokias hiphopo kultūros perspektyvas matai ateityje?
Perspektyvas matau kasdien. Tai drabužiai, papuošalai, swagger‘iai (hiphopo stiliaus pamaivos – aut. past.) visoje Europoje – šitai pastebiu, kai keliauju su komanda žaisdamas krepšinį. O Lietuvoje vis dažniau matau savimi pasitikinčius vaikus, atsikratančius kiauto ir kalbančius, vaikštančius hiphopo stiliumi. Sakydamas swagger‘is, turiu omenyje pasitikėjimą, eiseną, rankos paspaudimą ar net tai, kaip dėvimą kepurė. Aš visa tai matau ir žinau, kad hiphopas gyvas.
Pirmuosiuose šio hiphopo žurnalo puslapiuose matome tavo rašytą įžanginį žodį, tu – vienas „Dub Dub Magazine“ sumanytojų. Kas paskatino imtis tokios veiklos?
Šio projekto ėmiausi, nes norėjau, kad ši kultūra Lietuvoje stiprėtų. O vienintelis būdas tai padaryti – sakyti žmonėms apie hiphopą tiesą ir leisti jiems laisvai priimti sprendimus. Taip pat man ramybės nedavė tai, kad beveik nėra rašoma apie žmones, kurie iš tiesų gyvena hiphopu.
Tiesa, žmonės mėgina apie tai rašyti, nes tikisi pasipelnyti, tačiau, tiesą sakant, Britney Spears nėra hiphopas ir, kad ir kaip man patiktų Beyonce ar J. Timberlake’as, jie taip pat nepriklauso šiai kultūrai. Eminemas yra tik viena hiphopo dalis, o „50 Cent“, labai išpopuliarinęs šį muzikinį stilių, taip pat tėra viena iš dalių. Tikrasis hiphopas – tai ne žmonių akių dūmimas, o judėjimas, ir aš noriu padėti tai suprasti. Štai kodėl kilo noras įgyvendinti šią idėją.
Noras tikrai kilnus, tačiau ar nekilo abejonių dėl jo įgyvendinimo realumo?
Visada išlieka nesėkmės galimybė. Bet laikausi požiūrio, kad mano tikėjimas Dievu ir savimi yra pakankamai tvirtas, kad galėčiau nesibaiminti negatyvių dalykų. Tiesa, gyvenime keli dalykai man tikrai nepasisekė. Ir nors pralaimėjimo jausmas man nepatinka, man atrodo, kad nieko nebandyti vien dėl to, kad bijai, yra kur kas blogiau nei pralaimėti.
Tiesą sakant, tiesiog jaučiu, kad buvimas hiphopo kultūros augimo dalimi yra mano tikslas. Jau minėjau, kad hiphopas yra judėjimas, ir kol mano indėlis į jį yra teigiamas, nemanau, kad pralaimėsiu.
Kas užšifruota pavadinimu „Dub Dub Magazine“?
„Dub Dub“ kilo iš slengo posakio „pakelkite savo pirštus (angl. dubs – aut. past.) į viršų“. „Dub“ yra tuomet, kai sujungiate du vidurinius pirštus ir padarote raidę W. Vaikystėje visi mano gimtojo miesto vaikai norėjo ir galiausiai tapo vietinės sporto lygos, pavadintos „Wasatch Warriors“, nariais. Taigi žurnalo pavadinimas atėjo iš vaikystės ir ilgesio namams.