Tapytojas ir tuo pačiu muzikantas žurnale „Panelė“ pradėjo dirbti apie 1995-uosius. Tuomet jis buvo meninis redaktorius, dizaineris.
„Susidūriau su problema, kad nėra gerų nuotraukų. Su fotografu važiuodavau į vietą, rodydavau, dėliodavau kompoziciją, pasižiūrėdavau per fotoaparato skylutę, jam likdavo tik nuspausti mygtuką. Ir vis tiek išeidavo ne taip, kaip sugalvodavome. Tada pradėjau pats kažką daryti“, – pasakojo niekuomet prieš tai rimtai fotografija nesidomėjęs A.Kriščiūnas.
Taip ir prasidėjo Algio bandymai: fotografavimai, retušavimai ir naujų vietų bei veidų paieškos.
Nuogų į sniegą per prievartą nevaro
Kai kam gali pasirodyti, kad Algis prieš foto objektyvą verčia žmones daryti pačius netikėčiausius triukus, tačiau priešingai, fotografas teigia niekuomet neverčiantis nieko žmogaus daryti.
„Dažniausiai, kai su žmogumi juokauji, jis pats prisiūlo tokių idėjų, kurių įgyvendinti neprikalbintum, jeigu tai nebūtų jo sugalvota. Sakau „ai aš tave sugalvojau nufotografuoti įbridusį į sniegą basom kojom“, o jis – „oi aš galiu ir atsigulti nuogas“, pajuokauja. O kai jis pats pasiūlo, tai žinai – žodis išskrido ir nebėra kaip atsikalbinėti“, – savo paprastas gudrybes vardino Algis.
Pasak A.Kriščiūno, crazy idėjas, kurias siūlo herojai, jis visada pasiruošęs įgyvendinti, tačiau dažnai jos būna lėkštos: „Nu va, mes čia sustosim, susikabinsim už rankų ir bus gražu. Arba būna koks Minedo tipo žmogus, tai gal kaip tik jo tekstą pailiustruoti reikia jo paties sugalvotais „minediškais“ siužetais“.
Įdomausi – nebijantys iš savęs pasijuokti
Maloniausia A.Kriščiūnui dirbti su žmonėmis, turinčiais humoro jausmą ir tais, kurie darydami net rimtus dalykus, moka iš savęs pasijuokti. Neįdomu, pasak jo, su žmonėmis, kurie nori atrodyti gražiai, bet dažniausiai nuotraukose atrodo nuobodūs nuobodūs.
„Man patinka žmonės, mėgstantys pasijuokti net ir tose situacijose, kur, rodos, jis galėtų būti lyg ir negražus, bet atrodo emocionaliai. Svarbiausia – ne kaip žmogus atrodo, nors jo ne koks veidas, išraiška, bet kokią energiją iš savęs spinduliuoja. Tai labai jaučiasi nuotraukose“, – aiškino jis.
„Kaip befotografuotum Mama Rock‘n‘Roll, ji bus stora. Aišku, ji nori atrodyti gražiai, kaip kiekviena moteris, bet kai tai neišeina, ačiū dievui, ji bent juokiasi iš savęs“, – pridūrė Algis.
Terminas „žvaigždė“ neegzistuoja
Algis pripažino, kad yra išsikovojęs savo, kaip fotografo vardą ir juo jau pasitiki, tačiau teigė niekada neturėjęs sunkumų dirbant su atlikėjais ar šou verslo atstovais, nes pažinojo juos nuo tada, kai grojo „Foje“.
„Man nėra tokio termino žvaigždė. Žmogus yra žmogus, ne žvaigždė. Nepažįstančiam visokių Alanų, gal ir atrodo, kad jie kažkokie kitokie, bet taip nėra, – pasakojo jis. – Juo labiau, kad mes su herojumi siekiame to paties rezultato. Man nereikėjo peržengti jokio barjero nuo kažkur iki žvaigždžių“.
Mylimiausi – Stano, „69 danguje“ ir „Biplan“
Algis mielai dirba su Stano. Nors jam nepatinka „Delfinų“ muzika, bet žavi dainininko ryžtas ekstremaliems dalykams.
Taip pat jam patinka „69 danguje“ merginos, kurios ne tik yra gražios, bet, pasak pašnekovo, įdomios. „Muzika man labai nepatinka ir viskas, ką jos daro, atvirai pasakysiu, yra visiškas š..., bet fotografuojant jos yra super. Jos yra laisvos, jos kvailioja, ypač Nelly - „superinė“.
Algis paminėjo ir grupės „Biplan“ vaikinus, kurie prieš foto kamerą vaidina, iškart stengiasi įkūnyti kažkokį personažą: „Jie tarpusavyje rezga intrigas, improvizuoja. Nelaukia, kol pasakysi „pakelk koją čia ir padėk ranką čia“.
„Mantas, Alanas – na, jie tiesiog gražūs vyrai“, – daugiau komentarų apie šiuos mėgstamus žmones jis neturėjo.
Nuotraukos atspindi vidinį intelektą
Kaip vieną iš įdomiausių fotografijų herojų A.Kriščiūnas paminėjo dainininką Andrių Mamontovą: „Yra žmonių, kurių veidai įdomūs. A.Mamontovas netgi nedarydamas jokių triukų yra įdomus, tiesiog jo veidas toks“.
„Anksčiau netikėjau, kad nuotraukoje žmogaus veide galima įžvelgti žmogaus vidinį intelektą, jo pasaulį. Jeigu žmogaus akys tuščios, tai jos ir bus tuščios, – aiškino pašnekovas. – Kas iš to, kad gražus žmogus, bet jis neįdomus – kaip ant sienos nupiešta gėlytė. Tai nėra kūrinys, į kurį tau norisi žiūrėti, iš kurio tu kažką gauni, pasisemi“.
Profesinė liga verčia ieškoti įdomių vietų
Nors kartą per mėnesį į kelionę išsiruošiantis fotografas prisipažino iš rankų niekuomet nepaleidžiantis savo darbo įrankio: „Keliaudamas į viską žiūriu ne kaip žmonės – į visokias pilis, visai į kitą pusę. Visą laiką su savimi nešiojuosi „muilinę“ ir fotografuoju visokias vietas, kur galėčiau kitą kartą ten kažką daryti“.
A.Kriščiūną mažiausiai žavi miestai: „Labai daug esu matęs, jie mane vargina – visi vienodi. Man gamta geriausia. Kai planuoji kokią kelionę, džiaugiesi, kad tavo herojus gyvena ne mieste, o užmiestyje. Stengiesi į miestą net neužsukt“.
Kitą mėnesį Algio laukia Ispanija, vėliau jis vyks į Norvegiją.
Kelionės padeda Algiui pailsėti nuo nuolatinio bendravimo su žmonėmis. „Kiekvienais metais stengiuosi išvažiuoti vienas, bent savaitei, su motociklu po Europą (pernai buvau Kroatijoje). Per tą savaitę labai pailsi. Važiuodamas pats su savimi kalbiesi, nes nėra su kuo, sustoji viešbutyje tik pernakvoji ir tada jau grįžti išalkęs žmonių ir bendravimo“.
Fotografavimas – visas gyvenimas
Atrodytų, kad A.Kriščiūno darbas – nesibaigiantis malonumas. Pašnekovas prisipažino, kad tenka daryti techninį darbą, kurio niekas už jį nepadarys, tačiau 50 proc. tai Algiui patinka.
„Fotografavimas mano laiko neatima, jis – mano gyvenimas. Aš net nevadinčiau to darbu. Kai dailininkai tapo paveikslus, tai ne darbas. Kai tu dažai sienas bažnyčioje, tai aš suprantu - tai darbas. Bet kai tu darai tai, kas tau patinka, kas malonu, tai ir yra gyvenimas“, – aiškino jis.
Dažai uždžiuvo, o būgno lazdelės apdulkėjo
Muzikos A.Kriščiūno gyvenime beveik nebeliko: „Įdomus buvo pats užsiėmimas, repetavimas. Atvirai pasakysiu, man gal dešimt procentų „Foje“ dainų patiko. Patinka, ką A.Mamontovas daro dabar, bet aš nesakau, kad norėčiau tai groti“.
„Yra dalykų, kurie tau patinka, bet tu pats jų gal ir nenorėtum daryti, – toliau aiškino Algis. – Aš turiu įdomesnį užsiėmimą. Jeigu dirbčiau tekintoju gamykloje, taip aš veržčiausi prie tos muzikos be proto, bet dabar, tiesiog aš save pilnai užpildau“.
A.Kriščiūnas anksčiau save vadino tapytoju, buvo padaręs pora personalinių tapybos darbų. Tačiau paveikslus tapyti jis taip pat nebeturi laiko. Dar prieš tris metus nupiešęs pora paveikslų, paskutiniojo taip ir nepabaigė.
Tiesa, A.Kriščiūnas įsitikinęs, kad nuo dailės jis netoli atitrūko: „Fotografija yra tas pats tik daug greičiau“. Pašnekovo potėpius galima išvysti ir fotografijose. Pavyzdžiui, Atlantos albumui kurta nuotrauka buvo pusiau nupiešta.
„Man tai atstoja tapybą, bet labai pasiilgstu dažų kvapo. Kai ateini į parodą ar galeriją tai labai traukia terpentino ar aliejaus kvapai“, – prisipažino jis.
„Jau matau straipsnio antraštę – Algio dažai uždžiūvę, o būgno lazdelės apdulkėjusios“, – šmaikštavo jis.
Menininku savęs nevadina
„Tik nerašyk, kad esu kažkoks tai fantastiškas menininkas, – po interviu paprašė A.Kriščiūnas. – Aš to niekada nevadinau menu. Kartais pavyksta geriau nei blogai. Nėra nei vieno dalyko, kuris patiktų man pačiam. Kai pasakysiu, o čia yra super, žinok, kad susirgau žvaigždžių liga. Kiekvienas žmogus turėtų save vertinti gana skeptiškai, nes kai visa tai tu palygini su pasauline praktika, nes vis tiek yra už tave yra šimtą kart geresnių, tai dėl to nėra čia ko pūstis“.
Kelios A.Kriščiūno nuotraukos, publikuotos žurnale „Panelė“:
