Artūras ir Robertas pasakojo, kad jiems tapus MTV vj`ais atsirado labai daug „geriausių draugų“, kurių jie net vardų nežinojo: „Mes net turėjome tokią sąvoką, „plastmasinis“ draugas. Čia tokie žmonės, kuriems rūpi tik blizgučiai“.
„Iš pradžių galvodavome apie tai, kad čia viskas netikra, bet paskui susitaikėme. Yra kaip yra - reikia susigyventi su tuo, - sakė Artūras. – O tikri draugai nepasikeitė, liko tie, kurie buvo dar prieš MTV“.
Norėdami išvengti netikrų draugų, Robertas su Artūru stengiasi pernelyg neplatinti savo kontaktų: „Paskui neatrašysi, tai iš karto būsi šioks ar anoks“.
Ateityje – kūrybinis darbas
Darbas MTV į dvynių gyvenimą atnešė daugiau pokyčių nei tik naujus pažįstamus. Iki šiol Artūras mokėsi vadybos, o Robertas – politikos mokslus, tačiau šiais metais laimę jie bandys stodami į kino vadybą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
„Ten labai sunku įstoti, nes yra tik dešimt laisvų vietų, o konkursas vyksta kas keturi metai. Jei įstosime, tai bus mūsų šeimos klanas“, - šmaikštavo broliai.
„Mano požiūris toks, kad reikia nebijoti pasikeitimų ir paaukoti mažesnius dalykus dėl didesnių, - teigė Artūras, kuris dėl išsvajotosios kino vadybos ryžtųsi mesti dabartinius mokslus. – Tačiau dabar man labai sunku planuoti ateitį. Jei anksčiau planuodavau kelis mėnesius į priekį, tai dabar – tik kelias dienas, net mažiau“.
„Aš noriu dirbti kūrybinį darbą – kinas, televizija, kažką kurti, daryti, – broliui antrino Robertas.-
Dabar skaitau knygą apie televiziją . Aš garsiai skaitau, o Artūras klausosi, nes jis skaityt nemoka“.
Prezidentu jau nebus
„Kažkada galvojau - būsiu prezidentas, bet dabar savo įvaizdį jau sugadinau, – juokavo Artūras. – Vytautas Šerėnas juk bandė... O juk jo situacija panaši kaip ir mūsų. Daug kas galvoja, kad mes tokie „lialia“. Lengva forma diskutuojame, juokaujame. Žmonės dažnai galvoja, kad mes tokie visada“.
„Iš kiekvieno žmogaus gali padaryti ką nori, suformuoti viešą nuomonę. Keli straipsniai, nuotraukos ir visi nusprendžia, kad viską apie tave žino. O juk visiems nepasiaiškinsi, aš čia tą ar aną dariau“, - kalbėjo Robertas.
Svarbiausia – nedegraduoti
Savaime aišku, kad pradėjus dirbti, kvietimų į įvairius vakarėlius dvyniai ėmė gauti žymiai daugiau. Tačiau jų nuomone, vien „tūsintis“ – nepakanka.
„Gyvenime yra kažkokie etapai. Negali vien tik dirbti ar vien „tūsintis“. Jei vien dirbsi, labai greitai išseksi, o kai aktyviai ilsėsies - atsiras minčių darbui“, - kalbėjo broliai.
„Tačiau, kol esi jaunas, negali viso savęs atiduoti darbui. Ką paskui, kai pasensi, papasakosi anūkams? Kad sunkiai dirbai?“ – retoriškai klausė Artūras.
„Bet svarbiausia – nedegraduoti, – Artūro mintį tęsė Robertas. – Būna, kai skambina, sako, ateik pas mane, čia visi tavo draugai, išgerkim. Reikia suprast, ką gali, ko ne, ir kad visiems draugas nebūsi“.
„Tūsai“ nedažnai pas mus. Mes negeriam, nerūkom ir nemeluojam“, - dėstė broliai ir pradėjo juoktis iš tokio pasakymo.
Išugdyta konkurencija
Nors kartą girdėjusieji MTV dvynius, žino, kad jų kalbos taip lengvai nesustabdysi. Artūro nuomone, taip yra todėl, kad visų dvynukų labai išvystytas bruožas – konkurencija: „Tarkime, kai tėvams abu vaikai nori ką nors pasakyti vienu metu, yra du variantai: arba peršaukti, arba pasakyti greičiau nei kitas. Mes pasirinkome greitį“.
„Neseniai skaičiau apie tai straipsnį. Pasirodo, kad ta konkurencija visai gerai, nes konkuruodami broliai ar sesės daugiau pasiekia, – pridūrė jis. – Nors būdavo civilizacijų, kuriose dvynukai būdavo velnio apraiška. Arba vienas atstovaudavo gėriui, kitas – blogiui.
Dvyniais būti atsibosta
Nors dvynių kartais neatskiria net draugai, jie sako prie to jau pripratę. „Kai man sako Artūrai, aš iškart atsisuku, – sakė Robertas. – Bet šiaip mes skiriamės. Reikia tik pasižiūrėti vieną kartą, įsidėmėti ir nebemaišysi“.
„Kartą abu ėjome, prie manęs prieina žmogus ir sako, - labas, Robertai, – pasakojo Artūras. – Matyt, kad aš panašesnis į brolį nei jis pats į save. O kartą vietoj jo nuėjau į universitetą ir klausiau Roberto kursiokų, ar niekuo nepasikeičiau. Sakė ne“.
„Labai atsibodo apie dvynukus šnekėti. Klausimą, kaip jus atskirti, turbūt esu girdėjęs daugiau kartų nei savo vardą“, – juokėsi Robertas.
Pusė žmogaus
„Vienu metu mes visur būdavome kartu. Kai ką nors sutikdavome po vieną, iškart klausdavo, kur kitas. Atrodo, aš turiu visada žinoti, kur mano brolis“, – piktinosi Artūras.
„Žmonės net nesako Artūras ir Robertas, tiesiog, dvyniai. Atrodo, tik pusė žmogaus esame. Kai vadina dvyniais, sakome, išskirk bent kaip asmenybes. Nepilnavertiškumo kompleksą gali įvaryti. Dėl to dvynukai dažnai nemėgsta vienodai rengtis“, – aiškino Artūras.
Roberto teigimu, jų su broliu net charakteriai nepanašūs: „Aš energingesnis, todėl visada daugiau problemų prisidirbu“.
„O aš jam visą laiką sakau, vertink situaciją objektyviai, o jis į viską žiūri tik iš savo pusės, – brolį auklėjo Artūras. – Per filmavimus mes dažnai susiginčijame, tada režisierius su operatorium susėda, palaukia, kol baigsim ir viskas“.
Ieškos dvynukių
Pasak dvynių, labai dažnai jiems norėtųsi gyventi atskirai. „Metus gyvenau Kaune, Artūras Vilniuje, man visai patiko“, – sakė Robertas ir buvo tuoj pat apšauktas brolio, kad jį skaudina.
Akimirkai surimtėję ir pradėję kalbėti, kad visą gyvenimą kartu gyventi nesiruošia, galiausiai jie nusprendė, kad visgi susiras žmonas dvynukes ir gyvens visi kartu. „Ir gims mums tik dvynukai, ir net vaikai neatskirs, kur jų tėvai“, – juokėsi Artūras su Robertu.
