Į Kazio Sajos sodybą užsukusius svečius pasitinka didžiulis ąžuolas. Anot rašytojo, jis – jo bendraamžis. Plačiai išskėstos ąžuolo šakos karštą dieną teikia gaivingą pavėsį. Tolėliau atviroje pievelėje stūkso Išganytojo statula. Ją iš ąžuolo šeimininko užsakymu prieš pat Atgimimą išskaptavo garsus tautodailininkas Ipolitas Užkurnys.
Trimetrinės Jėzaus surištomis rankomis skulptūros kitoje pusėje išdrožtas maldavimas: PALAIMINK LIETUVĄ. „Tada dar nežinojome, ar būsime nepriklausomi...“ – simbolių prasmę paaiškina rašytojas. Dabar už statulos – kai tik šeimininkai namie – išdidžiai ir laisvai plevėsuoja lietuviška trispalvė.
K.Saja netikėtai atvykusiems „Valstiečių laikraščio“ žurnalistams svetingai aprodo savo valdas. Pirmiausia veda prie seno klojimo. Į jo sieną atremta kokia dešimtis paties rašytojo sumeistrautų inkilų.
Juos lietui lyjant rašytojas daro iš tuščiavidurio sutrešusio medžio kamieno: pritaiso dugną, uždengia stogelį ir, kaip prisipažįsta, labai ilgai ir atkakliai gremžia skylutę, mat medis labai jau kietas. Apie trisdešimt inkilų aplinkui jau įkelta.
„Man labai patinka stebėti paukščius, – paaiškina ir atkreipia dėmesį į tas skylutes: – čia gali kukutis, varnėnas, o čia tik zylė, mažesni paukšteliai pralysti“.
Rašytojas su pasididžiavimu rodo nuospaudas ant rankų. Kaime gimusiam ir augusiam K.Sajai artimi visi kaimiški darbai – nesibaido jis nei kirvio, nei pjūklo, pats dalgiu šienauja pievą, šienapjovės iki šiol nepripažįsta.
Sodybą Rudnelėje dramaturgas įsigijo prieš dvi dešimtis metų ir jau kuris laikas su žmona, vertėja Gražina Zita Mažeikaite, čia praleidžia didžiąją metų dalį. Atvyksta per Velykas ir gyvena iki Vėlinių. Leistų čia ir žiemą, bet troba per šalta žiemoti, be to, pasnigus 7 km miško keliuku iš Marcinkonių nepravažiuosi.
Miškų apsuptoje Rudnelėje dabar likusios vos septynios sodybos. Rašytojas gali be galo pasakoti šio kaimo istoriją, apie iš pagonybės laikų išlikusius papročius, pro kaimą tekantį šaltiniuotą Skroblaus upelį, kurį prof. Česlovas Kudaba laikė švariausiu Lietuvoje.
K.Saja atkakliai įkalbinėja mus apsilankyti gretimoje sodyboje, kurioje gyveno ir kūrė talentinga menininkė Gražina Didelytė, o dabar veikia jos vardo galerija – vienintelė tokia Lietuvoje. Čia atvyksta lankytojų net iš Vokietijos ir Japonijos... Bet pagarbiai jubiliatui primename, kad pirmiausia atvykome jo pašnekinti, tad šeimininkui nieko nelieka kaip vesti mus į savo svetainę ir darbo kambarį.
Išsiskyrė su teatru
Kai įsitaisome patogiuose foteliuose, K.Saja prisimena įdomiausią savo gyvenimo paradoksą. Sovietmečiu jis parašė daug pjesių: apie 20 jų pastatyta, 8 pastatytos ir vėliau uždraustos. Per septyniolika nepriklausomybės metų sukūrė dar keliolika pjesių, bet tik viena iš jų šiemet išvydo dienos šviesą.
Gegužės mėnesį Klaipėdos dramos teatras pakvietė į K.Sajos dviejų dalių grotesko „Žemaičių stiprybė“ (pirmą kartą publikuoto „Valstiečių laikraštyje“) premjerą. Joje autorius nedalyvavo, tik iš režisieriaus Kęstučio Macijausko girdėjo, kad praėjo įdomiai.
Gal ir simboliška, kad spektaklis rodomas teatrui nepritaikytuose Žvejų kultūros rūmuose, nes pats Klaipėdos dramos teatro pastatas dėl avarinės būklės uždarytas rekonstrukcijai.
„Įvyko skyrybos, taip kartais būna šeimoje. Man nepriimtinas, nemalonus, neįdomus tas režisūrinis teatras, kuris garsėja pasaulyje, – Koršunovo, kad ir to paties Nekrošiaus. Dieve mano, jame žodžio nelieka, nors vaidinamas Šekspyras ar Dostojevskis... Lieka kažkokie cirkai, barstymaisi miltais, taškymasis.
Gal tie triukai kai ką stebina, gal kam įdomūs... Aš ir pats savo pjesėse prigalvodavau visokio veiksmo, kad būtų įdomu, bet vis dėlto jis nenustelbdavo žodžio, o kaip tik jį pastiprindavo. Ir taip mes be jokių ginčų išsiskyrėme. Jie nebestato mano pjesių, o aš nebevaikštau į teatrą – man nepatinka“, – prisipažįsta dramaturgas.
Paskutinė pjesė, kurią pats viešai skaitė, parašyta kunigo Ričardo Mikutavičiaus žūties motyvais. Kunigą dramaturgas asmeniškai pažinojo ir parašė pjesę „Kelionė į ten“, kai dar nebuvo aišku, kur dvasininkas dingo.
„Paskui manęs net klausė, gal aš ką nors žinojau, nes viskas mano buvo labai nuspėta. Prisimenu prof. Kazys Almenas labai stebėjosi: po velniais, Amerikoje būtų didžiausia sensacija, žmonės plūstų į teatrą!.. Maniau, kas kas, o Kaunas tikrai pastatys, bet ne – niekas nestatė...“– karčiai prisimena rašytojas.
Dabar K.Saja pradeda galvoti, kad jo, kaip dramaturgo, aukso amžius buvo sovietų laikais, kai jam švenčiant penkiasdešimtmetį iš karto buvo uždraustos trys jau sėkmingai rodomos pjesės: „Ubagų sala“ – Akademiniame dramos teatre Vilniuje, „Surūdijęs vanduo“ – Panevėžyje ir „Sielų mainai“ – Kaune. Tuometinis kultūros viceministras jas pavadino „patologiško žmogaus patologiška kūryba“.
Tada K.Saja su aktoriumi Česlovu Stoniu sumanė viešai skaityti pjeses, kuriose būtų tik du personažai. „Tai labai sėkmingai darėme dešimt metų, dar iki Sąjūdžio išvažinėjome visą Lietuvą. Tai buvo aukso amžius, mes buvome baisiai reikalingi. Tokių dialogų buvau parašęs trylika“, – prisimena dramaturgas ir pastebi, kad nors provincijoje į tuos skaitymus susirinkdavo pilnos salės, spaudoje nepasirodė nė viena recenzija.
„Dabar mane, kaip dramaturgą, Lietuvoje baigia pamiršti, nors visą gyvenimą buvau labiau dramaturgas negu prozininkas“, – konstatuoja rašytojas.
Ežeras knygų
K.Saja prisipažįsta dėl to perėjęs prie prozos. Nors... Ir vėl atsidūsta. „Čia būdamas iš Rašytojų sąjungos gavau žinutę: sveikiname, išėjo jūsų fantastinių apsakymų rinktinė „Tas, kuris“. Ta proga savo užrašuose „Iš mano „maldaknygių“ užrašiau: įspūdis toks, tarytum būčiau prie ežero naščiais atnešęs du kibirus vandens – vienas užpipirintas mano proto pipirais, o kitas pasaldintas mano širdies medumi; ir šliokšt tuos kibirus į ežerą...
Toks jausmas: yra knygų ežeras, ir tu dar atneši kažkokius kibirus, turėdamas viltį, kad tie tavo kibirai kaip nors įdomiai užpipirinti ar pasaldinti. Kas tai pastebės, kam tai įdomu? Šitas jausmas nemalonus. Yra postmodernistinės bjaurasties, kuri labiau žvejojama ir gaudoma“, – teigia rašytojas.
Dabar K.Saja beveik neberašo. „Nuolat tramdau save nerašyti, nes matau, kaip būnu nesuprastas, rodos, mano knygos nė vieno kritiko įdėmiai neperskaitomos. Matau, kad nepavyksta prakalbinti skaitytojo taip, kad jis pamąstytų. Tai trupučiuką numuša ūpą ir galvoju – gana. Atsisveikindamas ir parašiau fantastinių (o iš tikrųjų šiek tiek filosofinių) apsakymų knygą. Nežinau, ar ji bus pastebėta“, – svarsto K.Saja ir teigia neatsisakąs rašyti tik vaikams.
Paskutinė jo knyga „Patumšalė“ – pasakojimas apie vaiką, kurio niekas nemylėjo. Rašytojas įsitikinęs, kad šiandien „be bjaurasties“ galima rašyti tik vaikams.
Paklaustas, kokios temos jam įdomiausios, K.Saja prisipažįsta, jog dabar jį domina nenuobodi filosofinė literatūra – gyvenimo įvykiai, situacijos, iš kurių kyla tam tikrų minčių. Filosofine gaida ir baigėme pokalbį su šiandien 75-erių metų jubiliejų švenčiančiu rašytoju.
Nebaigto žmogaus paslaptis
– 2003 m. išėjęs Jūsų apsakymų rinkinys vadinosi „Nebaigtas žmogus“. Ką Jums reiškia ši sąvoka?
– Man atrodo, kad mes esame paskutinieji gamtos vaikai – pagrandukai, ir esame labai nebaigti. Joks kitas gyvis nėra taip nebaigtas kaip žmogaus kūdikis. Įvairūs faktai rodo, kad toks kūdikis, patekęs tarp žvėrių, tampa žvėrimi. Jeigu patenka tarp išsilavinusių žmonių, turinčių daugiau žmoniškumo, jis tampa žmogumi.
– Jūsų apsakymų personažai atmeta religiją, humanizmą ir ieško kažkokio ypatingo kelio. Kokia Jūsų paties pasaulėžiūra?
– Nesu bedievis. Tiesiog man artimi budistai, kurie nedrįsta ir nenori kalbėti apie Dievą. Pagalvokime apie beribį kosmosą, tą materiją... Mūsų žodžiai, mintys taip pat yra materija. Ko mes dar ieškome? Galbūt pati materija savyje slepia tą dievybę. Žmogaus atsiradimas yra didžiulė paslaptis.
Mano religija galėtų vadintis „Paslapties pojūtis“: aš nieko nežinau – ir apie Dievą. Skeptiškai žiūriu į tuos, kurie viską žino, bet nė vieno neniekinu. Neniekinu nė vienos religijos.
– Pasiekėte gyvenimo brandą. Ar jau suradote gyvenimo prasmę?
– Manyčiau, iš dalies taip. Matau, kad žmogus be galo nebaigtas. Kokie nors vabzdžiai išsirita ir iškart visus aukštuosius mokslus baigia: voriukas jau iškart žino, kaip voratinklį megzti. O žmogui reikėtų suvokti, kad viso gyvenimo tikslas, visa prasmė – kuo daugiau save užbaigti. Ar tai neįdomu? Žmogus tarsi dalijasi savo autoryste su Kūrėju.
– Bet kaip užbaigti?
– Man labai patinka katalikiškas posakis: Dievas tapo žmogumi, kad žmogus taptų Dievu. Būtų galima perfrazuoti: kad žmogus atrastų savyje Dievą, kad išsaugotų savyje kažkokią dievišką kibirkštį. Jeigu ne daugiau dieviškumo, tai gal daugiau žmoniškumo.
Labai abejoju, ar tas žmoniškumas ateina kartu su mokslo atradimais. Mane augino beraščiai žmonės, bet jie to dieviškumo ir žmoniškumo turėjo... Vadinasi, atsakymas būtų labai paprastas: žmogaus gyvenimo tikslas ir prasmė yra išsiugdyti savyje daugiau žmoniškumo.
