- Tapote dviejų festivalių – „Akacijos alėja” ir „Visagino Country” siela. Kur pats jaučiatės geriau – prie Kulautuvos pušų ar Visagino elektrinės?
- Visaginas yra mano kūdikis, o Kulautuvos festivalį pradėjo Algis Svidinskas, bet aš subrandinau. Sakykime, ištreniravau raumenis ir sutvirtinau kaulelius. Malonumas – vienodas. Visada mėgau balades, jos niekur ir nebuvo dingusios. Kiekvienas festivalis, kaip ir pirštų atspaudai, yra unikalus ir išskirtinis.
- Galima vardyti „Akacijų alėjos” privalumus – puiki gamta, pušyno ramybė, vertinga kūryba. Gal derėtų pratęsti šį sąrašą?
- Reikėtų pradėti iš pradžių – į festivalį galima atvykti trimis būdais: oru, žeme ir vandeniu. Vien tai yra didžiulis išskirtinumas. „Akacijų alėjos” dalyviai gauna gitaros formos ženklelį. Žinau, kad šis apdovanojimas neužmetamas giliai į spintą, o tampa savotišku kokybės ir prabos ženklu.
- Lietuviai paprastai vietos renginius mėgsta lyginti su pasauliniais festivaliais. „Akacijų alėją” pavadinti lietuvišku Vudstoku, ko gero, būtų pernelyg anksti?
- Kodėl? Jau galima. Tai akustinis Vudstokas. Šiam festivaliui nieko netrūksta. Dar daugiau – renginys nėra komercinis, nereikia pirkti bilietų. Atlikėjai atvažiuoja gerai praleisti laiką, tai irgi daug sako. Pasirodymo tarp pušų negalima įvertinti jokia valiuta. Gaila, kad neturėsiu laiko tuo pasimėgauti – ne tik dainuosiu, rūpinsiuosi organizaciniais dalykais, bet ir rengsiu reportažus radijo laidai. Kartais juokauju, kad dabar manyje kovoja žurnalistas ir muzikantas. Dėl to tenka kai ko atsisakyti, visur nespėsi.
- O kuris laimi?
- Pralaimi abu. Kalbamės, o aš suku galvą, kaip pasirengti šio vakaro koncertui. Žinau, kad į Lietuvos radiją reikia pristatyti laidų įrašus. Montuočiau per naktį, bet iš Amerikos atvažiavo anūkė, laiko turiu skirti ir jai. Namuose vyrauja ramybė – jokių gitarų ar pokalbių.
- Kai anūkė atsikelia, ko gero, reikalauja dėmesio. Beje, kalbatės angliškai ar lietuviškai?
- Sunku pasakyti, nes kol kas tik gargaliuoja ir į mane tiesia rankytes. Per savaitę priprato prie meškiškos senelio išvaizdos ir siaubūno balso. Žmona ir duktė paplonina balselius, o aš nenoriu vaidinti. Pirmą kartą anūkės akytės išsprogo, bet, nieko, pratinasi. Tuoj pradėsime mokytis lietuviškų dainų. Ji turi dainuoti.
- Tuomet pats laikas pratinti ir prie kantri muzikos. Sugebėjimų Jums tikrai netrūksta – amerikietiškomis melodijomis sudominote pusę Lietuvos: 10 albumų, tūkstančiai koncertų ir neblėstantis populiarumas.
- Reikėtų patikslinti – išleidau jau keturiolika albumų, čia su tais, kuriuos draudė sovietų valdžia. Kūriau, kai visi bandė įrodyti, kad esu niekas, kad negaliu stovėti scenoje. Bet visada kovojau. Dėl to gerbiu tokius žmones, nieko lengvai negauname, reikia siekti to, ko norime. Populiarėja ir kantri muzika. Džiaugiuosi, kad iš dalies pavyko įgyvendinti visos Lietuvos „kantrizacijos“ planą. Buvau parašęs šešis punktus. Tris įvykdžiau – žmonės žino, kad yra tokia muzika, gali rasti žymiausių kompanijų įrašus. Turiu laiko, dar padirbėsiu.
- O kam Lietuvai amerikietiška muzika? Turime lietuvių liaudies dainas, ir gana.
- Aš ir negroju amerikietiškos muzikos. Pritaikau Lietuvai. Kuriu klumpių kantri – šiek tiek amerikietiško, dalis lietuviško ir trupinėlis stakėniško. Puikus ir ne kartą išbandytas receptas. Būtų keista, jei Stakėnas užliptų į sceną ir bandytų vaidinti juodaodį. Stakėnas yra Stakėnas, jis turi būti toks, koks yra. Kitoks nei Amerikos Vakarų kaubojus.
- Čia kalba žmogus, kuris dėl bilieto į naujausią vesterną gali laukti visą naktį, o dėl apsilankymo vadinamajame salūne perskristi Atlantą?
- Neįsivaizduoju kantri muzikanto, kuris nė karto nėra buvęs Amerikoje. Tokių nėra ir negali būti. Neužtenka vien knygų, reikia pačiupinėti, pajusti. Kitaip tariant, nusipirkti sodinuką ir jį parvežti į Lietuvą, bet nepamiršti, kad čia kitokios gamtos sąlygos. Nemanykite, kad esu įsimylėjęs Ameriką. Kartais per dantį patraukiu ir savo Jungtinėse Valstijose gyvenančius gimines. Juokiuosi ir iš „McDonalds”, ir iš kokakolos. Bet kartais užeina, imu ir nusiperku. Antradienį pirmą kartą gyvenime namuose valgiau picą. Šaldytuve švilpavo vėjai, duktė užsakė picą. Nebuvo skanu, bet virtuvėje mano balsas nieko nereiškia.
- Greičiausiai tokių pasisėdėjimų bus ir daugiau. Panašu, kad dukters vyras amerikietis Niko ją pripratino prie kitokio gyvenimo ritmo ir mitybos. Eilė atėjo ir uošviams.
- Palaukit, palaukit. Joks jis amerikietis. Gyvena Jungtinėse Valstijose, bet šaknys – Europoje: turi ir itališko, ir vokiško kraujo. Panašus į gruziną ir tvirtai sudėtas. Kai pirmą kartą pamačiau, galvoju, duosiu sprigtą, tuo viskas baigsis. Pasirodo, nebus taip lengva, jis kovoja bušido ringe. Toks jo hobis.
- Vadinasi, šeimoje atsirado kitas žmogus, kurio balsas tapo gerokai svarbesnis.
- Neskubėkite, ilgai jį bandžiau, kol įsitikinau, kad taip nebus. Turiu vienintelę dukterį ir nenorėjau, kad koks pašlemėkas užsienietis paimtų ir sugadintų. Jam buvo sunku. Apie tai galima parašyti knygą. Bandžiau žodžiais, alumi, svarmenimis. Yra daugybė dalykų, kurie atskleidžia žmogų. Jam pavyko visai neblogai.
- Nepagalvojote, kas būtų, jei žentas nebūtų išlaikęs Jūsų testų?
- Žinau gerą posakį: jei močiutė būtų su kiaušais, būtų diedukas. Ta pati taisyklė galioja visuose srityse. Jis žinojo, kad nesu pėsčias, daug matęs. Pats vedžiau ne komjaunuoliško amžiaus, o sulaukęs 28-erių. Esu patyręs ir gebantis įvertinti situaciją.
- Beje, o kodėl visada galvą slepiate po apdangalu – skrybėle, kepure, skara. Tai - kantri mukrano įvaizdžio dalis?
- Kaip čia teisingiau pasakius, - juokiasi. – Kai nelyja ant galvos, nusiimu skrybėlę. Esu pratęs ant galvos be plaukų jausti kai ką daugiau. Todėl ir dabar užsimaukšlinau kepuraitę.
