Taip, jie tęs savo gyvenimą. Praskleisdamas paslapties šydą pasakysiu, kad tai bus visiškai nauja, kitos kokybės laida. Jau devyniasdešimt devyni procentai, kad nuo rudens ta laida tikrai pasirodys. Su kolega Algiu Ramanausku-Greitai, grįžtame prie savos kūrybos. „Ragai“ buvo laida, kurią kūrė „Dviračio šou“ komanda: Haroldas Mackevičius, Gintaras Ruplėnas, Vytautas Šerėnas ir kt. O šį kartą darysime savo laidą.
Gal į didįjį ekraną sugrįš lėlės, juk „Radio šou“ susilaukė didelio populiarumo?
Lėlėms dar neturime tiek daug pinigų. Visi lėliniai projektai labai brangūs. Neturime dar tokio biudžeto. Jei gyventume šalyje, kur daugiau žmonių, galbūt turėtume ir lėlinį projektą. Bet kol kas Lietuva maža šalis. Nedideli ir laidos biudžetai.
Kokių planų turite vasaros sezonui?
Yra toks sumanymas nuvažiuoti į Prancūziją, aplankyti draugus. Kadangi seniai bendraujame, draugaujame, tai mūsų planas – nuvažiuoti į Bordo. Žadame ten aplankyti mūsų draugus ir pažįstamus iš grupės grupės „Noir Desir". Mano žmona vertėjavo Bertrano Kanta byloje, taip ir susidraugavome su jų šeimomis, su grupės nariais. Dabar jie labai maloniai kviečia apsilankyti Prancūzijoje, bet prieš tai dar labai daug pažįstamų reikia aplankyti Paryžiuje. Jei galėčiau pasirinkti, turėčiau daugiau laiko ir galimybių, daug keliaučiau.
Ar tiesa, kad mokate prancūzų kalbą?
Prancūziškai nešneku. Aš tik blefuoju, kad šneku. Mano žinios – dvidešimt žodžių ir jų kombinacijos. Prancūziškai moku pasakyti „laba diena“, „ačiū“, „sustok“. Naudojuosi tik tomis kombinacijomis, tai išeitų, kad aš blefuoju (juokiasi). Mano žmona verčia iš prancūzų kalbos. Ji ją geriausiai moka.
Jūs aktorius-savamokslis?
Aktorius iš prigimties. Nors tai gali nepatikti aktoriams – profesionalams. Dažnai koks aktorius perskaitęs tokį pasakymą, suraukia nosį. Bet nepykite. Visiems vietos po ta saule užteks (juokiasi).Dešimt metų dirbau radijuje, todėl manau, kad radijo diskžokėjus, tam tikra prasme, aktorius. Nors daugiausiai aktorystės su televizijos projektais.
Kokia vieta Jūsų gyvenime atiteko žurnalistikai?
Žurnalistika buvo mokslai. Tie metai universitete – daugiau patirties metai. Dabartinė žurnalistika tikrai labai skiriasi nuo to, ko mes mokėmės prieš dešimt metų. Mes mokėmės tais laikais, kai kūrėsi valstybė. Vieni dėstytojai atėjo iš sovietinės mokyklos, kiti – atnešė naujų vėjų. Iš tiesų beveik visi nežinojo, kaip ir ką dėstyti. Ta patirtis niekur nedingo: aš vis dar parašinėju, išsakau savo nuomonę apie tam tikrus atlikėjus, jų kūrybą.
Kokį žurnalistą vadintumėte geru?
Geras žurnalistas yra tas, kuris sugeba sudėlioti klausimų eigą taip, kad išgirstų iš pašnekovo tai, ką nori išgirsti.
Kaip įsivaizduojate tolimesnį savo gyvenimą?
Jei sąžiningai, mąstau tiktai metus į priekį. Nesu verslininkas, kuris turėtų kažkokias dideles perspektyvas, matytų labai toli. Juk gyveni dėl to, kad būtum, o ne dėl to, kad turėtum. Gerai, jei žmogus yra optimistas ir ruošiasi gyventi labai ilgai ir viską dar šviesiai mato. Bet gyvenimas visada pilnas paradoksų. Nežinia, kaip kas gali pasisukti po kažkiek laiko.
Vis dar kenčiate nuo žinomumo? Ar dažnai Jus atpažįsta aplinkiniai?
Dabar visko mažiau. Žmonės, matyt, jau pripratę. Jeigu triskart pamato žinomą žmogų gatvėje, ketvirtą kartą jis nebėra toks žinomas. Jis yra gatvės dalis. Pavyzdžiui, Vilniuje matai iš žmonių akių, kad jie tave žino, ką tu veiki. Televiziniai personažai tampa ir šeimos dalimi. Apie juos kalbama, bet susireikšminti Lietuvoje nematau nei erdvės, nei vietos.
Kokia veikla vertėtės iki žurnalistikos studijų?
Dirbau operacinėje sanitaru (krizena).Tris metus pradirbau Vilniaus ligoninėje prie „ekstra“ operacijų. Visokie apendicitai, naktinio ginčo metu su peiliu „padurti“ alkoholikai – operacijos, kuriose reikėdavo skubios pagalbos. Stojant į mediciną, anksčiau buvo būtina dviejų metų darbo praktika, aš ją jau turėjau, kai nusprendžiau medicinos nebesimokyti.
Kodėl apsigalvojote?
Bevalydamas operacinę, vieną dieną supratau, kad nebus iš manęs nei mediko, nei pasišventusio sanitaro. Pajutau, kad trūkta kantrybės. Todėl vieną dieną parėjęs namo pareiškiau, kad aš mediku nebūsiu. Manęs, jau amžiną atilsį, tėvas paklausė, kuo aš būsiu. Atsakiau – žurnalistu. Žurnalistika buvo ta sritis, kuri man labiausiai patiko. Joje daug erdvės, prisilietimas prie daugelio dalykų: muzikos, teatro, naktinio gyvenimo ir pan.
Kokia įvykių seka lėmė Jūsų atėjimą į pramogų sferą?
Iki dabartinės veiklos priėjau netikėtai. Dirbau viename, paskui kitame laikraštyje. Kol kartą, važiuojant troleibusu, Rimantas Pleikis pasiūlė savo jėgas išbandyti radijuje. Taip netyčia atsidūriau „Radiocentre“, kur pradirbau dešimt metų. Paskui susipažinome su Algiu Ramanausku-Greitai. Ta draugystė tęsiasi iki šiol. Aš ir sakau, kad gyvenime nežinai, už kurio kampo, koks kelias laukia.
Negalvojote kada atsisakyti kūrybinio darbo?
Kiekvienam Dievas davė savo gyvenimo kelią. Aš kartais pagalvoju dirbtumei nuo ryto iki vakaro, turėtumei karjeros galimybes.. Bet tie žmonės svajoja apie tai, ką veikiu aš. Manau, geriausiai gyvena tie, kurie yra ramūs. Patenkinti tuo, ką daro. Gyvena ramiai, nesiblaško, turi gražią šeimą arba krūvą draugų, su kuriais leidžia savo laisvą laiką. Jiems lieka laiko ne tik darbui, bet ir mažiems gyvenimo malonumams. Manau, kad daug kas pasitenkina tuo.
Jūs taip pat?
Ir aš. Nemanau, kad gyvenu blogai. Jei taip sakyčiau, būtų Dievo varymas į medį. Svarbiausia mokėti pasidžiaugti tuo, ką turi: kad ir gražia saulėta diena (dairosi aplinkui). Žalia, gražu, ramu jokių didelių rūpesčių už nugaros. Sąžinė švari. Ko daugiau reikia?
Neplanuojate netolimoje ateityje šeimos pagausėjimo?
Tokie dalykai neplanuojami, bet jau norėtųsi (šypsosi). Kaip jau bus, taip bus. Visai smagu būtų (susimąsto). Aš - visiškas vienturtis. Mano tėvai buvo vyresnio amžiaus, kai vienas kitą surado. Mamai buvo keturiasdešimt dveji, kai mane pagimdė.
