DELFI: Prieš keletą dienų grįžote iš Turino knygų mugės, kur pristatėte savo kūrybą. Kokį kraitį parsivežėte?
R. Šerelytė: Paliko didelį įspūdį pietietiška kultūra, gyvenimo ritmas, italų mėgavimasis gyvenimu, šia akimirka, mokėjimas gyventi, jų temperamentas. Mes, vargšai lietuviai, vis dirbam, dirbam, dejuojam, kad blogai gyventi ir viską taupome rytojui. Italai tikrai moka džiaugtis kiekviena akimirka.
Mugėje pristatinėjome bendrą darbą – 8 autorių „Lietuvių prozos antologiją“ italų kalba. Žinoma, pristatyti lietuvių prozai reikėtų 3-4 tokių antologijų. Knygų mugė - Lietuvos kultūros reprezentacija, kultūrinio bendradarbiavimo, kuris visą laiką turi vykti, tąsa.
Dar teko aplankyti Turino miestą, viena akimi pamatyti garsiąją Turino drobulę, buvo smagu pasivaikščioti po Turino senamiestį.
DELFI: Savo kūryboje dažnai kalbate apie mažo miestelio buitį. Ar tai atėję iš vaikystės, praleistos mažame Šimonių miestelyje Kupiškio rajone?
R. Šerelytė: Vaikystė – kaip koks šaltinis, kuris visada maitina kūrybą. Neišsenkantis, nes vaikystėje yra stipriausiai užsifiksuojantys įspūdžiai. Bet, žinoma, tą šaltinį turi papildyti ir kiti.
Vaikystė – su perrašyta istorija
DELFI: Jūsų vaikystė buvo sunki – anksti netekote mamos. Kokie įspūdžiai ir prisiminimai iškyla prisiminus mažas dienas?
R. Šerelytė: Kad ir kokia, atrodo, sunki būtų vaikystė, tavęs niekas nelepina, bet ji yra graži vien tuo, kad tai yra vaikystė. Kiekvienas vaikas – ar skurdžiai jis gyventų, ar jis gautų ko tik panorėjęs – vaikystė jam yra gražus metas. Aš nežinau, ką reikia padaryti, kad iš vaiko atimtum vaikystę, kad jis ją prisimintų su neapykanta ir siaubu – turbūt nieko baisesnio negali būti. Ypač jeigu ją suvoksime kaip maitinantį kūrybos šaltinį.
Nors tikrai neidealizuoju to meto – buvo sovietmetis, sąstingis, Brežnevo laikai. Ypač tada, kai jis baigė kadenciją, kai, vargšas, nebepastovėdavo tribūnoje. Jį paskui keitė Andropovas ir Černenka, ir jie mirdavo vienas po kito. Jie buvo kaip besibaigiančio socializmo simboliai. Iš vienos pusės vaikystę galima apibūdinti kaip mirštančių tautų vadų, to sąstingio, kurio mes, būdami vaikai, galbūt ir nepastebėjome, baigimąsi.
Buvo daug sovietinio absurdo – vėliavų, maršų, sekmadieninių „lenininių“ talkų, revoliucionierių kapų tvarkymo ir panašių dalykų. Visokių beprasmiškų komjaunuoliškų ir pionieriškų renginių, metalo laužo, makulatūros rinkimų.
Bet, greta to, buvo ir kita pusė, kurią aš tiesiog vadinčiau pasaulio pažinimu – literatūra, kultūrinis gyvenimas, kuris kaimuose nebuvo toks apmiręs kaip dabar. Sovietiniuose kultūros namuose, aišku, vykdavo ideologinių renginių, padėkos koncertų tarybinei armijai, tačiau mažiausiai 5 kartus per savaitę vakarais rodydavo kiną. Pirma pažintis su kinu ir meilė jam atsirado iš mano mažo miestelio. Aš labai mėgdavau ir man buvo šventas virpulys eiti vakare į kiną – salės prieblanda, juostos trūkinėjimas. Parodydavo labai neblogų filmų.
Dar vaikystė man įsimintina kaip knygų rijimo periodas – aš labai daug skaičiau. Man atrodo, kad tai ir gelbėjo nuo to absurdo. Arba man atrodė, kad tai visiškai natūralu – kad tuoj bus komunizmas. Kaip pasakodavo istorijos mokytoja, nueisite į parduotuvę ir galėsite neštis ko norite. Dabar ima baisus juokas iš to – galėsite neštis ko norite iš parduotuvės – gi sovietmečio parduotuvėse šlapios dešros reikėdavo eilėje stovėti.
Dabar juokinga, bet mes buvome tokie užguiti, tokie vargšai, kad mums atrodė kaip dabar šiaurės korėjiečiams ko gero - kad mes labai gerai gyvename, kad mes visko turime. Aišku, ištrūkę už geležinės uždangos galėjo viską lyginti, suprasti, bet vaikai, jaunoji karta naiviai šventai tikėjo tais dalykais. Ypač jeigu dar tėvai buvo partiniai arba nesirūpino vaikų auklėjimu. Buvo ir tokių tėvų, kurie savi vaikams slapčia duodavo skaityti Adolfo Šapokos istoriją. Bet tokiam vaikui turėjo būti labai sunku mokytis kitą istoriją mokykloje – tai, ką galima vadinti perrašyta istorija, kuo dabar Rusija kaltina Lietuvą, Latviją ar Estiją.
Šiaip vaikystę apibrėžčiau kaip perrašytos istorijos mokymąsi, bet šalia to buvo ir kinas, ir literatūra, ir šiaip jauno, einančio žmogaus gyvenimo džiaugsmas.
DELFI: Ar tas pasaulis atrodė toks pat gražus tuomet, kai baigusi vidurinę iš mažo miestelio atvykote studijuoti į Vilnių? R. Šerelytė Studijavau paradoksaliu metu – buvo 1989–1994, pervartos metai, kai buvo kruvinieji Sausio įvykiai, Nepriklausomybės paskelbimas, rublio keitimasis, „vagnorkės“ – gautą stipendiją turėdavai ne į piniginę dėtis, o į krepšį, nes banknotai buvo beverčiai. Pamenu, buvo talonai patalynei, rankšluosčiams pirkti, o universiteto lentoje kabėdavo skelbimas – kas norite gale mėnesio gauti tirpios kavos, iš anksto susimokėkite 3 rublius.
Man studijų metai asocijuojasi su tuo senu, dar nepasikeitusiu Vilniumi, kuris prisiminimuose dabar įgyja savotiško žavesio. Ir tuomet, atvažiavus iš provincijos, Vilnius buvo žavus – Pilies gatvėje dar buvo likusios senosios kavinės „Čiobrelis“, „Vaiva“, garsioji ledainė, konditerijos parduotuvė, valgykla „Narutis“, kurioje duodavo išmirkusių dešrelių.
Žiemą bendrabutyje būdavo labai šalta, labai norėdavosi namo į kaimą – važinėdavau vos ne kiekvieną savaitgalį. Apie 150 kilometrų. Bet paskui viskas „apsišlifavo“, „prisigyvenau“ prie to miesto. Dabar lengviau visur „prisigyvenu“ – galbūt vaikystėje antspaudą uždėjo amžinas kraustymasis, kai po tėvų skyrybų tiesiog mama nerado vietos: tai ten dirbdavo, tai ten trumpam įsitaisydavo, iš tos vietos keldavosi. Tarsi čigonais pavirtę buvome.
Pokalbiai su išėjusiais į Amžinybę – sapnuose
DELFI: Filme „Sapno siūlas“ jau su šeima grįžtate į Šimonis. Kas ten jūsų laukia dabar?
R. Šerelytė: Kuo toliau, tuo mažiau žmonių. Kuo toliau, tuo daugiau prisiminimų. Nes kai miršta žmonės, ta erdvė labai susitraukia į riešuto branduoliuką. Prisiminimų erdvė plečiasi, o ta realioji – susitraukia. Jau jauti, kad tavęs ten niekas neriša, nebent sapno siūlelis. Sapnas, kuriame tie brangūs žmonės yra dar gyvi, su tavimi bendrauja, šnekasi. Aišku, nebe ta kalba kaip realybėje, bet bendrauja sapnuose.
Kaime dar gyvena tėvas, teta. Draugai išsivažinėjo, kai kurių klasiokų ir gyvų jau nėra. Čia daug kaltų priežasčių – ir alkoholis, ir gyvenimo būdas. Ta erdvė man darosi kaip sapnas, prisiminimas.
DELFI: „Sapno siūle“ sakote, kad stovite mažo žmogaus pusėje. Ar turite omenyje kaimo žmones?
R. Šerelytė: Nebūtinai. Mažų žmonių daug ir mūsų kasdienybėje - kur bepažvelgsi. Mažas žmogus nebūtinai gali būti kažkoks asocialus ar išmestas iš visuomenės tarpo. Gali būti visiškai paprastas, vargstantis, gaunantis minimalią algą ar pensiją, vienišas žmogus, neturintis giminių, artimųjų.
Yra asocialumas purvinas, bjaurus, šiukšlynų žmonių, bet yra ir tas gyvenimas žmonių, kurį galima pavadinti švariu skurdu. Dabar sunku patikėti, man vis atrodo, kad mes geriau gyvename ar sunku būtų rasti tokių žmonių, bet jų yra – jie netrimituoja apie save, neša tai kaip naštą, neina į demonstracijas ir nereikalauja kažkokių savo teisių.
Kavinių lankymas nėra kultūros požymis
DELFI: Ar šiandienos kaimas – toks pats kaip vaikystėje?
R. Šerelytė: Kiekvienas kaimas gana individualus. Viename yra stipri bendruomenė, jis visiškai kitaip atrodo. Yra nedidelių kaimų bendruomenių, kurios taip dirba, kad gauna paramą iš Europos Sąjungos fondų. Viskas priklauso nuo veiklių žmonių. Vaizduoti prasigėrusį galima ir miestą, gal net labiau.
Mieste daugiau darbo, daugiau „prasimušimo“ galimybių. Kaimai vis dėlto senka – kaip tos upės. Nežinau, galima tai vadinti natūraliu reiškiniu, padiktuotu dabartinės ekonomikos, gyvenimo sąlygų, politikos, nes iš tiesų dabar nėra priverstinio įdarbinimo kaip sovietmečiu. Buvo didžiuliai kolūkiniai kompleksai, dabar to nėra – infrastruktūra seniai iširusi, žmonės gyvena iš natūrinio ūkio, kuris neperspektyvus, arba ūkininkauja. Arba išvažiuoja – migruoja arba į užsienį, arba į miestą. Tai natūralus procesas ir, matyt, nėra ko ilgėtis to buvusio kolūkinio kaimo. Tai vis tiek buvo netikras darinys. DELFI: Ar tos upės galutinai išseks?
R. Šerelytė: Dabar yra kaimų, kurie turi po vieną žmogų. Manau, kad pačių kaimų mažės – gyvenimas persikelia į miestus arba didesnius miestelius, kur yra perspektyvos. Jaunam žmogui „pasilaidoti“ kaime, jei jis nėra ūkininkas, ar, pavyzdžiui, seniūnijos darbuotojas...
Kažkas įsivaizduoja kaimą kaip Arkadiją - palaimingą šalį, kurioje piemenys gano aveles po pievas - seniau įsivaizduodavo. Nieko panašaus – tai visų pirma kultūriškai labai suspausta erdvė, nes kultūrinis gyvenimas labai apmiręs. Jei gyvenčiau kaime, labiausiai trūktų bendravimo su protingais žmonėmis, knygų, spektaklių, kultūros įvykių aptarimo, nebanalių pašnekesių apie gyvenimą.
Dvasinio, kultūrinio gyvenimo reikia. Negalėčiau būti protingu medžiu ar augalu kaip kaimo žmonės – sakau be jokio noro įžeisti, tačiau kaimo žmonės man gražūs tuo. Jie - kaip protingi medžiai. Daugelio senojo kaimo gyventojų gyvenimas sukasi sezoniškumo ritmu – gamta, o ne kultūra, sezonai, sezonų kaita, o ne kažkoks dvasinsi vyksmas.
DELFI: Kas kaltas dėl Lietuvos sodžiaus likimo – natūralus vyksmas, ar politikai, kuriuos pliekiate savo komentaruose?
R. Šerelytė: Valdžios dėl visko kaltinti negalima. Kartais žmogus galėtų kaltinti ir pats save... Neretam kaimo žmogui užtenka, ką jis turi – jis daugiau ir nenori, jam gerai. Jam užtenka televizijos, rajoninio laikraščio, vienos kitos knygos. Kai pagalvoji, gal ir neblogai – žmonės raštingi, pagaliau, moka skaityti. O tai, kad jis nesilanko operoje ar jam nerūpi koks naujas literatūros kūrinys, natūralu. Jo gyvenimas tarp daržų, tarp karvių, tarp vištų, jis tiesiog nėra aukštosios kultūros vartotojas. Jam užtenka minimalios kultūros, kurią jis turi.
DELFI: Bet tai galima pritaikyti ir daugeliui miestiečių...
R. Šerelytė: Taip, nėra ko to žmogelio smerkti, nes ir daugeliui miestiečių, tiksliau miesčionių, to irgi užtenka. Užtenka tos minimalios buitinės kultūros. Šia prasme visiškai nesvarbu, ar žmogus gyvena tarp vištų ir burokų, ar tarp troleibusų, mašinų ir kavinių. Kavinių lankymas nėra kultūros požymis.
Ištrūkusi iš kaimo
DELFI: Minėjote, kad studijuodama dažnai grįždavote namo. Ar grįžti kviesdavo namų ilgesys, ar nesugebėjimas pritapti mieste?
R. Šerelytė: Šiek tiek buvo toks sunkus adaptavimasis mieste – besimokant universitete, kurdavosi bendraminčių grupelės ir lengviau būdavo bendrauti tiems jauniems žmonėms, kurie būdavo kultūriškai labiau praprusę, „apsišlifavę“, daugiau žinojo. Atvykę iš tokių gilių provincijų kaip aš – nedrąsesni, uždaresni, jiems pritapti būdavo sunkiau. Nemaža mano kurso draugių grįžo į savo gimtus rajonų centrus – Ukmergę, Marijampolę - ir toliau sėkmingai dirba.
DELFI: O kas sulaikė Jus? Ar nebuvo tokio noro?
R. Šerelytė: Keistas dalykas, bet tikrai neįsivaizdavau savo ateities kaime, kad ir vaikų mokymo gimtojoje mokykloje. Nors man ir buvo sunku, tačiau, ar tai intuicija, ar tikslas, kurį jau turėjau, bet nebuvau aiškiai susiformulavusi, sakė, kad tai - gražus praeitas etapas, tačiau turi žengti toliau, jei liksi – sustosi ir užsikonservuosi. Tai ne tavo kelias, reikia eiti kitaip. Tai – per daug lengvas kelias. Būtų gaila gyvenimo iššūkių – sugrįši čia, bet kokius iššūkius gali pasitikti?
DELFI: Filme Renata Šerelytė sėdi medyje – ar tokia ji ir gyvenime?
R. Šerelytė: Ne, į medžius tai nelaipau. Mišką mėgtu – grybauti patinka, matyt todėl, kad prie didelės Šimonių girios augau. Medžiai man atrodo protingi kaip žmonės ir labai kantrūs. Nieko nepadarysi – lietuvių panteistinė pasaulėžiūra ateina iš labai giliai. Būk tu lietuviu moderniausiu, civilizuočiausiu - vis tiek tavyje yra kažko tokio. Grįždama iš Turino kalbėjau su Leonidu Donskiu – jis kaip keliautojas, kultūrų lygintojas teigia, kad lietuviai – viena tautų, kurios pasižymi savybėmis, nebūdingomis kitoms tautos. Tai – nepaprastas gamtos jausmas. Esame miškų tauta – ne jūrų, ne lygumų, ne kalnų. Orientavimais miške, mokėjimas grybauti, grybų pažinimas. Tai labai gražu.
DELFI: Turine šventėte savo 37 -ąjį gimtadienį – ar vaikystėje įsivaizdavote, kad tapsite garsia rašytoja, važinėjanti po pasaulį ir pristatanti šalies kultūrą knygų mugėse?
R. Šerelytė: Kad būsiu rašytoja, tai tikrai žinojau – ne, ne žinojau, bet jaučiau. Bet kad po pasaulį važinėsiu – tikrai nesitikėjau. Kai formavausi kaip rašytoja, buvo sovietmetis, rašiau panegirikas didžiajai tėvynei. Štai ką reiškia ideologinis auklėjimas. Bet tai yra fantastiška – kai nėra tos uždangos, kai gali keliauti ir keliaujant ne tik reprezentuoji, skleidi savo šalies kultūrą, bet dar ir gauni daug atgal, turtėji nuo to. Grįžusi namo kitaip žiūri ir į Lietuvą, ir į žmones.
DELFI: Jūsų gyvenimas – ištrūkimas iš kaimo ar natūralus kažko siekimas?
R. Šerelytė: Ištrūkimas iš kaimo – labai geras posakis. Ankstyvojoje kūryboje esu rašiusi: kaimas - kaip sakai - jis siurbia, traukia žemyn. Turiu galvoje dvasinio vyksmo, kultūrinių patirčių nebuvimą. Iš to gal ištrūkusi – kultūrinis gyvenimas intensyvus, su tuo net nespėji.
O sugrįžimas į kaimą būna graudokas šiek tiek – jau nebėra daugelio brangių žmonių. Net ir vietų kai kurių – jos keičiasi. Dabar jau savo būseną pavadinčiau įklimpimu mieste – tačiau jis nėra klampus, traukiantis. Ne, tiesiog gyvenimas.
