Žinomas alpinistas sakė, kad jo planai - kiekvieną dieną daryti, kas svarbiausia, - duoti kitiems kažką nekasdieniško.
Vidiniai kalnai - sudėtingesni
Alpinistas Vladas Vitkauskas išgarsėjo Lietuvoje ir visame pasaulyje tuomet, kai pirmasis pasaulyje iškėlė Lietuvos vėliavą visų žemynų aukščiausių kalnų viršūnėse.
„Pirmą kartą Lietuvos vėliavą iškėliau 1993 metų gegužės 10 dieną ant aukščiausios pasaulyje viršukalnės Everesto (8848 metrai) Himalajų kalnuose. Vėliau mūsų vėliava puikavosi ant Makinlio (Šiaurės Amerika), Vinsono (Antarktida), Kilimandžaro (Afrika), T.Kosciuškos (Australija), Akonkagvos (Pietų Amerika) viršukalnių. Bet ne tai svarbiausia. Kiekvienas mūsų gali turėti savo Everestą. Yra kiti kalnai, kurie metrais nematuojami.
Tai mūsų gyvenimas, mūsų darbai, mūsų namai, mūsų sveikata. Juos ne taip paprasta įveikti ir suprasti, kodėl gyveni, kokius darbus verta nuveikti. Tai daug sudėtingiau nei įkopti per akmenis, ledo laukus į viršukalnę“, - aiškino alpinistas apie žmogaus vidinius kalnus, kurie daug sudėtingesni nei tikrieji kalnai.
Apdovanotas Garbės diplomu
V.Vitkauskas prisiminė apie apdovanojimą CIFP (tarptautinio Fair Play judėjimo komisijos) Garbės diplomu už tai, kad įkopęs į Everestą ir jau grįžęs į bazinę stovyklą, nors buvo žygio nualintas, nušalęs abiejų kojų pirštus, antrąkart lipo aukštyn - nuleisti žuvusios Nepalo alpinistės kūno.
„Kitaip pasielgti negalėjau. Ne tik todėl, kad teko su nepaliete alpiniste bendrauti, bet todėl, kad kalnai vienija kopėjus. Per sezoną į Everestą bando įkopti apie 40 alpinistų. Liūdna statistika parodo, jog keturiems įkopusiems į aukščiausią pasaulio viršukalnę tenka po vieną žuvusįjį. Beje, tų 1993 metų pavasarį, kai kopiau į Everestą, žuvo net aštuoni alpinistai.
Kita vertus, visada atsiranda sakančių, kad niekas neverčia eiti ten, iš kur gali negrįžti. Tie žodžiai nieko nereiškia. Kiekvienas renkasi savo kelią ir žino, ką reikia daryti. Su kalnais nejuokaujama. Tada, kai antrąkart lipau aukštyn nuleisti žuvusios nepalietės, galvojau, kad elgiuosi teisingai. Nors kūnas ir buvo pervargęs, tačiau dvasinis supratimas kitaip neleido elgtis.“
Tikros aukštumos - ne metrai
Pasak jo, kiekviena viršukalnė, nesvarbu, kokio aukščio yra, sudėtinga.
„Ne kartą kopdamas į kalną ir priartėjęs prie tikslo - kalno viršūnės, nejaučiau džiaugsmo, tik didelę kančią. Kartais atrodydavo - jau nebegaliu, jau viskas: sustosiu čia ir daugiau nė žingsnio. Tačiau atsiveria antras kvėpavimas. Iš kažkur į kūną priplūsta šviežių jėgų, ir tu jau viršukalnėje. Tą, ką padarai įveikęs savo negalią ir išvydęs atsivėrusį prieš akis neišpasakytą žemės grožį, nubraukia užmarštin visas patirtas kančias.
Lieki viršukalnėje tik tu, tavo mintys, dangus ir kalnai. Tai nepakartojamas jausmas. Tuomet prisimeni V.Visockio dainos žodžius: geriau už kalnus gali būti tik kalnai. Tačiau kalnai iš akmens ir ledo man liko kaip simbolis bet kokio darbo, kuriam reikia daug pastangų. Todėl ir drįstu sakyti, kad ne Everestas yra aukščiausias žemės kalnas. Tikros aukštumos matuojamos ne metrais ir ne kilometrais. Didesni, gražesni, dieviškesni, o kartais ir žiauresni gali būti mūsų sumanymai, darbai, kūryba, mintys.“
Svarbu pasėdėti ir ant kelmo
Pasiteiravus apie ateities planus, V.Vitkauskas nebuvo iškalbus: „Planai - kaip kopiant į Everestą: kiekvieną dieną daryti, kas svarbiausia. Deja, lygumose tai sudėtingiau ir, matyt, nedaugeliui įmanoma. Be to, svarbūs nebūtinai žygiai. Kartais ne mažiau svarbu pasėdėti ant kelmo... Žinoma, laukia neparašytos knygos, galėtų būti ir kelionės, tačiau - nekasdieniškos. Man svarbiausi darbai panašūs į tuos, kokius dariau atvykęs į Panevėžį ir susitikęs su Kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokyklos moksleiviais: padėti patirti kitiems kažką nekasdieniško.“
Penkiasdešimt ketverius metus gegužės 7-ąją paminėjęs alpinistas noriai pasakojo apie užaugintus tris vaikus. „Abu sūnūs baigė Vilniaus universitetą ir dirba. Dukra ten pat baigia medicinos trečiąjį kursą. 2006 metais ji atliko praktiką Liublianos ligoninėje. Be to, ji suspėjo ne tik atlikti praktiką, bet ir įkopti į aukščiausią Slovėnijos kalną Triglavą“, - džiaugėsi V.Vitkauskas vaikų pasiekimais.
Nesveikatą „užsidirbo“ pats
Alpinistas nepamiršo paminėti, kaip „užsidirbo“ savo nesveikatą.
„Kadaise ją „užsidirbau“ pats. Persitempiau, ypač sportuodamas. Greitai įsitikinau, jog medicina nepadės. Paskui prireikė gal penkiolikos metų, kol supratau, ką privalau daryti ir ko negaliu, kad jausčiausi sveikas.
Dabar žinau, jog negalavimai buvo duoti tam, kad imčiau mąstyti ir netapčiau žmogumi, dirbančiu tiktai raumenimis. Taip ėmiau artėti Tikėjimo, Dievo link, tik tiek, kad šis mano ,,kelias“ ėjo per kalnus: aukštumose ne tik metrais ar kilometrais gali pasijusti arčiau Dangaus.“
Be to, kopimo į didįjį kalną Everestą V.Vitkauskas niekada tiesmukai negali lyginti su sportu: „Kaip nedera gretinti šiltnamio su gūdžia giria. Jau vien buvimas aštuonių kilometrų aukštyje - tai nesibaigiantis balansavimo ant būties ašmenų supermaratonas. Pasiekęs tokią finišo juostelę, nebesistebi Tibeto lamų kalbomis, kodėl, girdi, užsieniečiams reikia užsikrauti didžiausius kopimo vargus.
Juk paprasčiausia yra pakilti į viršūnę savo subtiliuoju kūnu“, - atviravo jis, o į amžiną klausimą, kodėl kopiama į Everestą, atsakė Džordžo Meliorio žodžiais: „Todėl, kad jis yra“.
Oro balionu skraidino Trispalvę
V.Vitkauskas aiškino, kodėl kovo 7-ąją kartu su oreiviu Vytautu Samarinu antrąkart pakilo oro balionu ir skraidino Lietuvos trispalvę: „Bene svarbiausias idėjinis šių abiejų skrydžių akcentas - lietuviška Trispalvė, kuri prieš penkiolika metų plevėsavo ant Gedimino bokšto Vilniuje. Audros buvo nuplėšta ir apvyniota aplink stiebą. Teko gelbėti vėliavą. Skrydžio metu vėliava puošė baliono kupolą. Beje, skrydis skirtas Kovo 11-ajai - Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienai.“
Tai jau ne pirmas kartas, kai V.Vitkauskas rekordų siekia nešdamas Lietuvos vėliavą, pasiektus laimėjimus praturtindamas gilia simboline prasme. Kovo 7-ąją V.Samarinas ir V.Vitkauskas karšto oro balionu pakilo iš Druskininkų ir perskrido visą Lietuvą bei pasiekė Lietuvos skridimo oro balionu nuotolio ir trukmės rekordą.
Iš viso jie nuskrido apie 350 kilometrų, o ore išbuvo daugiau kaip 9 valandas. Oro sąlygos skrydį pakoregavo, nes vėjas juos nunešė į Latviją ir oreiviams teko nusileisti netoli Tukumo miesto. Tai antrasis jų rekordas. 2006 metų lapkričio 27-ąją oreiviai, pakilę į 10064 metrų aukštį, pasiekė skrydžio aukščio rekordą.
