- Tai sutapimas. Daugiau reikėtų kalbėti apie Jurgį Baltrušaitį. Jis užkrėtė mane tomis idėjomis, kurias bandžiau realizuoti savo darbe. Ši premija - ne šiaip apdovanojimas, o išskirtinis ir labai svarbus įvertinimas. Esu be galo dėkingas Jurgiui Baltrušaičiui, kuris savo kūryba mane “užkūrė”, kai ieškojau, į ką man atsiremti savo kasdienėje veikloje, ką turėčiau nuveikti ir kokia mano misija.
- Jūsų iniciatyva Maskvoje atidaryti Jurgio Baltrušaičio namai, tapę savotiška Lietuvos kultūros oaze. Vadinasi, šiam kūrėjui niekada nebuvote abejingas?
- Baltrušaičio figūra - tarsi tiltas tarp Rusijos ir Lietuvos. Rūpinamės ir kitais kanalais. Kultūros atašė Maskvoje dirbu daugiau nei dešimt metų, todėl minėti namai - tik viena veiklos sričių. Pirmaisiais metais buvo sunku į Rusiją prišaukti Lietuvos kūrėjus, dabar situacija pasikeitė. Atmetus politinius dalykus, pasišvęsdami vien kultūrai, galime praturtinti vieni kitus.
- Bet Rusija per slavišką kultūrą siekia ir politinių tikslų. Vienas įtakos Baltijos šalyse išlaikymo įrankių ir yra kultūra.
- Nenorėčiau kalbėti apie politinius dalykus. Nemanau, kad turėtume atmesti vienos ar kitos valstybės meną. Rusija turi stiprią kultūrą ir ją siekia eksportuoti. Lietuva daro tą patį, nemanau, kad į tokius procesus reikėtų žiūrėti priešiškai. Pastebiu dar vieną tendenciją. Maskvoje kultūrai skiriamas gerokai didesnis dėmesys nei Lietuvoje. Prieš kelis mėnesius surengėme Šarūno Saukos paveikslų parodą, ji sulaukė net kelių televizijų dėmesio. Kultūros kanalas sukūrė atskirą laidą. Kompozitoriaus Eduardo Balsio kūrinių pristatymas vyko pačiame Kremliuje.
- Patirtis, ryšiai, gebėjimai - atrodytų, yra visos galimybės dirbti toliau. Kodėl nusprendėte grįžti į Lietuvą?
- Tai natūralus procesas. Baigiasi darbo terminas, ir grįžtu. Nereikėtų sureikšminti šio fakto. Nors daugelis tenykščių intelektualų verkšlena: “Mes neišleisime, neišleisime...”, bet tai emocijos. Ateis kitas žmogus, ir viskas bus labai gerai, jis perims ir mano patirtį.
- Ir nebaigtus darbus. Ko, Jūsų nuomone, derėtų imtis pirmiausia?
- Yra daug dalykų, kuriuos pavyko įgyvendinti. Džiaugiuosi, kad rusų kalba išleista profesoriaus Edvardo Gudavičiaus “Lietuvos istorija”. Maskvos universitete turėtų būti atidaryta Baltistikos katedra. Aišku, yra daug neužkariautų teritorijų, tereikia pasiraitoti rankoves.
- Į Rusiją išvykote iš Oskaro Koršunovo teatro, ar ten pat rengiatės ir sugrįžti?
- Norų yra daug, o kaip bus, matysime. Diplomatinė tarnyba - tai vienas mano gyvenimo epizodų. Buvo ir daugiau, kad ir teisės studijos. Be abejonės, iki šiol didžiausią aistrą jaučiu kinui. Jo niekada nepaliksiu. Aišku, jei būsiu reikalingas.
- Prieš kurį laiką vykusių Oskaro Koršunovo teatro gastrolių Maskvoje metu “Karaliuje Oidipe” Jūsų suvaidintą Pasiuntinį palankiai įvertino ir kritikai, ir publika. Susidaro įspūdis, kad neprarandate aktoriaus įgūdžių, nors vis rečiau pasirodote scenoje.
- Turiu posakį: aktoriaus gebėjimų ir talento reikia visur ir visiems. O geras diplomatas be jų negali išsiversti.
- Ilgą laiką vaidinote ir Kauno dramos teatre. Ar derėtų rengtis sugrįžtuvėms?
- Niekada nesakau niekada. Jei gausiu įdomų ir viliojantį pasiūlymą, mielai jį priimsiu. Gerai, kad Lietuvoje vis dažniau žiūrima ne tik į jaunimą, bet ir vyresnius žmones. Mes, pagyvenę aktoriai, turime, ką pasakyti. Nesame dvasiškai sunykę. Reikia suteikti galimybę kalbėti.
- Bent jau kine Jūs vertinamas ne mažiau nei Vytauto Žalakevičiaus laikais. Režisierius Nikolajus Lebedevas, paprašytas įvardyti aktorių, su kuriuo jam buvo itin malonu dirbti, ėmė kalbėti apie Jus. Daugelis kitų sako tą patį. Vis tos diplomatinės savybės?
- Vertinu paminėtą filmų statytoją. Manau, kad jis - vienas talentingiausių šiuolaikinių režisierių. Lebedevą pavadinčiau tikru profesionalu, labai šiltu ir turtingu žmogumi. Beje, jis filmus kūrė ir Holivude. Tarp aktoriaus ir režisieriaus turi užsimegzti dvasinis ryšys, tada garantuota sėkmė. Jokių kitų paslapčių nėra.
- Maskvoje esate baigęs kino režisieriaus specialybę. Dabar, kai atsigauna Lietuvos kino pramonė, kai per metus pastatomas nebe vienas, o penki filmai, gal ir pats turite ambicijų atsisėsti į režisieriaus kėdę?
- Apetitas auga, - juokiasi. - Bet nepervertinu savo sugebėjimų. Reikia nugalėti įvairias baimes. Mėgstu iššūkius, galbūt kinas - vienas tokių. Jei reikėtų išsirinkti vieną sritį, gerai pagalvočiau. Dirbdamas Rusijoje atradau daugybę menų. Susidomėjau grafika ir fotografija, muzika, mokslu. Skaitau psichologinius, filosofinius veikalus. Tą smalsumo ugnelę manyje įžiebė pasaulyje pripažinti mokslininkai, su kuriais turėjau galimybę pabendrauti. Tarp jų - ir garsusis lietuvis Tomas Venclova.
- Ar tiesa, kad pati Rusija keičia žmones?
- Palieka tam tikrų pėdsakų. Man didesnę įtaką darė kultūros žmonės. Paradoksas, bet gyvendamas Maskvoje, sakyčiau, iš naujo atradau lietuvių literatūrą, ypač klasiką. Maskvoje pagilinau lietuvių kalbos žinias. Reprezentavau šalį, todėl privalėjau kalbėti nepriekaištingai. Iki tol galvojau: esu lietuvis, to užtenka. Pasirodo, ne.
- Rusija įsimena ir dėl keistoko gyvenimo būdo. Ikrai, degtinė - nuo šiol neatsiejama ir Jūsų raciono dalis?
- Visi mirtingieji esame vienodi. Jei gera kompanija, tai gerai valgosi ir geriasi. Pakartosiu visiems žinomą tiesą, kad yra dvi Rusijos: Maskva ir provincija. Mėgstu išvykti į užmiestį, stebėti paprastus žmones. Įdomus tikrasis rusų gyvenimas, tradicijos. Jie gerokai paprastesni ir draugiškesni nei maskviečiai.
- Bet Rusijos provincijos miestuose rengtose parodose Jums teko atlaikyti antilietuviškus išpuolius - ne kartą buvote apmėtytas kiaušiniais ir paragintas vykti namo.
- Visko būna. Ilgai svarsčiau, kodėl kai kam lietuviai atrodo priešai. Čia gerokai prastesnis latvių įvaizdis, kurie esą skriaudžia rusakalbius. Tam tikra negatyvaus požiūrio dozė, matyt, tenka ir mums. Išsilavinę žmonės nei man, nei Lietuvai nejaučia jokio priešiškumo. Vienos parodos atidaryme iš tiesų atlaikiau kiaušinių ataką. Spėjau pasilenkti, teko persimauti kelnes. Nepamanykite, kad kasdien į mus svaido kiaušinius.
Kai kartą išreiškiau pageidavimą, kad rajone, kuriame gyvenu, įsivyrautų tvarka, kad vairuotojai paisytų kelio ženklų, kad ant galvos nekristų varvekliai, irgi sulaukiau pasiūlymo važiuoti namo. Neteisingai mane suprato, siekiau, kad visiems būtų patogiau gyventi.
- Iš tiesų rusai vis dar gyvena pagal savo susikurtas taisykles?
- Visuose miestuose yra prestižiniai ir gyvenamieji rajonai. Tokia ir Maskva. Netvarkos yra ir Rusijoje, ir Vilniuje, ir Niujorke. Noriu gyventi tvarkingoje aplinkoje, tai natūralus, žmogiškas poreikis. Kaip mano tėvukas mokė: jei pasitaikė kliūtis, ją nukelk, kad kitam nereikėtų jos apeiti.
- Ar jau suplanavote, kokia bus pirmoji Jūsų atostogų diena?
- Grįšiu į savo butą Vilniuje. Vietą, kurioje ilgai gyvenau, kurioje augo mano vaikai. Kai tik apsiprasiu, įsitaisysiu balkone. Stebėsiu žmones, žiūrėsiu į dangų ir kvėpuosiu tyru lietuvišku oru. Žinojimas, kad taip sėdėti galėsiu ir ryt, ir poryt, man suteiks papildomos energijos.
- Matyt, greitai apims nuobodulys?
- Tuomet pradėsiu galvoti, ko imtis. Turiu vilties, kad rasiu laiko bent jau perversti visas namų bibliotekoje sukauptas knygas. Paglostyti nugarėles ir pasakyti: “Ačiū, kolegės, kad su jumis visada galiu pasitarti.” O tam prireiks labai daug laiko.
