"Tikrai įsimylėjau būdama šešiolikos, aštuoneriais metais vyresnį vaikiną. Suliepsnojo siaubinga meilė. Jis nusprendė, kad nori mane vesti. Aš norėjau už jo tekėti. Kadangi buvau nepilnametė, oficialiai to padaryti negalėjom. Tad sugalvojom išeitį – reikia pastoti.
Puikiai pamenu – atvažiavom pietauti pas tėvus. Sėdėjom visi už stalo: tėvai, močiutė, jis ir aš. Sėdėjau drebančiomis kojomis ir laukiau, kuris pirmasis tars žodį. Na, ir jis pradėjo: „Norėtume jums pranešti (mama, žiūriu, jau keičia spalvą), kad... kažkas taps seneliu, kažkas močiute...“ Mama pasiteiravo, ar gerai išgirdo, močiutė sustingo, o tėvas atsistojo ir išėjo. Pajaučiau tokią pačią gėdą ir kaltės jausmą prieš tėvus kaip tada, kai mane pirmą kartą pabučiavo. Sėdėjau ir nežinojau, ką sakyti.
Mėnuo jau buvo trečias – pasakėme tada, kai nieko nebegalima pakeisti. Mama valerijonų išgėrė, tėvas sau butelį pasistatė, o močiutė išėjo į savo kambarį kalbėti rožančiaus. Tėvas paklausė, kada vestuvės.
Jos įvyko greitai, vos paminėjau septynioliktą gimtadienį. Po santuokos vyras gyveno ir dirbo Vilniuje, aš likau pas tėvus. Gimė sūnus. Po metų nusprendžiau, kad noriu gyventi kartu su vyru ir atvažiavau į Vilnių. Gyvenom, mokiausi dvyliktoje klasėje.
Bet šeimoje prasidėjo trintis, nesutarimai, tada nusprendėm, kad reikia padaryti pertrauką. Kai baigiau mokyklą, jis mane paliko. Bet neišsiskyrėm. Iki šiol negalime susitarti dėl vaiko priežiūros, todėl vis dar esame susituokę. Prieš porą metų bandėme dar kartą sueiti ir gyventi kartu. Dėl vaiko. Tačiau nieko gero neišėjo, ir mūsų keliai išsiskyrė galutinai."
Vyresni – geriau
"Visad bendraudavau su vyresniais vaikinais. Į šulinį nespjaunu, bet... neduok Dieve draugauti su jaunesniu! Bendravau su Soliariu, kuris už mane jaunesnis dvejais metais – VOS DVEJAIS METAIS – bet tai yra... (pritrūksta žodžių) Tiesiog buvau kaip mokytoja, kaip mama. Turėjau aiškinti: mažuli, tu tą, tu aną. Kai supratau, kad žmogus nieko nemąsto, paklausiau savęs: „Ką su juo veikiu?“ Tačiau, matyt, taip turėjo būti.
Kai su Soliariu išsiskyriau, lyg pančiai nukrito. Įsivaizduok, kad pusantrų metų esi uždarytas mažame kambariuke. Teisingiau – tūlike. Ir paskui tau leidžia į balkoną išeiti. Arba į lauką pasivaikščioti. Tai va, man taip buvo. Pravėriau duris ir įkvėpiau gryno oro."
Pradžia. Soliaris – melagis
"Su Soliariu sipažinome klube. Jis prie manęs priėjo ir, kad gautų telefono numerį, mane apgavo. Primelavo, kad gieda bažnyčios chore. Ir kad būtų labai faina, jei ateičiau ir aš. "Tipo", įdomus projektas. Kodėl ne? Daviau numerį. Ir kitą dieną jis mane pakvietė. Tačiau ne į chorą. Telefonu pasakau, kad sutinku, o tada pati jį apgavau. Taip, kaip jis apgavo mane. Automobiliu pravažiavau pro jį, pasimatymo vietoje laukiantį manęs. Buvo žiauru, bet juokinga. Paskui jis man dažnai rašė, bet aš neatrašinėjau. Galvojau – tu man per jaunas. Vaikas dar. Keturis mėnesius manęs siekė, bet buvau kietas riešutėlis. Kol po keturių mėnesių susitikome kitame klube. Tuo metu aš labai liūdėjau. Ir jis labai liūdėjo.
Išėjo taip, kad kokias dvi savaites diena iš dienos susitikdavom. Jis vos ne meilę man prisiekinėja, o aš raukausi. Pamenu, kaip pirmą kartą mane pabučiavo. Išėjome parūkyti, ir jis sako man: "Nu gausiu į snukį, tai gausiu. Bent jau pabandysiu." Ir pabučiavo. Aš jam atsakiau, kad tai nieko nereiškia, ir nuėjau. Bet po poros dienų Soliaris man pradėjo reikšti daug. To neneigsiu. Taip, aš jį mylėjau. Iškart pradėjome kartu gyventi. Tai buvo žmogus, su kuriuo neliūdėjau."
Draugavau, kad nesirgtų
"Su juo išgyvenau tikrą muilo operą, visi net "žvengdavo". Tai skiriamės, tai nebe. Jis mokėjo manimi manipuliuoti. Tarkim, pareiškiu, kad skiriamės, jis iškart suserga. Jo mama man skambina: „Mia, Algis susirgo.“ Mia tada užsiparina, o jo draugai sakydavo: "Nesiparink, mes Algį pažįstam, jam viskas gerai." O aš sergančiam žmogui nepadėti negalėdavau. Ir susitaikydavom. Vėl skiriamės, jis vėl suserga, alpsta. Jam prasideda vegetodistonija.
Kai žmogui trūksta oro, kai stoja širdis, spaudžia smegenis ir t.t. Bet nuveža į klinikas ir nieko neranda. Pasirodo, tai nervinė liga. Draugaudavau su juo dėl to, kad pasveiktų. Pasveiksta, pasakau: "Alguti, tarp mūsų viskas baigta." Ir jis vėl suserga. Vėl skambina jo mama. Situacija kartojasi. Kartą jo patėvis man pasakė, kad tai ne vegetodistonija, o MIAdistonija."
Gera palikti Soliarį
"Kai Soliarį atrinko į „Dangų“, prasidėjo jo tūsai iki penktos ryto, melavimai, išsisukinėjimai. Vėl įvyko kažkas panašaus į skyrybas. Tris savaites iki „Dangaus“ starto nebendravome išvis. Paskutinę dieną sulaukiau skambučio. Aš buvau Klaipėdoje. Soliaris pasakė, kad jam manęs labai reikia, kad bijo, jog vėl neprasidėtų metedostonija ar kas ten, ir paprašė, kad atvažiuočiau jo palaikyti į filmavimą. Nors žinojau, kad jau mezgasi meilės su živilėm-jogailėm, atvažiavau.
Prieš išbėgdamas repetuoti, pasodino mane prie vieno staliuko. Sėdžiu, laukiu ir prie manęs prieina mergina. Iš kažkur ji mane žinojo. Prisėdo, pradėjome kalbėtis. Staiga išaiškėjo, kad ji – Soliario mergina. Bent jau buvo. Neseniai.
Nenoriu ant Soliario "varyti", bet jis jai "pribūrė", kad nori su ja tuoktis, dar visokių velnių, nors tuo metu gyveno su manimi. Kai savo pasiekė, ją paliko. Merginai, aišku, buvo labai skaudu, ji nieko nesuprato ir nežinojo, kad Algis turi mane. Aš irgi nežinojau, kad jis turi „merginą“. Pasikvietėm jį pokalbiui, pasodinom mažulį į viduriuką. Soliario mimika pasikeitė. Staiga atsisuko į mane ir sako: „Mažule, ji – mano gyvenimo klaida. Aš tik norėjau įsitikinti, kiek stipriai tave myliu.“
Įsivaizduojat, girdint jai – merginai, kuri su juo draugavo mėnesį – Soliaris pareiškė, kad tai jo gyvenimo klaida! Gerai nesijautėm nei ji, nei aš. Mergina atsistojo ir išėjo. Jis dar išdrįso manęs paklausti, ar mes būsim kartu! Pasakiau, kad jokių „mes“ nebėra.
Jei prieš tai aš jį mylėjau labai stipriai, tai po visų tų nuotykių manyje nieko nebeliko. Visiškai išlindau iš to tualeto, įkvėpiau gryno oro ir... daugiau po tūlikus nevaikštau. Supratau, kad aplinkui daug nuostabių žmonių, o nepakeičiamų nėra."
P.S. Natūralus mergišius
"Eidamas į „Dangų“ Soliaris man pasakė: „Įrodysiu, kad aš ne bulshit, ne kvailys ir ne nevykėlis. Po šou tave susigrąžinsiu bet kokia kaina.“ Nusijuokiau – lai įrodinėja kam nors kitam. Man nebėra prasmės grįžti pas jį. Aš tikrai jo nebelaukiu.
Soliaris – natūralus mergišius iš prigimties. Jo elgesys „Danguje“ tai tik įrodo. Tos mergaitės iš šou visai nieko. Geros, gražios. Tačiau žemina save prieš jį, net graudu žiūrėti. Mūsų santykiuose viskas vyko kitaip: ne aš jo siekiau, o jis manęs. Taip ir turi būti normaliame gyvenime. Dabar kažkoks vaikų darželis – dvi mergaitės pešasi dėl vieno vaikino. Kartais įsijungiu teliką ir matau: elgiasi su jomis taip, kaip su manim niekad nesielgė.
Jis ten kitoks. Toks įspūdis susidaro, kad nemyli nė vienos iš jų. Man tai nereikėdavo prašyti „pasakyk, kad myli mane“. Pats kartodavo milijonus kartų.
Visa tai sakau be pykčio, be nuoskaudų. Linkiu, kad Soliaris pasikeistų ir nebūtų toks pi*dabolas, kaip dabar. Ir kad daugiau nieko nebeskaudintų."
SOLIARIS, buvęs Mios vaikinas
– Ar tu mergišius?
– Nebe. Jau nebe. Rimtai. Užteks. Ir nemanau, kad mergišiumi būsiu išėjęs iš "Dangaus".
– Živilė – žaisliukas ar mylimoji?
– Viskas gana rimta. Kol kas meilės stadija pirminė, bet tikra. Kelis kartus Živilei sakiau, ką jaučiu. Blaivas.
– O Jogailė?
– Pripažinsiu, jausmų trikampis buvo. Iš pradžių abi buvo lygiavertės varžovės. Abi laikiau draugėmis, ir tiek. Bet ilgainiui bėgant Živilė tapo daugiau nei draugė. Jogailė turbūt pyko...
– O Mia?
– Nieko neliko. Jau 3 savaitės iki "Dangaus" niko neliko.
– Tiesa, kad eidamas į "Dangus 2" žadėjai padaryti viską, kad susigrąžintum Mia?
– Kažin... Buvau labai pasimetęs. Abu buvom nežinioje. Nei išsiskyrėm, nei vilčių kokių pasilikom. – Žinojimas, kad gyvenai su ištekėjusia moterimi, mama, netrukdė?
– Negalvojom nei apie vestuves, nei ką... Draugavom. Nenorėjau jos versti skirtis. Į tai, kad ji ištekėjusi, nekreipiau dėmesio. Jos statusas buvo tik formalumai. Ji su savo vyru jau seniai net nebendravo.
ŽIVILĖ, Soliario mergina:
– Ar Soliaris mergišius?
– Soliaris buvo mergišius, bet manau, kad man pavyko jį sutvarkyti, į dorovės kelią atvesti. Kaip yra iš tikrųjų, parodys laikas.
– Kaip jauteisi meilės trikampyje?
– Buvo konkurencija. Buvo ir normalus moteriškas pavydas. Kaip jaučiausi – nepamenu... Nors iš tikrųjų jaučiausi blogai – buvau irzli, reikėjo kovoti dėl dėmesio.
– Pykai labiau ant Soliario ar ant Jogailės?
– Ant Jogailės. Juk negaliu pykti ant patinkančio žmogaus...
– Tai, kad Soliaris gyveno su ištekėjusia moterimi, tavęs netrikdo?
– Gyvenime padarome daug visokių klaidų. Tarp jų buvo meilė. O tada gali pridaryti visko. Nenoriu gilintis į Soliario gyvenimą su Mia iki "Dangaus 2". Bet su ja nenorėčiau susitikti. Ji dabar visokius interviu apie Soliarį dalija.
Po šios apklausos Soliaris paklausė, ar Mia labai ant jo "varė". Išgirdęs "ne" pasakė: "Žinai, mūsų leidybos kompanija ta pati. Matyt, neleido apie tai kalbėti."
