Vedė nekilmingą verslininko dukrą

125-asis Japonijos imperatorius Akihito gimė 1933 metų gruodžio 23 dieną. Imperatorius Hirohito (po mirties vadinamas Showa) ir jo žmona Kojun iš viso susilaukė septynių vaikų, tačiau tik penktasis buvo berniukas, vėliau paveldėjęs sostą. Be penkių seserų, Akihito turi dar vieną jaunesnį brolį. Beje, jo antros eilės teta buvo paskutinė karūnuota Korėjos princesė Bangja.

Vos sulaukęs trejų berniukas buvo atskirtas nuo tėvų. Būsimąjį imperatorių auklėjo privatūs mokytojai, be to, jis lankė pradinę ir vidurinę mokyklas. Per amerikiečių bombų atakas Antrojo pasaulinio karo metais abu princai buvo evakuoti iš Tokijo. Akihito trumpai mokėsi politikos mokslų, tačiau diplomo negavo.

1959-aisiais princas vedė metais jaunesnę žinomo verslininko dukterį Michiko Shoda. Ji buvo pirmoji nekilminga sosto įpėdinio nuotaka. Michiko baigė anglų kalbos studijas, o jau pirmaisiais studijų metais ji buvo išrinkta studentų senato prezidente.

Dr. Shinzo Koizumi, daugelį metų rūpinęsis kronprinco išsilavinimu, apie šią santuoką yra sakęs: „Sosto įpėdinis išsirinko ją, tad išsirinkome ir mes“. Pagal galiojančią tvarką, premjero vadovaujama Imperatoriaus rūmų taryba vienbalsiai pritarė šioms vedyboms.

Vienintelis, nešiojantis imperatoriaus titulą

Senasis imperatorius Hirohito mirė 1989 metų vasarį, tačiau jo sūnus į sostą įžengė tik 1990 metų lapkritį. Akihito yra 23-iasis seniausiai valdantis monarchas ir vienintelis pasaulyje, turintis imperatoriaus titulą.

Pagal Japonijos konstituciją imperatorius skiria ministrą pirmininką ir vyriausiąjį aukščiausiojo teismo teisėją, prisaikdina ministrus ir kitus aukštus pareigūnus, sušaukia Nacionalinį parlamentą, skelbia įstatymus ir sutartis, teikia apdovanojimus, skiria ambasadorius ir priima užsienio valstybių diplomatinių atstovų skiriamuosius raštus.

Imperatorius su žmona kiekvienais metais surengia šimtus ceremonijų, audiencijų, kviestinių priėmimų, pietų ir vakarienių. Jie kasmet mažiausiai tris kartus leidžiasi į keliones po Japoniją ir dalyvauja nacionalinėse Sporto, Medžių bei Branginamos jūros šventėse, aplanko rūpybos ir kultūros įstaigas, įmones, stichinių nelaimių vietas.

Į užsienį Jų Didenybės vyksta ne taip dažnai. Po įžengimo į sostą Akihito yra aplankęs 20 šalių, o iš viso jis pabuvojo 52 valstybėse. Lietuva ir kitos Baltijos šalys bus pirmosios buvusios Sovietų Sąjungos respublikos, sulauksiančios imperatoriaus.

2002 metų gruodį monarchui buvo diagnozuotas prostatos vėžys. Po kelių savaičių auglys jam buvo sėkmingai išoperuotas.

Didžiausias pomėgis – žuvys

Jų Didenybės garsėja neįprastais pomėgiais. Akihito aktyviai domisi gamta ir jos išsaugojimu, remia mokslinius gamtos tyrimo projektus. Nors imperatorius taip ir negavo universiteto diplomo, jis tapo puikiu ichtiologijos – mokslo apie žuvis specialistu.

Imperatorius išspausdino 26 straipsnius Japonijos ichtiologų draugijos, kurios nariu yra, žurnale, buvo vienas iš „Japonijos salyno žuvų“ (pirmosios iliustruotos knygos apie šalies vandenų žuvis, pasirodžiusios 1984 metais) iš autorių. Viena jūrinė žuvis net buvo pavadinta jo vardu – exyrias akihito

1980 metais Akihito buvo pakviestas tapti Londono Linėjaus draugijos užsienio nariu, vėliau išrinktas šios draugijos garbės nariu. Jis yra Londono zoologų draugijos ir Argentinos gamtos mokslų tyrimų instituto garbės narys, Australijos muziejaus mokslinis bendradarbis. 1998 metais jis pirmasis buvo apdovanotas karaliaus Karolio II medaliu, kurį Londono karališkoji draugija teikia valstybių vadovams už išskirtinį indėlį į mokslo plėtrą.

Imperatorius taip pat domisi istorija. 1992 metais viename žurnalo „Science“ numeryje, kuris buvo skirtas Japonijai, buvo išspausdinta jo esė „Pirmieji Japonijos mokslo puoselėtojai“ apie ankstybąją šalies mokslo istoriją po europiečių atvykimo.

Sekdamas tėvo pavyzdžiu, Akihito kasmet imperatoriaus rūmų užliejamame laukelyje sodina ryžius – pagrindinę Japonijos grūdinę kultūrą. Jis su žmona beveik kiekvieną rytą eina pasivaikščioti po rūmų giraites ir sodus, o savaitgaliais žaidžia tenisą.

Kuria eilėraščius, muzikuoja ir augina šilkverpius

Pagal seną imperatoriškosios šeimos tradiciją Jų Didenybės kuria waka (tai – klasikinės poezijos forma, siekianti VIII amžių, kitaip vadinama tanka). Jie dar prieš Akihito paveldint sostą išleido eilių rinktinę. Dėl didelio visuomenės susidomėjimo 1997 metais buvo išleista imperatorienės vėlesnių eilių knyga.

Kiekvienų metų sausį Akihito rūmuose rengia naujametinius poezijos skaitymus. Juose tradiciniu stiliumi skaitoma dešimt waka eilėraščių, atrinktų iš maždaug 20 tūkst. kūrinių, kurių autoriai – paprasti piliečiai, taip pat – imperatoriškosios šeimos narių kūryba.

Michiko puikiai išmano klasikinę japonų literatūrą, domisi vaikų literatūra, pati yra išvertusi vaikų eilėraščių į anglų kalbą. Be minėtų, yra išleista jos kalbų knyga. Imperatorienė domisi klasikine rūmų muzika ir šokiais, skambina pianinu ir dažnai akomponuoja imperatoriui, griežiančiam violončele, bei kronprincui Naruhito, griežiančiam smuiku ir altu.

Tęsdama tradiciją, kurią 1871 metais pradėjo imperatorienė Shoken, imperatoriaus proprosenelio žmona ir titulo paveldėtoja, prmoji Japonijos dama rūmų šilkininkystės centre augina šilkverpius. Padedama kelių darbuotojų, ji maitina vikšrus šilkmedžių lapais ir prižiūri juos, kol šilkverpiai susuka kokonus. Dalis taip pagaminto šilko panaudojama atnaujinant senovinius tekstilės dirbinius – istorines vertybes, kurias imperatoriškoji šeima Naroje, Shosoin saugykloje, laiko nuo VIII amžiaus, kai šis miestas buvo sostinė.

Tam tikromis dienomis Jų Didenybės atiduoda pagarbą imperatoriškiesiems protėviams rūmų šventykloje ir meldžiasi už tautos laimę bei gerovę.

Princesė atsisakė titulo

Akihito ir Michiko susilaukė trijų vaikų – Naruhito, Akishino ir Sayako. Visas atžalas imperatorienė užaugino pati, maitino krūtimi, o kai vaikai pradėjo lankyti mokyklą, mama kiekvieną rytą ruošdavo jiems priešpiečių dėžutes.

47-erių kronprincas Naruhito mėgsta muziką, griežia altu ir smuiku, užsiiminėja alpinimu, aktyviai žaidžia tenisą. 1993-iaisiais jis vedė nekilmingą diplomatę Masako Owada. Ji – taip pat buvusio užsienio reikalų ministro ir Japonijos ambasadoriaus Jungtinėse Tautose, dabartinio Tarptautinio Teisingumo Teismo teisėjo Hisashi Owada dukra.

Sosto įpėdinio žmona 2001 metų gruodį susilaukė dukros Aiko – princesės Toshi. Daugiau vaikų jie neturi, nors 43 metų Masako ilgą laiką jautė spaudimą pagimdyti sūnų – sosto įpėdinį.

41 metų Akishino yra mokslų daktaras, savo disertacijoje iškėlęs hipotezę apie naminių vištų kilmę. Princas domisi augalais sukulentais, vienas iš jo pomėgių – sodininkystė. Jo žmona Kiko, baigusi sveikatos psichologijos mokslus, yra Tuberkuliozės gydymo asociacijos globėja, Japonijos Raudonojo kryžiaus viceprezidentė. Pora turi dvi dukras – 15-metę Mako ir 13-metę Kako bei sūnų Hisahito.

Vienintelė imperatoriaus dukra Sayako 2005 metų rudenį ištekėjo už miesto projektuotojo Yoshiki Kuroda. Dėl to 38 metų princesei teko atsižadėti oficialios imperatoriškosios šeimos narės padėties ir tapti tik ponia Sayako Kuroda.

Monarchai kilo iš saulės

Pagal konstituciją, imperatorius yra „valstybės ir tautos vienybės simbolis“. Šiuo metu jo vaidmuo Japonijos politiniame gyvenime yra daugiau simbolinis, nors istorijoje būta atvejų, kad šalis buvo valdoma ir itin tvirtos rankos.

Nepaisant šimtamečių ceremonijų, padedamas žmonos Akihito pasistengė, kad imperatoriškoji šeima taptų artimesnė paprastiems žmonėms nei anksčiau.

Remiantis japonų mitologija, pirmasis Tekančios saulės šalies imperatorius – Saulės dievo Amaterasu palikuonis Jimmu, kurio realus buvimas yra abejotinas, – sostą paveldėjo dar 660 metais prieš mūsų erą. Tačiau dokumentais yra patvirtinta, kad dabartinė monarchų dinastija Japoniją valdo daugiau nei 1500 metų.

Japonijos imperatoriškosios linijos kilmę galėtų paaiškinti senoviniai kapai – kofun. Nuo Meiji periodo (XIX amžiaus) rūmai atsisakydavo atverti šiuos kapus tiek visuomenei, tiek archeologams, teisinantis nenoru trukdyti mirusiųjų ramybę. Tačiau pernai buvo nuspręsta leisti tyrinėtojams patekti į kai kuriuos kapus.

Keletą amžių imperatorius kontroliavo šešios nekilmingos šeimos. X amžiuje iškilusi samurajų klasė susilpnino imperatoriškąją šeimą ir taip sukėlė grėsmę nestabilumui. Ilgą laiką šalyje nuolat kildavo kovos dėl valdžios. Nuo IX amžiaus pabaigos iki XIX amžiaus vidurio reali valdžia buvo sutelkta vyriausiųjų samurajų – shogun rankose.

XIX amžiuje, prasidėjus Meiji periodui, kilo savotiška revoliucija. Santykiai su samurajais smarkiai pasikeitė, stiprėjo imperatoriaus įtaka. Nuo to laiko imperatoriai reziduoja Tokijo centre esančiuose Edo rūmuose. Iki tol beveik vienuolika amžių rūmai buvo Kiote.

Vadinti vardu nepagarbu

Japonai turi du žodžio „imperatorius“ ekvivalentus: tenno, kuris vartojamas išskirtinai Japonijos imperatoriui pavadinti ir pažodžiui reiškia „valdovas iš dangaus“), bei kotei, kurį vartojo Kinijos monarchai ir kuriuo vadinami imperatoriai ne japonai. Senojoje japonų kalboje taip pat turėtas Sumeramikoto („dangiškasis valdovas virš debesų“)

Pagal japonų tradicijas, kilmingą žmogų vadinti vardu būdavo nepagarbu. Šis paprotys nunyko kartu su kilmingųjų klase, tačiau jis tebetaikomas imperatoriškajai šeimai. Imperatorius niekuomet nevadinamas vardu – paprastai pasirenkamas oficialus Jo Imperatoriškoji Didenybė. Rašant galima paprastesnė forma – Valdantysis Imperatorius. Akihito valdymo metai vadinami Heisei, todėl po mirties jis gaus šį vardą. Jo įpėdinio erai pavadinimą suteiks ministrų kabinetas.

Sostas – tik vyrams

Japonijos imperatorių šeimoms anksčiau nebuvo svetima poliginija – santuokinis gyvenimas su keliomis moterimis. Priešingai kitose šalyse, kur tai taip pat leidžiama, viena iš jų būdavo paskiriama vyresniąja.

Imperatorius be oficialios žmonos – imperatorienės (kartais jų būdavo net dvi) – galėdavo turėti kelias suguloves. Tai buvo leidžiama ir kitiems imperatoriškosios šeimos nariams. Tokiu būdu būdavo galima susilaukti daugiau palikuonių, juolab kad sugulovių sūnūs buvo pripažįstami kaip princai ir galėjo tapti sosto paveldėtojais. Poliginijos buvo atsisakyta tik XX amžiaus pradžioje.

Japonija turėjo septynias moteris valdoves, tačiau nė viena po įžengimo į sostą nebuvo ištekėjusios ir nesusilaukė palikuonių. Kai kurios iš jų sostą paveldėjo mirus vyrams imperatoriams, viena buvo kronprinco našlė, kitos – mirusio imperatoriaus dukros.

Nuo VII amžiaus ilgus metus imperatoriai žmonas – savo įpėdinių žmonas – rinkdavosi iš įtakingo Fujiwara klano, kurio atstovai, pagal legendą, taip pat buvo kilę iš dievų.

Prieš tūkstantį metų Japonijos imperatoriškoji šeima susikūrė savotišką sosto paveldėjimo sistemą, kuri buvo paremta ne pirmagimystės teise, o rotacija. Seniau į sostą buvo leidžiama sėsti moterims, nors tai ir buvo reti atvejai. Be to, daugelis įpėdinių sostą paveldėdavo gana jauni – vos 6 ar 8 metų.

Tačiau jau ilgiau nei šimtmetį Chrizantemų sostą paveldi vyriausias sūnus – tokią griežtą tradiciją japonai 1889 metais „pasiskolino“ iš Prūsijos, kuri XIX amžiaus pabaigoje šiai šaliai darė didelę įtaką. 1947 metais priimtame Imperatoriaus rūmų įstatyme taip pat teigiama, kad sostas perduodamas vyriškos lyties įpėdiniui. Be to, princai ir princesės, susituokę su nekilmingu asmeniu, netenka savo statuso, o imperatoriškosios šeimos atstovams draudžiama įsivaikinti.

Kronprinco Naruhito žmonai Masako pagimdžius Aiko, buvo imta garsiai kalbėti apie įstatymo keitimą, kad sostą galėtų paveldėti moterys. Japonai buvo ne juokais susirūpinę – imperatoriškojoje šeimoje berniukas nebuvo gimęs nuo 1965 metų, kai pasaulį išvyko jaunesnysis kronprinco brolis Akishino.

2005 metais užvirė ginčai, ar nereikėtų leisti imperatoriškajai šeimai įsivaikinti berniuką, kad būtų galima išvengti sosto paveldėjimo krizės. O tuometinis premjeras Junichiro Koizumi sudarė specialią komisiją, kuriai pavedė apsvarstyti galimas įstatymų pataisas ir pateikti rekomendacijas vyriausybei. Po kelių mėnesių komisija pasiūlė leisti sostą paveldėti moterims.

Tačiau diskusijos pritilo, kai Akishino žmona Kiko pernai rudenį susilaukė sūnaus Hisahito. Tiesa, dabartinis premjeras Shinzo Abe sausį paskelbė siūlysiantis keisti ilgametę tradiciją.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (5)