Šypsena
Tolokai nuo centro esančiuose žurnalistės Nemiros Pumprickaitės namuose lankėmės paskutinio vasaros sekmadienio popietę. Prie durų pasitiko šeimininkė ir jos augintinis - airių seteris Toris Gintarinė Styga. Kol Nemira virė kavą, šuo šokinėjo aplink LŽ žurnalistus ir draugiškai vizgino uodegą. Kartkartėmis gąsdinamai šiepė dantis. "Taip jis šypsosi", - nuramino šeimininkė.
Skaityti spaudą malonumas
Kalbėjomės erdvioje svetainėje prie žurnalinio stalelio gurkšnodami kavą su medumi, nes Nemira cukraus nevartoja. Ant stalelio - pluoštas laikraščių. "Skaityti spaudą man ne darbas, o malonumas, - patikino Nemira. - Tai darau daug metų. Skaitau apie viską - nuo politikos iki sporto. Savo žurnalistinę karjerą pradėjau Lietuvos televizijos sporto redakcijoje, todėl mane domina ši sritis. Mažiausiai įdomios kultūros temos".
Nemira teigia, jog pati rašyti spaudai negalėtų. Ji vertina save kritiškai: "Esu iš tų žurnalistų, kurie moka pliurpti. Tačiau rašyti - sudėtinga. Mane turbūt bet kuris redaktorius, priėmęs į laikraštį ar žurnalą, išmestų lygiai po savaitės. Kodėl? Informacijos galiu prisirinkti labai daug, bet sunkiai pavyktų visa tai "išguldyti".
Savaitgaliais Nemira laikraščius perka, kai eina su šunimi pasivaikščioti. Darbo dienomis skaito juos savo kabinete, Vyriausybės rūmuose. Perskaičiusi pristato spaudą premjerui.
Kitas krantas
"Iš Lietuvos televizijos sporto redakcijos perėjau į "Vakaro žinias". Vėliau išėjau dirbti į tuometinę "LitPolinter" televiziją, kuri virto LNK, iš jos - į BTV", - televizijos žiūrovams įsiminusia greitakalbe beria Nemira. Susisiekimo ministerijoje dirbdama ministro atstove spaudai ji vedė LRT laidą "Aktualus interviu".
Vyriausybėje dirba nuo praėjusių metų rugsėjo. Ar Nemira jaučiasi atsidūrusi lyg kitame krante nei kiti kolegos žurnalistai?
"Taip. Tačiau padėjusi ranką ant širdies galiu pasakyti, jog ne dėl savo kaltės. Tiesiog kolegos gana piktai reagavo į tai, kad pradėjau dirbti Vyriausybėje, - teigia premjero atstovė spaudai. - Atvirai kalbant mane nustebino tokia reakcija - lyg būčiau tapusi tautos priešu. Buvusios kolegės perkreiptais veidais reikalavo atsakymo, kodėl premjeras neleidžia būti vienoje ar kitoje Vyriausybės rūmų salėje. Susidūriau net su chamiškumu".
Nemira stebisi: "Televizijoje dirbau tarp keturių sienų studijoje, nematydavau, kaip rengiami reportažai. Gal tokia yra Lietuvos žurnalistikos praktika? Man buvo keista". Ji tikina, kad pykčio niekam nejautė ir nejaučia dabar. Į žurnalistus žiūri kaip į kolegas. Tiesa, kai jie labai įkyrūs, Nemira gali ir nemandagiai atsakyti.
Nesuka galvos
"Kaip šiandien atsimenu, sunkiausia buvo pati pradžia. Kiekvieną klausimą tekdavo aiškintis, eiti pas premjero patarėjus. Dabar pastebiu, jog pakėlusi telefono ragelį galiu atsakyti beveik į visus klausimus", - sako Nemira. Tačiau nebuvo taip, kad žurnalistę slėgtų įtampa ar kamuotų nemiga.
"Esu toks žmogus, kuris nesuka sau galvos ir nieko per daug giliai neima į širdį. Ne, nebūna taip, kad nemiegočiau, kankinčiausi", - tvirtina Nemira. Užvėrusi kabineto duris ji stengiasi apie darbą negalvoti.
Karšto būdo
Premjero atstovės spaudai darbas - laikinas. Tačiau Nemira nesvarsto, ką veiks toliau. "Turėčiau susirasti kokį nors užsiėmimą. Jei ne, eisiu į darbo biržą", - nukerta. Patikina, kad ir afišas galėtų klijuoti, jei nerastų darbo pagal specialybę.
Po Dvynių ženklu gimusi Nemira netiki horoskopais, likimo ženklais ar kitais mistiniais dalykais. Mano, kad gyvenimas priklauso tik nuo jos. "Esu "popsinis" žmogus, kaip ir dauguma žurnalistų. Komunikabili. Greitai surandu bendrą kalbą, aišku, jei noriu ją rasti. Esu ganėtinai karšto būdo. Galiu išsirėkti, apstaugti kokį nors žmogų, kartais gal ir be reikalo. Visus, su kuriais bendrauju, įspėjau, kad tai - tik nuotaikos dalykas. Manau, jog priešų neturiu, nors jaučiu: yra žmonių, kurie manęs nemėgsta. Nesigilinu kodėl", - atvirai apie savo būdą kalba Nemira.
Berniokiška
Pagal Nemiros pasakojimą galima įsivaizduoti, kokia ji buvo vaikystėje. Neaukšta mergaitė. Dažniausiai mūvinti kelnes. Nemėgstanti lėlių. Besikarstanti tvoromis. Kišenėje nešiojanti peiliuką, vaikišką pistoletą. Šaudanti iš pačios pasidaryto lanko. Su berniukais žaidžianti karą ir indėnus, krepšinį ir futbolą.
"Kartą man dovanojo lėlę. Kaip tais laikais, ji buvo ypatinga - nėriniuota, su kojinytėmis ir batukais, markstydavo akis, sakydavo: "Mama", - prisimena Nemira. - Išsinešiau lėlę į kiemą. Su draugais nusprendėme, kad žaisime su ja kaip su vaiku. O kaip su vaiku elgtis? Reikia auklėti, lupti... Kai vakare parnešiau lėlę namo, ji nebeturėjo nei suknytės, nei kojinyčių, nei batelių. Nebesimarkstė ir nebesakė: "Mama". Daugiau lėlių man niekas nebepirko".
