„Nuo pat vaikystės galvodavau, kaip čia tie siūlai pinasi, kaip mezgami mazgai“, – apie savo pomėgį pasakojo V.Kulšinskas.
Užaugęs vaikų namuose dar paauglys jis baigė amatų mokyklą ir nusprendė susirasti darbą. Pagalbos ranką septyniolikmečiui tada ištiesė dėdė, jis buvo Biržų fabriko „Siūlas“ direktorius. Jaunas audėjas, pradėjęs nuo fabrikinių staklių, netrukus labai pamėgo šį darbą ir nusprendė jam paaukoti visą savo gyvenimą.
„Visi mano giminaičiai buvo puikūs audėjai, šis darbas suviliojo ir mane, jo nemetu visą amžių“, – „Sekundę“ tikino mokytojas.
Dabar vyriškis yra žinomas visoje šalyje. Jis savo patirtį skleidžia Panevėžio darbo rinkos mokymo centre, audžia ir privatiems užsakovams.
„Užsakymų pilna, tik nėra kam dirbti“, – nuogąstavo senyvo amžiaus audėjas. Šios profesijos atstovų, pasak jo, Lietuvoje likę visai nedaug, o vyrai šioje srityje tikra retenybė. Parduotuvėse ieškoti austų rankdarbių, meistro tvirtinimu, neverta – ten jie pardavinėjami su dideliais trūkumais: „Siūlau pirkti tik iš pačių audėjų, nes parduotuvėje rasti kokybišką darbą labai sunku. Kai ten nueinu, visada matau klaidas – jos matomos tik pažvelgus į kraštus, o jie turėtų būti lygūs, lyg peiliu nurėžti“.
Šventei – 500 juostų
V.Kulšinskas džiaugiasi turėjęs sveikatos nuausti net 500 juostų artėjančiai dainų šventei Vilniuje. Be to, nemažai jo darbų prašo vestuvininkai ir jubiliatai. Jiems vieną juostą vyras nuaudžia už 30 litų.
„Pragyventi iš šio amato tikrai galima, tik reikia turėti sveikatos. Vieną juostą nuaudžiu per pusantros valandos ir taip per dieną galiu užsidirbti iki 200 litų“,– skeptišką nuomonę, jog tai nepelningas amatas, paneigė tautodailininkas.
V.Kulšinskas, suskaičiavęs savo mėnesio pajamas, džiaugiasi, kad jam, pensininkui, pinigų pakanka ne tik maistui, bet ir įdomesniam laisvalaikiui. Gerai padirbėjęs darbštus senukas pinigų ir kelionei į užsienį sukrapšto.
„Labai mėgstu keliauti – pernai aplankiau Slovakijos kalnus, buvau Lenkijoje ir Vokietijoje, ten gyvena mano giminės“, – pasakojo audėjas.
Konstruoja stakles
V.Kulšinskas prisipažino, kad sau jau seniai nebeaudžia, nes šių rankdarbių namuose jam iki soties. „Kiek reikia tų juostų ar rankšluosčių, jie juk dekoratyviniai – į vonią nesineši“, – juokėsi senolis. Be to, vyras teigė namuose turintis paprastas stakles, o rimtiems užsakymams reikalingi darbovietėje stovintys įrenginiai. Beje, visos mokymo centre esančios audimo staklės – paties audėjo rankų darbo.
Per savo gyvenimą panevėžietis sukonstravo apie 50 staklių, daugiausia jų liko Suvalkijoje. Mat čia audėjas, prieš atsikeldamas į Panevėžį, daug metų dirbo audimo fabrikuose.
„Šiame darbe turi būti technologas, meistras, mokytojas, menininkas ir šaltkalvis“, – apie savo visapusišką profesiją kalbėjo tautodailininkas.
Mato audėjus
Paklaustas, kas jam audėjo darbe sunkiausia, V.Kulšinskas atšovė: „Viskas lengva, kai viską žinai“. Tačiau ne visiems, pasak jo, šis darbas prilimpa. Mokydamas audimo Panevėžio darbo rinkos ir mokymo centre vyras dažnai sutinka apsimetėlių, kuriems terūpi kaip nors prastumti laiką ir pasiimti išmokas už tai, kad lankė kursus.
„Nuo pat pirmos pamokos jaučiu, kuri bus audėja, o kuri ne. Viskas matyti iš jų požiūrio, kalbos ir net veido. Patikėkit, po tiek metų mokymo amžius leidžia viską suprasti“, – teigė V.Kulšinskas.
Kaip sakė dėstytojas, per dvidešimt darbo metų Panevėžio mokymo centre būta visko: ir kalinius, ir alkoholį mėgstančius bedarbius teko mokyti. Rimtų žmonių, pasak jo, ateina daug mažiau.
Tačiau audėjas įsitikinęs, kad jo pareiga – mokyti, o ne smerkti. „Svarbiausia būti atviram ir nepeikti žmogaus“, – mano pašnekovas.
Per trumpi kursai
Savo mokytojo nuoširdumu sužavėtos jo mokinės.
„Mokiniams jis – tikras deimantas. Kitų mokytojų kartais būna baisu, o jo niekada. Aišku, būna visko, ir griežtesnį žodį pasako, bet vėliau dėstytojas pajuokauja ir pyktis praeina“, – apie pamokas pasakojo Regina Marozienė.
Ji kartu su kolege Birute Šimkevičiene į audimo kursus atėjo po to, kai neteko darbo bankrutavusiame „Ekrane“.
„Iš pradžių labai nusivylėme, nes šiame mokymo centre vyrauja požiūris, jog čia renkasi alkoholikai ir nusikaltėliai. Dauguma darbuotojų ir mus tokiomis laikė, visur gainiojo, tyčiojosi. Mes juk nekaltos, kad esame bedarbės – džiugu tik, kad audimo mokytoją sutikome. Tai auksinių rankų ir širdies žmogus“, – V.Kulšinskį gyrė būsimosios audėjos.
Moterys apgailestauja, kad audimo kursus valdžia leidžia lankyti tris mėnesius. Per tokį laiką, anot jų, tikro amato neišmokstama, todėl ateityje jos ir nesitiki iš to pragyventi. Pats V.Kulšinskas teigė audimo išmokęs tik per šešerius metus.
Vyrai audėjai
Per savo darbo praktiką tautodailininkui teko mokyti ir du vyriškius, kurie, jo manymu, vargu ar kada aus.
„Vienas iš kalėjimo grįžęs, kito nebepamenu... Pasėdėjo, pasimokė ir išėjo. Jie manė, kad čia pinigai lengvai kalami, o čia reikia dirbti ir jausti meną.“, – sakė audėjas.
Kodėl taip retai šią profesiją renkasi vyrai, V.Kulšinskis nesupranta. Jo įsitikinimu, audimas neką mažiau vyriškesnis ir garbingesnis nei kiti vyriški darbai.
Darbus į moteriškus ir vyriškus, pasak pašnekovo, skirsto tik nerimti stipriosios lyties atstovai. Jis pats, užauginęs tris vaikus ir palaidojęs žmoną, be jokios gėdos plauna indus, skalbia drabužius ir dirba kitus namų ruošos darbus.
Vaikams neįpiršo
Savo vaikams tautodailininkas audimo nesugebėjo įpiršti. Nors austi išmoko, šios profesijos jie atsisakė.
„Turiu ir vaikų, ir anūkų, net ir proanūkių, bet nė vienas neaudžia. Jiems toks darbas per prastas – tam reikia sugebėjimų ir daug jėgų. Be to, mano vaikai baigę aukštuosius, kam jiems reikalingas audimas“, – kalbėjo V.Kulšinskas.
Jo žmona taip pat buvo audėja. Tik ji, pasak pašnekovo, buvo „fabrikinė“ audėja: „Jos darbas nuo manojo skyrėsi kaip diena nuo nakties. Fabrike tereikia mokėti sumegzti mazgus ir siūlą pririšti“. Tikro audėjo profesija, V.Kulšinsko įsitikinimu, ne tik darbas, bet ir menas.
